Apie susitikimą puodeliui kavos

Blogas yra toks keistas dalykas, kai pagalvoji. Jis pasakoja istoriją apie Autorių. Ir tai nebūtinai ta istorija, kurią jis nori perteikti ir perteikia rašydamas. Man įdomu sekti ir šifruoti tą kalną simbolių, kuriuos gali perskaityti ir surūšiuoti kiek jie nuoširdūs ar dirbtini, savi ar kopijuoti. Sekant tą istoriją tam tikra prasme imi pažinti Autorių ir kuo ilgiau tą darai, tuo labiau jis tau atrodo pažįstamas, nors toks iš tiesų nėra, tik tu žinai, kas jį džiugina, kuo gyvena, kodėl liūdi ir kitas gyvenimiškas smulkmenėles. Tai man primena vieną palyginimą, kurį girdėjau apie gerbėjus - "Jie daugiau nei pažįstami, bet mažiau nei draugai".

Keistas gi dalykas tas Blogas, kaip durys į kažkieno kito kambarį, kiekvieno savą - darbo, laisvalaikio, miegamąjį, virtuvę ar svetainę, penkioms - penkiolikai minučių viešnagės.

Dėkui Ievai už susitikimą vienam puodeliui kavos. Tikrą, ir netikėtai ilgą. Iš tiesų lydėjo keistas jausmas, kad mes kažkur jau buvome susitikę. Buvo smagu!

Kartais atslenka tokios beprotiškai ilg(i)os dienos neįspėję. Tu jautiesi lyg įprastai, elgiesi kaip esi įpratusi, bet laikas tomis dienomis tarsi sulėtėjęs, nors Tu nieko nelauki, o juk būtent laukimas sustabdo viską aplinkui.
Tokiomis dienomis apninka nostalgiškos mintys ir norai. Tarsi kažkas specialiai Tau būtų davęs laiko būtent senų archyvų pavartymui ar pokalbiui su senu draugu. Ir gyveni visą tokią dieną ta nuotaika, kurią pasiimi iš jų ir nori apgalvoti dalykus, kurie dedasi aplinkui.

Sausio nutikimai

Neišpasakytai smagu pranešti, jog mano sesijos lentelė jau atrodo va šitaip va -

Žinau žinau, kad apie mokslus blogint yra nesąmonė, bet taip noris pasidžiaugt, nes jau buvau bepradedanti manyti, kad tuoj pavažiuos stogas nuo finansinių problemų (p. Dariau Gliaubicai - Jums linkėjimai!). Liko tik savaitė lapų šiugždenimo ir keisto nerimo ir bus viskas!: )
Bet visgi įdomiai aš mokausi, keistoka mano strategija. Va, sekmadienį anksti ryte išvažiavau pasivažinėti maršrutu Kaunas - Panevėžys - Ryga (šįkart turėjau pasą!) - Stebuklingas kažkoks šaltinis LV-LT pasienyje - Akmenė - Panevėžys - Ukmergė - Kaunas. Buvo labai fainai, nes tai buvo pusiau šeimyninė išvyka su juokinga muzikyte, kelioniniais atributais (čipsai and stuff), visokiomis pramogomis Latvijos sostinėje, kurias visai norėčiau pakartoti. Kažkaip įtariu, kad greitu metu vėl teks apsilankyti šioje draugiškoje šalyje. Vėliau kaip kokie vietiniai keistuoliai nuvažiavome prie kažkokio ultra kieto šaltinio, nors buvo laaaabai šalta ir aš iki dabar nesuprantu ar mes vandens neturim geriamo namie: D pasirodo, pilną bagažinę mes turėjom tuščių plasitikinių tarų! Stebėjau kaip tėtis dešimt minučių mirkė pliką ranką lediniame vandenyje (mano ranka su pirštine prišalo prie akmens, kol mėginau neįkrist į tą vandenį padėdama pagreitint procesą), paskui jis paslydo ir įmerkė koją į vandenį su batu. Na, ar verta taip aukotis dėl kažkokio vandens:)) buvo juokinga iš tikro. Paskui lankėme gimines, kur mus apgaubė maksimaliai mielas močiutiškas rūpestis ir būdama ten sulaukiau netikėtos super malonios staigmenos, pačio geriausio dalyko koks tik galėjo nutikti, ir net jaučiausi kaip vėl per Kalėdas! Ir dar mane pirmą kartą gyvenime palydėjo(nunešė) iki vartelių!
O vakar dalyvavau mokymosi vakarėlyje, tikrai maniau, kad nepavyks šiai kompanijai ir dar per gimimo dieną taip susėdus mokytis, bet net penkias valandas sąžiningai mokėmės su šlakeliu šampano ir šiek tiek alaus, kol visiškai ištino smegenys, o parėjus dar net toliau mokiausi iki išnaktų!

Šiandien atšventėme egzamino-monstro pabaigą boulinge ir biliarde ir esu kupina jėgų ruoštis penktadienio filosofijoms!: ) jė!

Tėvai ir moderniosios technologijos

Tėtis. Jis mėgsta kalbėti telefonu. Daug daug daug ir naudojasi ilgaamžiais telefonais, kurie jam niekuomet negenda, bet mėgsta juos palikti kur nors netyčiomis. Žinučių beveik nerašo, nes sako, kad pirštai per dideli todėl sunku, o tai aš visai suprantu, bet kartais susirašom - aš parašau ką nors nuosekliai, o jis man atrašo "taip", "ne", "gerai", "jo", "sėkmės". Laikui bėgant supratau, kad egzistuoja dėsnis: kuo ilgesnis žodis, tuo daugiau jame slypi: ) iš esmės man patinka gauti jo žinutes, nes jos smagios, žinutės nuo tėvų visada tokios mielos būna kažkaip. Bet dažniausiai paskambina, tai juk taip paprasta! Bet kol jam pirma neparašai ar nepaskambini, tai kažkaip nebendraujame technologijų pagalba.

O kai prieš maždaug metus jis sužinojo, kad egzistuoja skype ir išsiaiškino kas tai yra ir kaip veikia jo akytės sužibo kaip dangaus žvaigždutės ir dabar vos turi laisvą minutę, laisvame kambaryje ir mato žalią kokį nors draugą būtinai jam paskambina ir kalba ilgai ilgai. Naudojasi ausinėmis. Todėl labai garsiai rėkauja ir kartais supyksta, jei kiek susinepatoginus uždarau duris: ) O jei nenaudoja ausinių, tada būna juokinga, kartais bando išsiaiškint kodėl vienas kito negirdi aukštom frazėm ne į temą kaip "bluetooth" :) Dėl tos pačios pirštų problemos sunkiai susikontaktuojame raštu - gaunu daug daug veidelių, reiškiančių, kad reikėtų ateiti kažką jam padėti (katik klausė kaip padaryti "Ė" raidę ant skype nuotaikų eilutės). Džiaugiuosi, jog nežino, kad mano laptope yra integruota web kamera ir mikrofonas: D
Laisvalaikiu mėgsta žiūrėti juokingus vaizdelius ir jais dalintis su kitais. Neretai parsiunčia virusų.

Mama. Mobiliuoju telefonu ėmė naudotis palyginus neseniai - vos prieš kelis metus, nes jai niekas neskambina ir nerašo, visi kalba vietiniu telefonu. Mes visdar juo sėkmingai naudojamės! Tiesa, aš tik atsiliepiu arba kartkartėmis mamai į darbą paskambinu reikalui esant. Jos telefonas visdar atrodo kaip vakar išimtas iš dėžutės - visada savo vietoje, nė įbrėžimo ar dulkelės. Ji, kitaip negu tėtis, mėgsta rašyti žinutes, nes skambinti yra pakankamai brangu. Tai daro atidžiai ir išsamiai, todėl žinučių sulaukiu dažnai ir visada visada atrašo jei parašai, net jei nereikalauji atsakymo: ) Dažniausias tekstas "OK" ar dar kas nors mandro ir man labai patinka: D ir ji moka taip parašyt, kad aš girdžiu kaip ji kalba. Ir vėlgi kitaip nei tėtis mėgsta pasiteirauti ką veikiu, kur esu ar šiaip paklausti kaip laikaus. Aš irgi mėgstu jai kartais parašyti.
Nors mama kompiuteriu naudojasi jau dešimt metų kasdien darbe, ji visdar domisi kaip prisegti prie laiško nuotrauką, ar kaip nukopijuoti kokį nors failą ir labai bijo naujoviškų veiksmų. Tiesą sakant, mane nuolatiniai pagalbos teikimai vis kopijuojant failus truputį trikdo ir erzina, nes na juk ji jau turi daug patirties! Skype nesinaudoja dėl itin garsiai kalbančio tėčio įtakos, bet mėgsta naršyti po porą portalų. Kažkada labai gailėjausi, kad parodžiau, nes pradėjo labai daug laiko ten praleisti, pasakoti man virtualių vartotojų gyvenimiškus ypatumus. Bet dabar atrodo viskas sustojo į savo vėžes - visi pergyvename tą pirmąją interneto platybių bangą: ) dabar mama - tylusis interneto vartotojas, tvarkingai naršo sau ir jai nepatinka tėčio pamėgti vaizdeliai. Man irgi.

Smagu, kai pagalvoji kaip kitaip jie viską mato per tą ekraną:}

Kasparo, Melkerio ir Baltazaro vardadienis

Visų pirma, sveikinu visas damas su tarptautine laiptinės šlavimo diena! Tai diena, kai vyrai raukydamiesi neša eglutes į konteinerius, o moterys šluoja viską, kas lieka po to. Kuo aukščiau gyveni - tuo labiau džiaugiesi! Su sese uoliai nurinkom žaisliukus ir su siurbliu laukiam grįžtančių šeimos nešikų.

Per paskutiniąsias dienas nutiko nemažai dalykų. Pirmadienį aktyviai gelbėjau gyvybes - kartu su kaip tik tą dieną užplūdusia minia, trečią kartą gyvenime daviau kraujo. Kraujo donorystės centre pratūnojome keletą valandų, labai daug prisijuokėm ir vėlgi supratau, kad ir čia viskas priklauso nuo požiūrio. Nei skauda, nei silpna, o smagu ir gera viduje, toks nuostabus gero darbo jausmas!
Vakar oficialiai atidariau sesijos laikotarpį ir nuo šiol mano taupymo programa matyt bus labiau pavykusi - kai mokaisi ar bent jau stengiesi nusiteikti tai daryti išleidi daug mažiau pinigų! Ir tradiciškai daug daug daugiau laiko praleisiu prie blogo rašinėjimo (specialioji skiltis Valio knygoms). O taip, sesija nuostabus mėnesis. Bet po visų tų išgyvenimų manęs laukia atostogos viename iš Kiečiausių Lietuvos Miestukų, nemeluoju! Negaliu sulaukti. Ta mintimi ir egzsituoju tiesiogine to žodžio prasme - šiandien iš tiesų jaučiuosi nekaip.

Na, o rytoj važiuosiu aplankyti Saulės Miesto - tai naujas mano kelionių taškas. Ilgėsiuos Klaipėdos. Trys valandos kratymosi per įvairiausius miestelius ir kaimelius yra tikras nuotykis, rimtai. Prisikrausiu pilną grotuvą muzikytės ir leisiuosi į kelią!

3

Sausio pradžia

Naujuosius sutikau pusnyje ir bėgdama nuo ginkluoto persekiotojo. Suspėjau ir kaimynus pasveikinti, o jie man dar ir atsakė, kol bėgau pro šalį! Kostiuminis vakarėlis buvo smagiai pavykęs: jūreiviai ir žvejys džiaugėsi būdami netoli jūros, nestigo gydytojų, moteris-katė švaistėsi odiniu botagėliu, Batmanas griuvinėjo kas dešimt minučių, mums, gangsteriams buvo draugas vagis ir mafijozų dėdė daug grojęs gitara, Boni ir Klaidas dvigubai pralaimėjo stalo futbolo partiją, bet laikėsi didvyriškai, vėliau atvykęs Kalėdų Senelis ant stalo padėjo dėžę alaus visiems, kurie šiais metais buvo geri. Klaidas pasirodė beveik kaip užsakomasis vakarėlių linksmintojas-savo paties dydžėjus, o Boni tą naktį buvo šokėjėlė (tai jai nėra įprasta). Žodžiu, buvo be proto juokinga ir smagu. Nuotraukų nelaukiu: )
Mieli Daiva ir Žymantai, nepykit, kad naktį sulankstėm tą geltoną laistytuvą - atkakliai bandėm užremti duris meistriška instaliacija ramiam poilsiui : D

Visi žino, jog kad ir kaip vilies ko nors naujiesiems metams, niekas vistiek po dvyliktos valandos nėra kitaip! Tuo įsitikinau dar būdama mažut mažutėlė ir įspūdingiausiai patvirtinau tais 2000aisiais, kai buvo paskleista visuotinė panika apie Pasaulio Pabaigą, kuri... neatėjo: )
Na, o bet tačiau nutariau nors vieną naujametinį pasikeitimą įvykdyti, nes visa kita jau pasikeitė po to, kai įsėdau į autobusą. Tik įdomu, ar kas nors tai pastebėjo?: )

Žiemiškai besišypsanti,
Dovilė