2009 m. gegužės 30 d., šeštadienis

Šeštadieninis fotodienoraštis






















Buvo fainai:)
Ačiū dalyvavusiems!

2009 m. gegužės 28 d., ketvirtadienis

Ketvirtadienis

Pavadinčiau šiandieną Geranoriškumo diena.
Nežinia kodėl, ar kad lauke buvo giedra, ar kad visi jaučia artėjančią darbų pabaigą ir naujo sezono pradžią, bet žmonės šypsosi ir yra Geresni. Pradedant dėstytojomis, supratingai žvelgiančiomis į mus, nuvargusius, ir žarstančioms patarimus, sekant policininku, kuris nusijuokęs, pamiršo priežastį dėl kurios sustabdė, jei tokia iš viso buvo, ir, nors šiek tiek nugąsdino, pakėlė ūpą.
Besijuokiant pakeliui sankryžoje nukrito vienas kalpokas, kurį žadėjome pasiimti vėliau, o netrukus mus ėmė stabdyti savivaldybės mašina, dėl ko antrą kartą sutrikome, o išlipęs malonaus veido dėdė tiesiog norėjo pasakyti, kad mes tą daiktą pametėm iš geranoriškų paskatų ir taip savotiškai palinkėjo geros dienos!
Galop pasiekę tikslą prisipirkome visokių dalykų: aš smulkių dovanėlių į stovyklą, puodelį-termosą, kurio seniai norėjau, ir milžinišką buteliuką muilo burbulų, o Mo tuo tarpu nusipirko orinį kamuolį. Taip apsiginklavę prajuokinome kasininkę ir patraukėme kalpoko medžioklėn. Šį suradę laimingai gįžome į universitetą, kur visiems patiko mano dovanėlės, skirtos vaikams.

Vėliau sekė "pabaisos apdovanojimai" (nuoširdžiai myliu šį apibūdinimą, kuris nors ir nėra tikslus, bet situacijoje labai labai juokingas), angliškas Alias su juokingomis taisyklėmis ir mūsų taip planuotas mini piknikėlis amfiteatre, penkių praūžusių atsiskaitymų proga. Taip, mes atlaikėme ir galėjome ramiai sau šventę švęst! (klausant Bense, pavyzdžiui)
Vakarop kolegos įsigijo badmintono rinkinį ir jo pagalba prisiminėm vaikystę IX forto parke, kol ėmė lyti. Nuostabus tas žaidimas! Noriu dar, tikiuosi, kad kaikas jei perskaitys ką čia rašau, atkreips dėmesį į tai:))

O rytoj manęs laukia Vilnius, tikiuosi, smagus oras ir geranoriškas kitų ūpas!

2009 m. gegužės 27 d., trečiadienis

Trečiadienis

Trečiadienis - trečias atsiskaitymas iš eilės!
Pradėsiu nuo gėdingo prisipažinimo, jog vis gi atsiskaitinėjau dalyką, kuris vadinasi ne taip, kaip rašiau vakar.. Tai "Kiekybinių kultūrinių tyrimų metodikos", ir tai ne tik baisiai skamba, bet ir iš tiesų yra kraupus dalykas su milijonais medžiagos. O testas buvo nuostabus - šriftas stambus ir didelis, klausimai ir variantai man daugmaž suprantami/pažįstami, draugai sėdi ne taip ir toli su tuo pačiu variantu, manęs dėstytoja nemato per monitorių. Labai džiaugiuos smagiu rezultatu - 25/30! Noriu šventę švęst!
Norėtųs iš karto užbėgti mintims už akių: Taip, aš nemažai mokiausi vakar. Taip, tikrai uoliai nusirašinėjau nuo draugų. Ir taip, padėjau ir kitiems!

Liko tik vienas palyginti smulkus atsiskaitymas rytoj ir tada turėsim pertraukų tarp egzaminų! Laukiu nesulaukiu, nes jau pabodo šita kėdė, virtualus bendravimas, atsakomybės ir mamos besirūpinantys balsai, šioks toks stresas ir normalaus poilsio neturėjimas.

Šiandien namuose visi yra genijai (sesė triumfavo tiesiog atspėjusi 20/20 teisingų egzamino variantų!) ir kvepia kepama višta.

2009 m. gegužės 26 d., antradienis

Antradienis



Šio rytmetėlio egzamine manieji, rausvi ir gražūs lūkesčiai, ko gero, viršijo galimybes. Liūdna taip liūdnai mokytis dalyką, kurį galvoju, kad visai neblogai žinau iš praktikos.. Na, bet viliuos, jog galutinis įvertinimas man patiks, norėčiau, kad jis būtų panašus į begalybę *užsisvajoja*:)
Visą dieną galvoje skamba Nesimokymo dainelė ir todėl nutaikydama progą, kuomet morališkai pavargstu, aš su džiaugsmu imuosi daryti visko, kas mane tolina nuo "socialinių kokybinių kultūrinių tyrimų metodikos" medžiagos. Tiesa, nežinau, ar teisingai pavadinimą parašiau - šį dalyką mes vadiname tiesiog "Novelskaite" arba "sociologija", nes tiek dėstytoja, tiek jos socialinės paradigmos mus kaip prakeiksmas persekioja jau trečią pusmetį ir malasi tas pats per tą patį, tik vis painiau ir neįdomiau tiek studentams, tiek dėstytojai. Ir ši pavadinimo nežinojimo situacija man staiga priminė vieną Justės pasakotą anekdotą:
Ateina studentai į egzaminą. Dėstytojas ir sako: "Klausimas dešimtukui: Iš kokios spalvos vadovėlio mokėmės šį pusmetį?" Visi purto galvas, niekas niekas nežino. Dėstytojas tęsia: "Klausimas septynetui: Kokia mano pavardė?" Visi purto galvas, tyla. "Klausimas penketui: kokio dalyko egzaminą laikome?" vėl niekas nežino. Dėstytojui nieko nelieka, kaip nepasirašyti, o studentai išėję sako "Kirvis *bliamba*..."
Ar aš jau pasmerkta?
Beje, kalbant apie mokymąsi ir šio dalyko medžiagą, tai ji paskutinę valandą ėmė darytis netgi įdomi - pavyzdžiui, pati save pagaunu kaip gana dėmesingą, nes imu pastebėti visas gramatines ir logines klaidas, kaip kad trys skaidrės vienodu tekstu iš eilės. Ir tada suvokiu, jog kartojimas - mokslo motina! Ir, matyt, čia specialiai dėl manęs taip sudėliota buvo:)

Anyway, be socialinių kultūrinių kokybinių tyrimų metodikų medžiagos mokymosi šiandien linksmai atlaikiau pronouncation quiz, kurio metu prajuokinau dėstytoją, nes atsisakiau skaityt žodį "unprecedented" ne tik dėl nežinojimo kaip kirčiuojas ir tarias, bet ir dėl to, jog tiesiog nežinau, ką tai reiškia apskritai. Taip pat labai nuoširdžiai netyčia pradžiuginau kasininkę, kuriai turbūt niekas šį mėnesį nebuvo ištaręs "geros dienos" tiesiog šiaip sau. Dienos bėgyje valgiau vaikišką porciją ledų, priešpiečius iš dėžutės, dėl taupymo sumetimų, žiūrėjau kaip šlavėjai nekruopščiai atlieka savo darbą ir linksminau Moniką savo keistomis idėjomis, kurių paskutiniu metu man nestinga. Taip pat sudalyvavau drug-dylerių susitikime, kurio metu palaukiau kol iš bankomato man bus ištraukti pinigėliai, perėmiau juos ir mainais atidaviau paslaptingą raudoną maišelį, o už gautus pinigus pirkau Coca Colos!

P.s. Linkėjimai Jutai!

2009 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Pirmadienis

Manau, kad laikausi gerai!

Išskyrus tokias išskydimo akimirkas kaip ši, kai klausausi Nesimokymo dainelės, bloginėju ir žaidžiu Mahjong.
Šiandien sekėsi neblogai, manau, pakankamai gerai parašiau kultūros ekonomiką, taip pat suspėjau apsilankyti spurginėje, pabaigti reikalus dėl pavogto LSP, nusipirkti gėlių ir pasveikinti Ievą ir Darių su garbingais gimtadieniais.

Na o dabar skubu toliau skaityti neaiškios, neaiškaus dalyko medžiagos, kuri per trumpa, kad būtų tiesa ir galima būtų padorias egzamino užduotis suformuluoti.


Per kančias į žvaigždes! O po kančių, t.y. savaitgalį - į Sostinę!

2009 m. gegužės 20 d., trečiadienis

Džiazas ir ne kitaip

Paskutiniu metu esu kone profesionali aplinkinių raminimo guru. Stebiuosi, kad pati išlieku pakankamai smagi, džiugi ir kažkaip ignoruoju dalykus, dėl kurių mano maži ir dideli draugai nervinasi. Pavadinkime juos džiazu, o juk tai muzika, kuri pavergia ir įtraukia. Tad, keli fono elementai iš džiazo, kuriuos groja visur aplinkui:
1. Para turi 24 valandas. Iš jų 6-7 mėgstu miegoti.
2. Produktyviai susikaupęs žmogus gali išbūti maždaug 45 min ir tuomet turi ilsėtis. Ilsėtis aš mėgstu tiek pat laiko, kiek ir būti susikaupusi.
3. Atradau popiečio miegelius. Jie gali išgelbėti mano pasaulį nuo katastrofos, bet įvertinant aplinkybes, aprašytas aukščiau, tai yra prabangėlė.
4. Kai reikia mokytis, visada norisi tvarkyti stalčius, spintas, daryti atradimus, džiaugtis pavasariu ir dalykais, kuriuos atradau besitvarkydama.
5. Kai reikia mokytis visada pagerėja oras, mintys gaudo drugelius, draugeliai yra kupini ultrasiautulingų pasiūlymų, kaip aplenkti mokymąsi. Aplenkčiau, jei pagrindiniai džiazo instrumentai nebūtų tokie baisūs:
  • ~ Bosine gitara groja žinojimas, jog iki pirmo egzamino liko pusantros paros, o ten gryna filosofinė beletristika. Turint omenyje, jog bosinė gitara palaiko visos grupės ritmą, reikėtų atkriepti į šį skambesį dėmesį.
  • ~ Pianinu akomponuoja antrasis egzaminas, kuris yra pirmadienį, tačiau pirmadienį reikia pristatyti ir vieną rašto darbą. Jį norėčiau pristatyti anksčiau, nes dar galėčiau gauti pastabų, kadangi dėstytoja tikrai mėgaujasi savo dėstomu dalyku ir mėgsta klausinėti dalykų, leidžia pasitaisyti apie dalykus, kurių aš nežinau. Nežino ir kiti.
  • ~ Sakso melodijomis palydi trečiasis egzaminas, apglėbsiantis mane iš karto antradienį. Dėl jo man neramu tik todėl, kad aš pritingiu į jį gilintis, nes esmė aiški kaip diena.
  • ~ Būgnais ir ypač girdimai lėkštėmis groja pats bjauriausias žemėje koliokviumas su dėstytoja-prakeiksmu trečiadienį! Dar neturiu medžiagos.
  • ~ Vokalas, žinoma, esu aš!

Ir kas gi tas rytojaus varpeliu skimbčiojantis testas prieš visą sąskambį!
Džiazuoju, be rimtos priežasties netrukdykit - džiazui reikia atsiduoti visa širdimi!

2009 m. gegužės 18 d., pirmadienis

Mielas dienorašti,

Šį nuostabų, nuostabiai saulėtą rytą, kuomet aš vėl laukiu, dedu didelį dideliausią pliusą vakarykščiam super dideliam kavos puodeliui ir mergiotei, kuri su manimi kalbėjosi. Aš retai kada galiu su kažkuo taip atvirai kalbėti, netgi sakyčiau, nelabai moku tai daryti, ir man sykiu tai yra ir pamokos ir moralinis poilsis nuo dalykų, kurių neturėčiau taip laikyti savyje.
Visas vakar vakaras buvo puikuoliškas ir netikėtas, bet aš jau nebeturėčiau taip galvoti, nes susitikdama su Jais, visada kažką panašaus patiriu ir kitą rytą noriu parašyti kokį nors giedrą blogo įrašą:) Ir kas svarbiausia, niekada nemaniau, kad visos tokios smagybės gali įvykti tiesiog... Akropolyje. Ir aš puikiai žinau, kad tie du žmonės, kurie skaito šį įrašą dabar galvoja stereotipiškai. Oi, niekada neatspėsit, ką mes ten veikėm! O aš ir nesakysiu *piktai juokiasi ir piktdžiugiškai trina rankutes*

Apskritai, paskutiniu metu savo gyvenime sutikau labai daug Spindinčių asmenybių, kurios įkvepia ir pastūmėja siekti dalykų, kuriems maniau esanti tiesiog per maža.



Man labai patinka tai, ką dabar darau, man patinka mano planai vasarai, man patinka žinoti, ką veiksiu rudenį, ir praktiškai esu pasirengusi priimti visus būsimus iššūkius!

SKY IS THE LIMIT!

2009 m. gegužės 17 d., sekmadienis

Apie Laukimą

Vienas iš blogiausių jausmų, su kuriais nemoku susidoroti, yra dėl susiklosčiusių atsitiktinių aplinkybių atsiradęs Laukimas. Šis jausmas man niekada neatrodo nei gražus, nei romantiškas - tuomet esu nerami, kiek irzli, sarkastiška, pasimetusi ir nekonkreti būtybė, kuri ir atrodo ir yra labai įsitempusi. Ji laukimo būsenoje nesugeba laiko, per kurį laukia, panaudoti darant kažką vertingo, nors tikrai gali ir turi ką veikti.
Nesvarbu, kad dalykas, kurio Laukiu galbūt yra smulkus, nedidelis, tačiau manyje kelia nemenką įtampą, nerimą ir stabdo laiką, nes aš žinau, jog planavau, specialiai kažką atidėjau, o dabar tiesiog esu nežinioje, kuri neaišku kada pasibaigs. Juokingai vaikštau ratais, negaliu susikaupti, taigi, negaliu ir skaityti knygos, mokytis, klajoju padebesiais, visada jaučiuosi pasiruošus Laukimo pabaigai ir negaliu savęs jokiems kitiems dalykams užimti. Ar jau minėjau, kad laikas tuomet sulėtėja? Tai pati blogiausia Laukimo ypatybė, kurios už viską labiau nemėgstu, nes atrodo, jog Laukimas niekada nesibaigs ir Laukimo objektas bus užkeiksnotas mintyse iki išprakaitavimo.
Šį kartą radau išeitį, kuo save sudominti - rašau blogą ir kaip tik man įspusėjus Laukimas baigėsi. Šitas jausmas yra neįkainojamas:D

Ta proga linkiu ir Jums ir sau pačios geriausios dienos!

2009 m. gegužės 15 d., penktadienis

Žirkliadienis

Kaip susižaloti savijautą? Kartą per du metus nueiti į kirpyklą. Grįžus iš jos visada jaučiuosi kaip praradus dalelę savęs. Tikrai!
Tokio ilgio plaukų kaip dabar dar nesu turėjus :|


2009 m. gegužės 13 d., trečiadienis

Šiandien fotografavomės

Neatsimenu kada teko dalyvauti panašiame šou. Na tokiame, kai žmogus su fotoaparatu sustato, susodina, liepia šypsotis, maivytis ar dar kažkaip būti, nes reikia, o tu kaip tyčia pamiršai, kad fotografijos diena yra šiandien.
Kokybė yra per gera, kad būtų tiesa, bet nuotraukose kažkas vistiek kažką užstoja, arba kai visi tikrai labai pasistengiame matosi skydynės, todėl priimti bendro sprendimo dėl tinkamo varianto niekas negali.

Savo favorites įkeliu, nors dėl ultrasiautulingos kokybės, nieko vistiek nesimato.
Susipažinkit, su vieno iš projektų, su kuriais draugauju, komanda:


2009 m. gegužės 10 d., sekmadienis

Šis įrašas bus netrumpas.

Apie tai, kaip įsivėliau į "Atgajos" bendruomenę, bei praeitus stovyklos vadovų rengimo etapus kalbėjau anksčiau.
Šį penktadienį-sekmadienį buvo paskutinysis seminaras, vykęs Smarliūnų stovyklos teritorijoje. Kuo gi jis ypatingas? Į jį atvyko ~100 būsimų vadovų, praėjusių 7 seminarus Vilniuje ir Kaune ir būrys esamų vadovų, atlaikiusių nors vieną pamainą ir tai buvo kažkas panašaus į mano pirmąją stovyklą gyvenime.
Iš Smarliūnų parsivežiau labai labai daug dviprasmiškų įspūdžių, kuriuos, nors ir jaučiuosi labai pavargusi, šiame įraše norėčiau susisteminti. Viskas man yra džiazas ir ne kitaip. Kadangi nemoku struktūruotai rašyti , o stengiuosi įžvelgti viso ko pliusus ir minusus, stambiai pasakoju apie viską iš eilės, todėl tikrai praleisiu galybę pokštų ir smagių detalių, kurios šį pasakojimą padarytų daug įdomesnį bei galbūt šviesesnį:)

Kelionė nebuvo labai ilga, tačiau nors ir iš viso karavano aikštelę palikome pirmi, Rimo GPS pagalba Smarliūnus pasiekėme paskutinieji apie 17.43 popiet :) Keliavome su dar trimis man tada dar nepažįstamomis merginomis, senu geru rokenrolu, bei nei vieno iš mūsų kuprine po mano kojomis. Bendrauti su Atgajiečiais tikrai nesunku - visus vienija kažkas labai gero.
Atvykus mus pasitiko registracija bei kambarių paskirstymas - šauniame "bendrabutėlyje" turėjau ieškoti pamainos trumpiniu pažymėto kambario. Jį ir tris dviaukštes lovas radau antrame aukšte. Nustebino tai, jog mūsų sąrašėlis, kabėjęs ant durų, buvo gana trumpas, aš, žinoma, nieko nepažinojau ir tai intrigavo.
Pastate vyravo pažindinimosi nuotaikos, šioks toks sąmyšėlis, kaip vaikai tyrinėjome aplinką, bei būsimą seminaro programą. Greit susiradau likimo draugų, lygiai taip pat laukiančių atvykstančiųjų, taip pat smagu buvo sutikti jau pažįstamus, tačiau seniai matytus žmones ir nusišypsoti vieni kitiems. Iš praėjusio seminaro Kaune buvome vos keliese ir visi skirtingose pamainose.
Pagaliau atvykus pilnutėliam būsimais vadoviukais autobusui iš Vilniaus, mūsų komanda pagaliau beveik susirinko. Kiek nejauku pasidarė dėl to, jog nors mūsų 8, bet net 5 asmenys buvo iš vieno seminaro, kuris, beje, buvo visai neseniai, tad ir ryšys tarp jų nuo pat pradžių atrodė stiprus. Drauge su komandos kuratore, kaip ir įprasta, aptarėme mūsų lūkesčius ir tikslus, taip pat gavome seminaro misijas, kurias išsiaiškinome, bei patraukėme vakarieniauti.

Stovyklavietėje buvo keli nesklandumai: nebuvo šilto vandens, bei dėl kažkokių priežasčių maistą gamino patys "Atgajiečiai". Bet pastarasis faktas nekėlė jokių problemų - vakarienė (ir apskritai visas maistas, kurį virėjų komanda gamino) buvo soti ir skani, bei jos metu buvome supažindinti su valgyklos tradicijomis ir pokštais. Buvo smagu:)

Kaip ir priklauso kiekvienai stovyklos pradžiai, vakare teko žaisti susipažinimo žaidimus, taip mėginti pažinti būsimos komandos narius. Taigi, komandą sudarė: antrus metus vadovu dirbsiantis vaikinas, įdomus akrobatas-žonglierius ir pankas pagal gyvenimo būdą, mergina, kuri šneka tik tada, kai tikrai turi ką pasakyti, dvi aktyvios seserys, vaikinas, kuris daugumą faktų apie save tiesiog slėpė, bet visą stovyklos laiką atrodė nuoširdus ir paprastas, bei vėliau prie seminaro prisidėjusi moksleivė, turinti aktorinius gabumus, bei daugybę kitų talentų, kurie daro ją įdomia asmenybe ir kuri autoritetą turėjo dar prieš atvykdama į seminarą. Mus kuravo prieš tai man seminarą vedusi kieta mergiotė, kuri, deja, kuravo ir visą Smarliūnų seminarą, tad nuolat turėjo plėšytis į 17 dalių. Komandiniai žaidimai sekėsi gana neblogai, dėl to, kad penki žmonės buvo pažįstami dar prieš atvykstant į Smarliūnus, taigi komandos branduolys ir tam tikras pasitikėjimo vieni kitais laipsnis jau buvo.
Nepasakyčiau, jog man buvo sunku tam tikra prasme lyg ir ateiti į savą ratą, tačiau užėmiau gana keistą poziciją, kuri ne visai man būdinga, jaučiausi lyg kažkas slopintų mane. Apskritai, "Atgajos" seminarai ir buvimas tarp žmonių, kurie daug metų dirba šį nuostabų darbą su vaikais, mane veikia kažkaip netikėtai ir taip suteikia daug peno savianalizei. Aš nuolat stebinu save, pati nesuprasdama, kaip perlipu per save ir ryžtuosi įdomiems sprendimams.
Po žaidimų ėjome į pirmą mano gyvenime "laužą", pamačiau ir pajutau kaip viskas atrodo ir ta atmosfera man buvo vienas smagiausių dalykų per visą savaitgalį. Ypatingai geras emocijas viso seminaro metu kėlė išlydėjimo į "Šeimos vakarus" dalis.

"Seku seku pasaka,
Vilkas rijo ašaką,
Ant raudono kelmo,
Ant močiutės delno..."

Vėliau penktadienio naktį šią nuostabią lopšinę tyliai ir švelniai dainavo keletas nepažįstamų kolegų tiesiai mums už durų. Tai buvo labai labai gražu.

Pirmasis "Šeimos vakaras" buvo jaukus ir maloniai ilgas. Neslėpsiu, jog būtent ši "Atgajos" stovyklų dalis, skirta nusiraminimui, man yra pati artimiausia ir laukiamiausia dienos dalis, kuomet gali išklausyti kitą, bei pamėginti garsiai atsakyti į klausimą "kaip jautiesi?". Man garsiai kalbėti apie tokius dalykus yra nauja, sudėtinga ir įdomu, o be to, paskutiniu metu nuolat ilgiuosi ramybės, o "Šeimos vakarai", kurių būtinas atributas žvakės, jos duoda labai LABAI daug. Taip pat ir peno apmąstymams prieš miegą.
Tačiau seminaras Smarliūnuose nebuvo poilsio stovykla - tai taip pat ir mokymosi procesas, tad po "Šeimos vakaro" turėjome pasitarimą (tokius turėsime kasnakt dirbdami), kuriame reikėjo aptarti rytojaus kūrybinį egzaminą, tuo pačiu turėjome pagalvoti apie rytinės misijos įgyvendinimą. Tiesą sakant, sekėsi labai labai sunkiai. Čia lyg ir ėmė ryškėti iniciatyvos laikytojai, ėmė matytis individualūs kiekvieno būdo bruožai. Supratau, jog į šią stovyklą, į visus procesus turbūt natūraliai žiūriu perdėm rimtai, lyg kontekste tai atrodė keistai, nes komandos nariai pasirodė nemotyvuoti kurti kažką bendro, ieškoti kažkokios bendros idėjos. Mano nuomone, labai labai stipriai skyrėsi žmonių patirtys, taigi ir idėjos rutuliojosi lygmenimis nuo žemo stereotipinio/neįgyvendinamo/absurdiško iki per kieto, jog padarytume dėl to, jog ne visi "pagauna" esmę, prasmę arba tiesiog tingi knistis prie įgyvendinimo. Pasitarimą baigėme apie antrą valandą nakties praktiškai nulinėje stadijoje. Iš rytojui suplanuotos programos (kuri atitinka programą, kurią gauna kasdien vaikai) supratome, jog laiko praktiškai neturėsime, bet vistiek nutarėme laukti ryto, kuris yra protingesnis už vakarą. Užmigome.. kada kam pavyko.

Rytą buvome prikelti žavingos dainelės, sudalyvavome nevisai pavykusioje mankštoje (lauke lijo), o ekspromtu visai neblogai įvykdę užduotį ir suvalgę linksmus pusrytėlius, kaip vaikai keliavome į akademijas. Jų buvo net šešios ir visos truko po valandą. Teko sušilti šokant, dainuoti, būti kūrybingiems, gauti labai praktiškų žinių, bei padėti sutvarkyti stovyklos aplinką. Akademijų metu pradėjo ryškėti komandos susiskaidymas, nes nuolat reikėjo laukti rūkančiųjų, kurie sudarė pusę mūsų. Einant kažką kartu daryti vėlgi reikėjo palaukti, kol dalis parūkys, nes to negalima atidėti. Kad ir kaip būčiau geranoriškai nusiteikusi, bet tokie dalykai tikrai trukdė ir kiek erzino. Kaip ir nuolatinis vėlavimas, kurį praėjusieji veiksmai vis iššaukė, taigi, tvarkaraštis nuolat tempėsi, teko jį vytis. Visus šiuos dalykus pastebiu, nes esu komandos žmogus ir nuolatos atrodė, jog komandą reikia kažkam tempti. To apsiimti nei galėjau (dėl susidariusio branduolio), nei galop norėjau, vien dėl to, kaip būdavo nugesinamos idėjos. Situacija pamažu darėsi sudėtinga. Nežinau, kas dar tai pastebėjo, bet eigoje tikrai tapau "komandos sąžine", kuri stengėsi tiesiog kiek įmanoma švelniai priminti tam tikrus dalykus.
Visas laisvas laikas tarp akademijų prabėgdavo išsiskaidant pagal kiekvieno interesus, kai tuo tarpu visos komandos aplink telkėsi kūrybinei užduočiai, kuriai, akivaizdu, jog duoto laiko (40 pasiruošimo minučių) tikrai neužteks. Jei ir susiburdavome, buvo sunku susikoncentruoti į produktyvų darbą, ties trečdaliu proceso vis išsiskirdavome, nes "spėsime":)
Po Akademijų ir pietų turėjome scenarijų arba kitaip namų darbų peržiūrą. Čia buvo kiek liūdna, jog... pamiršau pataisyti savo dienos scenarijų, o kiti arba pamiršo ir neparašė iš viso, arba buvo sukūrę dieną prieš paskubomis. Tad analitinė dalis ir buvo tokia kone beviltiška, nes vienam iš mūsų dienos programos kūrimas pasirodė iš viso neįdomus dalykas (!), o kiti jautėsi pavargę po ilgų Akademijų, mažai miegotos nakties ir dalyvavo nepersistengdami. Šioje vietoje prigavau save žiūrinčią į viską lyg kiek per giliai, nes iš visų kitų požiūrio atrodė, jog gilintis nereikia. Ta prasme, jaučiausi kvailai dėl to, kad man rūpi, sužinoti kuo daugiau ir kuo tikslingiau perteikti užduotyse. Natūraliai prisipildžiau neigiamų emocijų. Paprastai tokie dalykai manyje neužsilaiko, bet būtent po scenarijų peržiūros praktiškai visą vakarą viduje jaučiau destrukciją, susierzinimą, nusivylimą ir kitus nekokius jausmus.
Dalis komandos petraukų tarp programos etapų metu ėmė būti tikraisiais savimi, lyg nusiimdavo kaukes, ir tapdavo labai netolerantiškais, nemaloniais ir atgrąsiais. Išryškėjo lyderis, paskui kurį seka dalis komandos, o kiti arba atsiriboję dėl turimo seminarinio statuso arba tiesiog lieka stebėti ir nesikišti, tarp jų buvau ir aš, suirzusi, nusivylusi. Daug dalykų man nepasirodė priimtini, absoliučiai prieštaravo tiek stovyklos, tiek asmeninėms vertybėms. Aš, žinoma, neneigiu, jog buvo komandoje žmonių, su kuriais mielai dirbčiau drauge, tačiau vis dažniau ėmiau svarstyti, ar verta mesti sau TOKIO dydžio iššūkį, pasirašant dirbti drauge su visais dešimt dienų.
Kūrybinę užduotį mes vis gi įvykdėme. Repetavome likus dviems minutėms iki pasirodymo, nes komandos branduoliui buvo svarbiau gražiai atrodyti, nei įsigilinti į tai, jog kostiumai nėra esmė. Džiaugiuosi, jog spaudžiant terminams komanda galop susvienydavo, susiimdavo ir viską atlikdavo kiek galėdavo maksimaliai, susikaupus, tad su užduotimi susitvarkėme. Apie kokybę reikėtų spręsti tik įsigilinant į aplinkybes:) Apskritai, kūrybinių užduočių pristatymai man paliko daug gerų įspūdžių, tačiau dėl prarastos vidinės pusiausvyros neijaučiau gerai. Bendrosiose veiklose, pvz peržiūros, vakarienė, kur būdavo daug žmonių, komanda elgėsi lyg niekur nieko ir aš tikrai ėmiau nesuprasti kame čia šuo pakastas. Ar tai gerino savijauta? Ne.
Šeštadienį mums pasisekė turėti net porą didelių užduočių - po kūrybinės užduoties mums reikėjo skubiai suorganizuoti sukvietimą bei pasirūpinti pačiu laužu. Tai nebuvo lengva, nes mūsų komandoje tam ryškiai buvo per mažai narių. Organizuojant laužo sukrovimą vėl pasireiškė mūsų vienybė - spaudžiant terminui, komanda vėl rūkė, susinešus didžiąją dalį šakų tik vienas vaikinas ir aš krovėme laužą ir prašėme pagalbos kitų vyrukų, nes mūsiškiai vaikinai arba ėjo dar šakelių ieškoti, arba buvo nežinia kur. Su merginomis pastatėme vartus. Draugiškai, vieningai, bet pats darbas ėmė vykti tik tuomet, kuomet nebeturime kur bėgti, nors aš visą laiką praktiškai motyvavau narius kažką daryti iki kol pavargau.
Dienos metu praktiškai neturėjome laiko bendrauti su kitais žmonėmis. Tad po vakarienės netyčia sutikusi savo Kauno seminaro draugus pasijaučiau geriausiai visoje dienoje, nes galėjau pagaliau būti rami, kad jie tikri. Buvo labai gera pakalbėti tiesiog apie bendruosius įspūdžius, dalykus, kuriais gyvename, suprasti, kad turime šį tą bendro ir tikrai egzistuoja ryšys, kuriuo galbūt truputį retsykiais abejojome. Apskritai, man buvo gera sutikti žmones, kuriuos aš pažįstu, nes buvimas su ne iki galo suprantamomis asmenybėmis labai labai vargino morališkai.
"Laužas" prabėgo ekspromtu, bet kaip jau minėjau, ekspromtai mums ir pavykdavo geriausiai, suartindavo labiausiai. Tik laužas buvo nekokybiškai sustatytas ir sudegė per greitai, nors sukrovėme tikrai gražų. Na, bet šią situaciją pavyko pataisyti ir mes smagiai praleidome laiką. Būtent bendrosios programų dalys kaip bendrieji pietūs, Laužas, Akademijos dėjo didžiausius pliusus visai stovyklai, nes šie dalykai turi savo dvasią, kuriai negaliu likti abejinga ir iš kurios pasisemiu daugiausiai gerų dalykų ir ramybės.
"Šeimos vakaras" buvo komplikuočiausia dalis visoje dienoje. Jo metu arba tylėjome, arba kalbėjome apie bendruosius dalykus, arba tiesiog apie kažką. Taip įvyko todėl, kad... visi buvo pavargę, apatiški, dalis nusivylę, dalis tiesiog šiaip užsidarę, kiti tiesiog šiaip iš principo nedaro dalykų, kuriuos jiems liepia daryti. Man "Šeimos vakaras" yra svarbiausia dienos dalis, kur gali pasidalinti dalykais, kurie neramina, įsikrauti teigiamos energijos, ramybės, tarpusavio supratimo. Tam tikros formos nenorą tiesiog vykdyti dar vienos programos dalies aš suprantu kaip psichologinį aspektą. Jei dabar negali vien dalyvauti tai... kaip padarysi kai reikės tai daryti maksimaliai su būriu vaikų, kuriems labai labai rūpės tai, ką pasakysi, kaip pasakysi, kaip "Šeimos vakaras" bus pateiktas? Nežinau, ar reikėjo man savo nuomonę šiuo klausimu pasakyti garsiai, kuomet pradėjome kažkiek kalbėti apie tai, kas mūsų galvose, nors tai dariau kiek įmanoma taktiškiau, bet manau, kad apie problemas reikia kalbėti.
Kitą dieną girdėjau gandus tarp žmonių apie tai, kad mūsų "Šeimos vakare" vyko negeri dalykai.

Apskritai tai, sėdėjimą prie žvakių mums tempė tyčia, dėl pačios geriausios viso seminaro dalies, už kurią visai senbuvių "Atgajiečių" komandai esu nepaprastai dėkinga, nes suprantu, kaip tai buvo sunku padaryti. Tuomet, kai praktiškai gulėjau pasiruošusi miegui, mus iškrapštė iš lovų tam, jog pakrikštytų.
Nieko panašaus negalėjau tikėtis, pati ceremonija, kurios metu iki 4 ryto šalome lauke, pučiami vėjo, šlapi iki kelių, buvo maksimaliai profesionalus itin subtilus performansas sujaudinęs iki širdies gelmių ir privertęs įsimylėti "Atgają" dar labiau.
7 deglai, 100 tyloje skendinčių, keliaujančių siluetų, daug skirtingų sutiktų personažų ir perimtų nuotaikų, tokia jauki tyla, rūke paskendęs ežeras, tolumoje skambanti sutartinė, visą laiką gaubianti paslaptis, kuriai jauti pagarbą, subtilios šviesos, debesuota pilnatis, aktoriai-mėgėjai (kaikurie atrodę kaip profesionalai) su įtraukiančiais pasirodymais, mezgama intriga istorija-kelione tas kelias valandas pavertė itin reikšmingomis. O tokių dalykų tiesiog nenupasakosi - jie regimi ir jaučiami tik čia ir dabar.. Man tai buvo panašu į keistą, labai malonų sapną, kurį sapnuoji tik kartą.

Tačiau po 20 valandų trukusios dienos programos ir sugrįžimo į kambarį rimtyje, pagarbiame nuovargyje, kuomet norisi tiesiog įkristi į lovą, pamiršti visas negandas, nes jos nublanksta prieš tokius didelius jausmus, kuriuos dabar išgyveni ...kaikurie iš mūsų sugebėjo laabai greitai visa tai sunaikinti. Aš jaučiau maksimalią įmanomą nepagarbą daliai mūsų iš tų žmonių, kurie yra mūsų komanda, bet stengiausi išlikti rami, atsiriboti, nes desperatiškas kolegos bandymas diplomatiškai išspręsti situaciją buvo, švelniai tariant, nukenksmintas. Neatsimenu, kaip pavyko atsiriboti ir trumpam užmigti iki kito netyčinio incidento, po kurio šiaip taip ramiai sulaukiau ryto.

Sekmadienis vėl buvo tarsi naujas lapas. Tarsi penktadienis, kuomet įvykiai ir tarpusavio santykiai vystėsi lyg niekur nieko, atsargiai, ramiai ir draugiškai. Tik kaikurie iš mūsų atrodėme truputį susikrimtę.
Nuostabia dalimi tapo susitikimas su visais Kauno seminaro dalyviais, trumpi pokalbiai apie patirtis, patarimai vieni kitiems, sentimentai ir planai į ateitį pakėlė nuotaiką. Vėliau sekęs laisvas laikas leido pagaliau susisiekti su žmonėmis, su kuriais susitikti neturėjai progos dėl programos intensyvumo, bei jaukiai ant pievutės tiesiog pakalbėti apie gyvenimą su kaikuriais komandos nariais.
Dainų ir atsisveikinimų dalys su visais mielais akcentais visuomet yra pilnos begalinio gėrio, nors didelės dalies žmonių, su kuriais praleidai šias tris dienas ir nepažįsti - juk visus vienija vienas tikslas, panašios vertybės, noras pasisemti kažko vertingo ir svarbiausia - išmokti perduoti tai tiems, kurie to lauks.

"Velykų rytą lelija pražydo
Ne dėl manęs vieno, o dėl viso svieto"

2009 m. gegužės 8 d., penktadienis

Iš ciklo "Lietuvos miestai ir miesteliai" - Marijampolė

Anot wikipedios, Marijampolė - yra septintas pagal dydį Lietuvos miestas pietvakarių Lietuvoje, 56 km į pietvakarius nuo Kauno; neoficiali Suvalkijos sostinė, taip pat apskrities, savivaldybės ir kaimiškosios seniūnijos centras. Iš šiaurės į pietus praeina geležinkelis. Jaunimo tarpe šis miestas dar vadinamas "Majamiu".

Sumąstėme į šį mums dar neatrastą kraštą vykti neatsiktinai - kaip tik vakar, gegužės 7ąją, ten koncertavo ir daugeliui neblogai žinoma atlikėja Jurga, kurios muzika mums yra visai prie širdies, taip pat visada smalsu buvo kas gi per žmonės tame Majamyje gyvena, kaip gyvena, kuo gali džiaugtis.
Diena pasirodė lietinga, tad pasiėmę skėčius, nusipirkę šio to užkąsti (aš pirkau Submariną) sušokome į Betmenmobilį ir įsijungę visų laikų geriausią muzikytę grojančią radijo stotį "Lietus" išlingavome į pietvakarius.
Kelionė skriete praskriejo, na, kurgi nepraskries, kai Betmenmobiliu rieda keturios šmaikščios damos, jas lenkia kažkodėl kelyje Kaunas - Marijampolė lekiančios fūros, o iš už debesų ima lįsti saulė ir taip dar labiau praskaidrina nuotaiką.

Įvažiavus į Majamį mus pasitiko labai nelygus kelias, neaiškus miesto išdėstymas, šalia esančios milžinės MAXIMA ir RIMI bei visiškai neišsiskiriantis miesto kontekste centras, nes jį sunku buvo rasti žemėlapyje. Susiorientavę maždaug ties aikšte, o aikštė turbūt ir turėtų būt kažkas link miesto susibūrimo vietų, pasistatėme mašiną kažkur. Tik išlipę paklausėm kas per pastatas čia yra ir merginos mums atsakė, kad nežino. Tai mums davė daug optimizmo šukuoti apylinkes ieškant dramos teatro toliau. Netoliese aptikome labai gražų parkelį, kur sutikome moteriškę, kurios pasiteiravome, o kur gi teatras yra. Ji atsakė mums, kad jį praėjome ir liepė eiti į dėšinę į dėšinę ir tada į kairę, kažkur prie bažnyčios. Kažkaip tiesiai per aplinkui pavyko išeiti iš parkelio ir tolumoje išvysti bažnyčios bokštą. Ši buvo labai graži. Šalia vėl gi buvo milžiniška MAXIMA, tad nusprendėm, kad čia va kažkur matyt ir yra centras, nors nė velnio nepanašu mums buvo į tai. Teatrą radome, tad nusprendėme pavaikštinėti visur aplink, pasisocializuoti su vietiniais ir pasijutome nejaukiai supratę, kad čia tuščia visai. Žmonių beveik nėra, namai nesiskiria nuo miesto pakraščio pastatų, visi žiūri kaip į užsieneites, matyti kelios parduotuvės, vienas restoranėlis ir... aikštė. O šalia jos pasirodo palikome mašiną pačios to nežinodamos, nes miesto išdėstymas ten tikrai yra katastrofiškas. Kas gi per pastatas šalia mašinos? Ogi savivaldybė. Nuėjome, apsidairėme, paskaitėme renginių afišas. Žmonių vėlgi beveik nesutikome. Tačiau tai nereiškia, kad mes dėl to liūdėjome, anaiptol mums buvo tikrai smagu tyrinėt kas per miestas ta Marijampolė, aidint šmaikštiems juokeliams, o be to visur lydėjo tokia miela ramybė.
Vėliau vaikštinėdamos neaptikome nieko įdomaus ar patrauklaus, apart dar vieno parkelio prie bibliotekos su keletu suolelių, kur praleidome keliolika minučių. Išeidamos kažkodėl pasukome ne ten ir patekome kone į vieškelį iš kurio per laukus parbridome iki teatro. Buvo smagu:D nes žmonių ir vėl beveik nesutikome. Tačiau pramogų susikurti tai mums netrukdė.
Teatrą Majamis turi gana gražų. Koncerto klausėmės jaukiame teatro balkonėlyje, nepilnoje salėje ir publikos charakteriu likome patenkintos, šilti, jaukūs žmonės! Pats koncertas nebuvo pačios geriausios formos, bet buvo labai smagu pamatyti ir bosistą, pritariantį akustinei gitarai. Labiausiai juokiausi iš pirmos Jurgos frazės "Hello Majėmi!", o po koncerto girdėjom atlikėją mėgdžiojant akcentą:DD
Pasisėmę dar daugiau gerų emocijų lėkėme pietauti. ir toliau tirti apylinkių. Buvo maždaug pusė ašuntos. Pravažiuodamos matėme, kad yra Čili pica, tad nuvažiavome ten (nes jau maždaug susigaudėme kas kur yra). Nusprendėme, kad reikia įsimaišyti tarp žmonių, kad pajustume dvasią. Mus pasitiko uždarytas MAXIMOS antras aukštas, na, tu sėdi, klausai muzikytės, lauki pietų, visur aplink grotos, niekas nedirba. Kuponų nepriėmė, nors juos visur priima, o mexikietiškos sriubos irgi neturėjo ir todėl kiek nusivyliau. Mandagiojo padavėjo pasiklausėme, o kurgi visi žmonės yra ir jis atsakė, kad tai natūralus reiškinys tas tuščias miestas. Paklausėme, o kur gi visi eina penktadienio vakarais, ir jis atsakė, jog ČIA. Dar pasiūlė nueiti į parkelį, teatrą, bet visur jau buvome. Apsidairėme, gūžtelėjome pečiais ir paklausėme, ką jis pats veikia, kai nedirba. Atsakė, jog arba dirba, arba laiką leidžia namuose:) Tada ir nusprendėme, kad deserto valgyti eisime kitur, o gal gi ką praleidome?

Grįžome į minėtąją aikštę ir ėmėme žaisti footbagą, kuris vėliau peraugo į kitokias pramogas:D Turėjome atrodyti gana egzotiškai, (per visą aikštę svaidantis tuo mielu daikteliu, bei kitaip su juo išsidirbinėjant) bet mums buvo tikrai labai smagu! Priėjo pora penkiolikos metų berniukų su treningais ir paklausė poros kvailų klausimų, į kuriuos gavo beveik kaip šlapiu skuduru. O vėliau paprašė mūsų numeriukų tie penkiolikmečiai:D tai buvo viso vakaro pokštas.
Kai beveik sutemo ir kiek pavargome bei be mūsų atsirado dar keli žmonės aikštėje, Agnė pasakė, jog jei mus muš, tai davai ginamės:D ir tada nuėjome į Pizzą Jazz (kuri man visada atrodė kaip legenda) kur pasijutome beveik kaip namuose! Nuostabus interjeras, personalas, viso ko kokybė! Padavėjos vėl paklausėme ką gi jaunimas veikia Majamyje (nes man tai pasirodė kaip koks fenomenas - net dienos metu žmonių beveik nėra) ir ji atsakė, jog ji su draugais važiuoja į Kauną, prieš tai akivaizdžiai susidomėjusi, kodėl mes čia atvykome. Dar kiek atsipūtę po prieš tai buvusių pramogų, kurias susikūrėme, sėdome į Betmenmobilį ir garsiai pasileidę vieną seną, gerą dainą išrūkome į Kauną.
Pakeliui dainavome ir džiaugėmės diena!

O dabar bėgu krautis daiktų - vykstu į stovyklą!:)

2009 m. gegužės 3 d., sekmadienis

Gatvės muzikos diena Kaune: Įspūdžiai organizatorių akimis

Kaip gyveni? - GERAI!!
Kaip tu jauties? - LAI-MIN-GAS!!

Noriu, kad būtų taip amžinai,

Šiandien mūsų gatvėj niekas nemiega!

Taip nugalėję visus kompleksus organizatoriai drauge su savanoriais dainavome eisenos metu, stebint keliems šimtams miestiečių, Gatvės Muzikos Dienoje Kaune, pranokusioje visus mūsų lūkesčius!
Nuo pat ryto spirgėjau kaip mažas vaikas, kai suvokiau, kokį kiekį žmonių mums pavyko įtraukti į miestą ir kokio mąsto šventę sukūrėme. Skaičiuojant išdalintomis programėlėmis - jų buvo arti 3 tūkstančių, o dar kiek būta tų, kuriems jos nereikėjo!
Gaila tik, kad nemaža dalis atlikėjų visgi pabijojo groti, bet tie, kurie visgi atvyko sulaukė masinių auditorijos mąstų. Regis, įtikome visiems - hiphopo skveras visada turėjo savo klausytoją, net 2 DJ erdvės taip pat jais nesiskundė, rock žanro mėgėjai turėjo ką išgirsti, o tarp dviejų kulminacinių taškų buvę akustinės muzikos atlikėjai nesiskundė dėmesio stoka.
Likau nustebinta sukurtos nuostabios auros, solidarumo, tvarkingumo, pagarbos ir pavyzdingo viešosios tvarkos laikymosi. Po renginio beveik neturėjome ką veikti, nes praktiškai visos šiukšlės buvo tvarkingai sumestos į viešąsias šiukšliadėžes, nesulaukiau nė vieno grasinančio ikiteismine byla ar kažkuo piktu skambučio ir apskritai, tikėjausi, kad kaunietį įtraukti bus daug daug sunkiau. Visos dienos metu jautėsi šventės atmosfera, žmonės ilsėjosi, buvo drauge. Praktiškai visos ruoštos dienos staigmenos išsipildė 100 proc, žmonės įsitraukė, šypsojosi ir klausė kur ir kada galės pamatyti dar. Na, o tai, žinoma, savanoriams ir koordinatoriams teikė daug džiaugsmo, nes kurti dienos programą buvo nelengva. Atlikdami pailsėjome ir patys sudalyvaudami įrodėme, kad visai nebūtina turėti auksinį balsą, mokėti groti - yra ir kitų puikių priemonių kurti gatvės muziką.

Jaučiuosi be galo dėkinga Kauno miesto pučiamųjų orkestrui "Ąžuolynas", fakyrams "Ugnies valdovai" ir šokių studijai "Re_D", kurie nepaisant nepatogaus laiko atvyko mums padėti uždaryti garsų fiestą ir tai padarė įspūdingiau nei galėjome tikėtis!
Taip pat visiems geriems žmonėms, kurie suteikė elektros tiekimą mūsų altikėjams, bei padėjo įgyvendinti Gatvės muzikos dienos idėją ir mūsų mieste. Žinoma, ačiū sakau ir miesto merui už tai, kad įvertino mūsų darbą.

Kaip vienas pažįstamas žmogus, sužinojęs mūsų renginio biudžetą, sakė: "Maniau, kad tik Jėzus Kristus sugeba su vienu kepalu minia pamaitinti".


Na, o dabar kadrai, kuriuos pavyko rasti peržvelgus žiniasklaidos ir mėgėjų virtualiasias erdves.
Fotografavo: Artiom Ištuganov,
Erikas Ovčarenko, Saulius ir kiti, man nežinomi žmonės. Bus daugiau:)























 
Blogger design by suckmylolly.com