Šiandien mąstau apie kasdienybės neherojus, kurie visada įvairiapusiškai stebina ir gąsdina.
Nežinau kaip jus, bet mane truputį baugina senjorai. Jų niekada nesupaisysi: tai jie visai nepaeina, tai lekia kaip kregždutės per perėjas akis išdegę. Arba garsiai sako, kad nepaeina, bet esant reikalui sveikatos turi daugiau už mane. Dažnai smogia iš pasalų (vardan vietos po saule mušasi lazda), arba gąsdina iš pasalų (išlenda iš už medžio apsirengę odos spalvos rūbais it nuogi), arba stumdosi (pamatę mažą tarpelį būtinai brausis), arba rėkia (šiokiadieniais stotelėse), arba stabdo eismą (lipdami per priekines duris patys pirmieji, kad gautų vietą). Gerai gerai, kartais šypsosi, vaikšto po kino festivalius, smaginasi nemokamuose alternatyviosios muzikos renginiuose labiau už mane arba tiesiog nesako nieko.
Dar mane gąsdina rūbinininkės, valytojos, technikai, ūkvedžiai ir kitų panašių profesijų atstovai. Jie visuomet turi šeimininko geną ir jei tik galės, padarys tvarką arba pasitaikius progai būtinai tau pasakys viską, ką mano apie viską (sistemą, politiką, atlygį, tave ir kitą jaunimą). Kada paskutinį kartą matėte besišypsančią rūbininkę? Aišku, būti mergina plepant su jais visada yra privalumas, nes vaikinai per šių profesijų prizmę visuomet bus stipriai didesni chuliganai. Visada sveikinuosi, dėkoju ir linkiu kuo geriausios dienos stengdamasi išvengti susidūrimo:) ir jei tenka kada kur nors pagelbėti rūbinėje, tai darau su šypsena.
Paskutinė kategorija visada yra baisiai netikėta. Tai jaunos mamos su visur visur visur lakstančiais vaikais, kurie visuomet minioje išbėga tiesiai tau po kojomis arba dviračio ratais. Vos spėju sustot ir kas kartą išsigąstu. O aš nebijau kutenimo, siaubo filmų ir tyčinių siekiant išgąsdint užpuolimų!
Tokie tie mano kasdienybės neherojai. Ir už vis baisiausia, kad teks kada nors kitus nuo tokios mažosios grėsmės saugoti, o vėliau ir tapti grėsme kitiems pasiekus solidų amžių .. :)
