2009 m. spalio 30 d., penktadienis

Apie požiūrio kampą į visa, kas dedasi aplinkui, arba kodėl Dovilės blogas būtent toks?

Paskutiniu metu man vis atsiranda progų pasakyti jau kone legenda tampančią frazę, jog daugelis dalykų gyvenime priklauso nuo požiūrio. Aš tikrai taip manau! Lengva pasakyti, turbūt galvoja mano mielas skaitytojas. Na, man tai nėra sudėtinga, nes tas ieškojimas šviesiosios pusės dalykuose pamažu iš liūdnos dienos įpročio tapo gyvenimo būdu - ir dabar natūraliai viską matau paprasčiau, mano gyvenime yra galybė mažų stebuklų, kuriais galbūt kartais džiaugiuosi kaip mažas vaikas. Sakysit, patogu taip gyventi. Tikrai taip, tačiau tai nereiškia, kad į dalykus aš nežiūriu kritiškai, nuo problemų bėgu ir slepiuosi, nes ne, man pasaulis šaunus ir taškas. Anaiptol, mėgstu savo nuomonę išsakyti garsiai (laikau tai vienu iš savo trūkumų), tačiau niekuomet nepamirštu auksinės taisyklės - rasti už ką žmogų/reiškinį pagirti kritikuojant. Pliusų ir teigiamybių visuomet yra, tik matai dažniausiai tik tai, ką nori matyti. Pozityvistinis požiūrio kampas man reiškia platesnį vaizdą į pasaulį, dažnai atmetant ribas, ar principus, kurie atriboja nuo dalykų, suteikiančių daug džiaugsmo gyvenime.
Tada imi pastebėti, kad šiandien man ir žmonės regis labiau šypsosi ir pasaulis ne toks purvinas, nesąžiningas, neteisingas ir negražus atrodo. Na, pavyzdžiui, atsimenant mano vizitą Panevėžyje, galima būtų parašyti itin kontrastingą jo apžvalgą nuo tos, kuri yra dabar. Tačiau atmečiau bereikšmius pykčius kažkam ir suvokiau, kad laiką aš visgi praleidau tikrai puikiai, bet supratau, kad yra dalykų, kurių kitą kartą pasisaugosiu. Mielai ten šią vasarą grįžau dar kelis kartus ir tuo džiaugiuosi, o galėjo juk būti visai kitaip.
Apskritai, galbūt dėl to pozityvaus požiūrio į dalykus aš nuolat ir jaučiuosi savotiškai Laiminga arba dažnai daug laimingesnė už esančius aplink mane. Džiaugiuosi, kad mano požiūris kartkartėmis užkrečia ir kitus, nes juk sava Laime visada norisi pasidalinti su kitais. Ir tą daryti reikia. Taip atsirado mano tinklaraštis, o sykiu man nė nepastebėjus prasidėjo dideli vidiniai pokyčiai, atradimai, padėję ir šį požiūrio kampą į pasaulį tik sustiprinti.
Ir aš tikrai tikrai neretai visgi kritiškai pažvelgiu į save ir pagalvoju, kad kvailai turėtų atrodyti ta mano nuolat savaime pošaunė nuotaika kalbant tiek apie mažus, tiek apie didelius kasdienius išgyvenimus, kad aš galbūt  nebeturiu kur savęs išreikšti, tad džiaugiuos kaip mokinukė dalykais, skaičiuoju visokius pirmus kartus ir panašiai. Bet paskui suprantu, kad aš išmokau neįprastai improvizuoti įvairiausiose situacijose, kurios man atveria galybę kelių į gerus ir naudingus dalykus, reikiamose vietose sužadinti labai reikalingą fantaziją ir mane po truputį ima supti tie žmonės, kuriais galiu pasitikėti, gerbti ir rūpintis.

Ir žinot, kas mane šį vakarą labiausiai džiugina galvojant apie visa tai? Vienas iš girdėtų pasakymų, jog kartu su manimi paprasti dalykai tampa nepaprastais.
Nėra jokių burtų.

Šypsokitės.

2009 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Geriausi linkėjimai mikroautobusams


Taip jau šią spalio popietę nutiko, kad mane tiesiog nuvylė skurdus Kauno viešojo transporto tvarkaraštis centro kryptin ir turėjau griebtis kraštutinių priemonių - keliauti į tikslą mikroautobusiuku. Tai buvo taip nuostabu ir nepamirštama, kad iš karto atsiminiau, kodėl jų taip neapkenčiu.
Atbėgau į stotelę, kad tik nepavėluot, kad tik nepravažiuotų, atsistojau ir tykau kada Jis pasirodys. Iš toli pamačiau 54 lainerį, skriejant link manęs. Pamojau. Jis net nepristabdė. Nervingiau pamojau lekiant prieš pat mane su klausiančiu žvilgsniu. O, stabdo! Bėgau su kulniukais šimtą metrų ir dar mane aprėkė, kad pats iš pakankamo atstumo nematė, jog stabdau, nu, negalvokit, kad nesu mikru važiavus ir nežinau kaip stabdyt reikia. Na, nieko, išklausiusi visa, ką man norėjo pasakyti, mandagiai padėkojau, kad sustojo (kitaip tariant, teikėsi sustoti) ir klestelėjau patikusion vietelėn. Kartais galvoju, kad esu tiesiog per mandagi su žmonėmis.
Man, ko gero, labai pasisekė įlipt į pavyzdinį lainerį, nes iš karto atkreipiau dėmesį, kad mikroautobusas nėra labai tvarkingas - visur po kėdėm mėtėsi visokiausi dalykai, buteliai, neaiškios milžiniškos dėžės, na kaip kokiam darbiniam statybininkų mašiniuke. Kukliai sau sėdžiu, laikausi. Kratė kaip reikiant, maždaug gazas - stabdis - gazas - stabdis - gazas - daug gazo - posūkis - stabdis - gazas. Vūūūhū, gerai, kad beveik nieko nevalgiau prieš išeinant, nes jaučiausi kaip malka, bulvių maišas ar plyta, na, be jausmų ir su potvirčiu svorio centru. Džiugu, kad dar žmonių mažai buvo, tai nereikėjo perdavinėti pinigų ir atlikti kitų ritualų, būdingų šiam transportui kas gana užknisa. Užknisa ir vairuotojai, kurie ryškiai kaip mes darbe mėgdavom sakyti "apsinuodiję" bendravimu, taigi, gali sugadinti tau nuotaiką vienu žodžiu, nes kažkas tą dieną pasirodė netobulas - žmona nesutepė sumuštinio, močiutė neuždarė durų, kažkas davė tiek pinigų, kad nesupranti kiek grąžos reikia atiduoti ar kažkokia merga nepraleido sankryžoj. Trumpiau kalbant, tai ta stadija, kai nekenti savo darbo, nekenti žmonių už tai, kad jie yra.
Na, kad vietoje atsidūriau gan greitai yra faktas, bet išlipau aš anksčiau, nes nebenorėjau riedėti toliau ir perlipau į kaip tik šalia važiavusį autobusą. Dėkoju vairuotojui, kad per garsią muziką mane išgirdo iš pirmo karto, sustojo, tad padėkojau.

Aš tikrai dievinu autobusus. Tikrai, su visais jų pliusiukais ir minusiukais:) Sau žadu ir žadu parašyti odę viešajam transportui, bet neprisiruošiu dėl dievai žino kokių priežasčių. Tokie potyriai vis man sukirbina sąžinę.

Netyčiukai


Nežinau kaip kitiems, bet mano gyvenime yra pilna smulkmenų, kurių niekaip negaliu atsiminti ir todėl, nors meleonąjį kartą atlieku tam tikrą veiksmą, aš susimaunu:)

Pavyzdžiui, jei Dovilė nori atsispausdinti ką nors, bet sutaupyti keletą lapų ir spausdina ant kitos pusės VISADA pamiršta iš kurios pusės reikia įdėti lapą, kad neatspausdintų ant viršaus buvusio teksto. Kaip kad šį rytą!
VISADA susimaunu viešojoje bibliotekoje. Jei tik apsidžiaugiu, kad va jau teisingai susiradau, užsisakiau viską tralialialia, ties elektroniniais vartais būtinai nutiks kažkas dėl ko mane aprėks, o aš išklausysiu, nuolankiai nusišypsosiu ir palinkėsiu geros dienos pagaliau eidama kur reikia. O jei nesuklystu ten, tai būtinai finišo tiesiojoje manęs ko nors paklaus, ko aš nežinau ar ką aš pamiršau.
Nors žinau, kad eisiu į banką VISADA pamirštu pasiimti pasą, taigi, paplepu su banko darbuotojomis apie ką nors, užduodu kokį seniai rūpimą klausimą, gėdingai pasišypsau, palinkiu geros dienos ir išeinu.
Niekada neatsimenu kokio nors kokių nors durų kodo, nors einu ten šimtaspenkiasdešimtąjį kartą ir turiu skambinti, kad primintų.
Jei teisingai sumaigau Justės durų kodą (jau išmokau!), tai niekada neatsimenu kuriame aukšte ji gyvena ir iš manęs nuolat juokiasi.
Jei ką nors užsirašau į savo kąreikianudirbti knygą, tai būtinai tuos dalykus atsimenu ir nebeatsiverčiu pažiūrėti dar kartą, nuveikiu iš karto, o dažniausiai ten būna kokia nors smulkmė mažom raidėm kaip "parašyti tam ir tam laišką", taigi, ups :)) ir nuolatos taip! Arba aš pažiūriu į tą knygą, bet nepastebiu tos eilutės. I really have a serious mental problem.

Daugiau dabar neatsimenu, bet juokiuosi!

2009 m. spalio 27 d., antradienis

"Sveiki atvykę į pasakų miestą.."

Taip aš stovėdama prie legendinio Laisvės alėjos fontano pirmadienio rytą pradėjau pažintinę kelionę po Kauną dviems žavioms damutėms iš sostinės. Diena buvo praktiškai tobula ekskursijai - beveik visi lapai jau nukritę, šlapias ir slidus alėjos grindinys ir debesys, kurie, rodos, tuoj tuoj prakiurs. Bet, kaip aš mėgstu vis retoriškai paklausti, juk viskas priklauso nuo požiūrio?: )
Merginas supažindinau su Kaunu kaip tarpukario mažuoju Paryžiumi ir pradėjome keliauti po vietas, kuriose galima jaukiai sau pabūti:) Apsilankėme beveik visuose centre esančiuose parkuose ir parkeliuose, nusifotografavome su dėdėmis prezidentais, iškalbėjau visas džiugias ir kartais ne tokias smagias istorijas apie praeinamas vietas ir nutikimus jose, apklausiau sutiktą Donatą ar jai smagu gyventi Kaune, sustojome pačioje Santakos širdyje, sutikome neįtikėtinai daug žvejų, skaniai papietavome ir dar daug daugiau dalykų nutiko, tik sunku papasakoti. Damos, ženkliai net pavargo, bet mes šypsojomės, daug krizenome ir sakė, kad kelionė patiko.

Gailiuosi, kad tai buvo pirmadienis, o tai reiškė, kad negalėjome "geriausiai išleisti lito per mėnesį" ir neužsukome į mano mylimiausią muziejų, kuriame buvau bene dešimt kartų ir vistiek dar noriu eiti, o tie, kurie jame su manimi lankėsi ten vedasi draugus! Bet aš pažadu pasitaisyti kitą kartą.

Keletas akimirkų (kiek kolkas turiu):
Džiaugsmu trykštantis Kauno fenomenas "Spurginė" (ko gi ne greito maisto restoranas?)


Gidas šėlsta:


Papildžiau savo šuoliukų kolekciją!

Pietavome B.O.


O tokios va nuotaikos keliaujant namo sakė buvo:}


Offtopic: vienas sms'as šiandien mane tiesiog UŽMUŠĖ ir dar nuo žmogaus, nuo kurio gyvenime nesu gavus jokios žinutės! Bac taip iš niekur nieko "Mes su *vardas* galvojam, kad gal įsimylėjai, jog šypsais ir šypsais;)". Pasijaučiau kaip stebimas (gandų?) objektas, nemeluoju, ir susimąsčiau ar man tikrai kažkas nutiko ir ar tikrai aš daugiau nei įprastai šypsausi ir ar aš įsimylėjau:D

2009 m. spalio 25 d., sekmadienis

Gero ūpo muzika

100-ojo įrašo proga noriu pasidalinti muzika gerai dienai. Ačiū Mo, kuri man kažkada pasakė "tu kai atsiunti kokią dainą, tai muzika smagi kaip varpelių skambėjimas, nerūpestingumas liejas per kraštus :)" ir įkvėpė apie tai susimąstyti.
Noriu pažymėti ir atskirti, kad tai nėra įrašas apie mano mėgiamiausias grupes ar muzikos stilius, bet apie dainas, kurios man nuoširdžiai kelia ūpą ir nuteikia maloniai dienos darbams. Tokių suskaičiavau net 59. Beveik visas jas pavyko surasti ir sudėti į vieną vietelę ir nuo šiol mano virtualiųjų namučių dešiniąjame kampe Jūs galite rasti grotuvą su mano geriausiais linkėjimais.

Gražaus vakaro,
Dovilė


P.s. Kad neerzintų tų, kurie turi griežtą požiūrį į muziką ir į mano kartais tiesiog ultrapozityvistines nuotaikas, grotuvas neįsijungs automatiškai ir Jūsų tikrai neerzins.

2009 m. spalio 23 d., penktadienis

Prabėgtukas


"Lipt stogais ir žiūrėt žemyn, kas brangu nebijot apkabint"

2009 m. spalio 21 d., trečiadienis

Kaip Dovilė regėjo pragaro vartus


Vakar mane pasitiko akcija atrakcija "apsivemk nuo ankstyvo ryto ir ne tik!". Iš karto nusprendžiau perduoti linkėjimus Čili picai, bet vėliau man perdavė džiugią žinią, kad va dabar visokie tokie virusai skraidžioja visur aplinkui. Rytą gyvenau su mintimi "Taip lengvai manęs nenugalėsit!" ir kurpiau planus kaip čia nušliaužus iki paskaitos.
Bet viskas nebuvo taip paprasta kaip man pradžioje atrodė, nors nuotaika buvo kažkodėl labai pozityvi ir prieš vidurdienį jau tokio juokingumo telefono pokalbį turėjau, kad pamiršt negaliu. Link manęs slinko teta temperatūra, kuri man pasakė "tai gal tu pagulėk šiandien lovytėj". Tai ir guli Dovilė lovoj, daineles niūniuoja, galvoja, kad kolis poryt, o nieko nemoka. Grįžo tėtis ir pradėjo terapiją, taigi, visą dieną pasižiaugčiodama gėriau Baimės Faktoriaus neaiškios kilmės tirpalus, Smectą, kurios nuoširdžiai nekenčiu, karčius pelynus visokius ir panašiai. O tada man sukilo 39 temperatūra ir prasidėjo gliukai visokie! Dabar pagalvojus visai juokinga viskas, bet tada tai galvojau, kad man tikrai susisuko, kad man šakės iš Įmonės Finansų, galvoj viena daina trankės, viskas tvinksėjo, momentai kažkur dingdavo, o paracetamolio man nutarė niekas neduot:D paskui pradėjau nerealiai valgyt norėt, bet šitoj vietoj jau pasijuokime :}
Ačiū Tomyčiui, Justei, Marčiui, Monikai, Aistei, Rūtai ir kitiem geriem draugam, kurie kaip paisutę vis klausinėjo kaip man sekasi ar šiaip linksmino visaip, pavyzdžiui, gąsdindami, kad man salmoneliozė kokia nors dabar;]]

Anyway, viską aš ištvėriau ir šiandien atbudau kaip naujas žmogus, kuris visdar turi temperatūros, bet gali valgyti bei bent simboliškai, naiviai pradėti ruoštis atsiskaitymui!

Laiminga pabaiga

2009 m. spalio 19 d., pirmadienis

Prabėgtukas


Jaučiuosi kaip grįžus iš nepaprastai gerų atostogų Havajuose. Tik jūra buvo lietuviška, neįdegiau, nes romantiškai lijo, gyvenau šauniam penkto aukšto hostelyje be lifto, bet su pusryčiais ir gražiais vyrais akrobatais, be to, jo užuolaidos buvo labai labai dailios.
Jeigu kas nors paklaustų, ką veikiau, galėčiau atsakyt, kad ilgai sėdėjau mašinoje, buvau Akropolyje, gavau į kaulus žaidime "įstumk man šaibą", pirmą kartą nuėjau (nubėgau?) į man kažkaip užkeiktus Žvejų kultūros rūmus, beprotiškai daug juokiausi ir gerai jaučiausi.


Na, o atostogų raktiniais žodžiais galėtų būti: jūra, gaudynės-lenktynės lietuje, Dievų vaikai, gera gyva muzika, smilkalai, salto, naktinis siaubo kino seansas, staigmenos, kopinėjimas, kažkas panašaus į vyną, mandros gulbės ir antis Gretutė, ...

2009 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Migrenos džiaugsmai

Visada džiaugiuosi, kad ji užpuola retai. Kai patiriu stiprų stresą, spaudimas pakyla iki nenusakomo lygmens (pergeriu kavos + susinervinu) arba tiesiog šiaip dėl man nežinomų priežasčių. Tada Dovilė eina pagulėti, pamiegoti arba prigeria vaistų ir tiesiog viskas praeina. Nieko ypatingo, jei tik laiku jų išgeri, kol dar nepriėjai prie jausmo, kai regis, kad va dabar tai jau tikrai išprotėjau. Šį kartą tai jau tikrai. Baisu būna taip galvoti, bet apie nieką kitą negali.
Bet paskutiniu metu sunerimau: būdavo, kad pamiegu ir praeina. O dabar būna, kad atsibundu ir arba košmaras silpnai, bet tęsiasi, arba skausmas tik stipresnis nei buvo prieš užmiegant. Patikėkit, nėra ko pavydėti, nes antruoju atveju mane apima nerealus siaubas, kad tai niekada niekada nesibaigs. Net rankos nekyla parašyt ką nors ironiško.

2009 m. spalio 14 d., trečiadienis

Šiandien buvau premjeroje

Vieną vakarą nuo kolegės M. gavau trumpą nedaug informatyvų laišką, kviečiantį į "Kadro" kino meno akademijos mokymus Kaune, o programoje aptikau, jog spalio 14 dieną, 16.30h vyks filmo "Dingę atgimti" premjera, kurioje dalyvaus filmo kūrėjai, bei mano gerbiamas dėstytojas G. Jankauskas. Kadangi pastarasis Kaune garsėja kaip gero kino propaguotojas, o ir lietuviško kino judėjimą aš labai gerbiu, įvertinusi visus gerus ženklus nutariau apsilankyti, juolab, kad peržiūra vyks Romuvoje, o ir dalyvavimas nemokamas. Skamba lyg kokia pasaka - daugiau tokių renginių!

Nedaug likus iki renginio pradžios atvykome į kino teatrą. Čia mus maloniai pasitiko mergina kažkodėl klaususi iš kur atvykome, užregistravusi, aplink būriavosi daug žmonių. Pakalbėjome su M. kad džiugu, jog ne vienos salėje sėdėsime. Patekę į salę net nustėrome - lyg koks tai privatus vakarėlis, labai daug mokyklinio amžiaus jaunimo, kažkokia paskaita, apie kurią mano programoje nebuvo nė žodžio, kažkas kalba per mikrofoną, skatina pirkti knygas ir praneša, jog filmą matysime dar po pusės valandos. Visdar nevisai suprantome kur esame, ar tai čia, kas čia vyksta, lyg tai ekskursijos mokinių rinkosi, bet tai gražu juk jei šie savo noru atkeliauja lietuviško kino žiūrėti. Prieš pat seansą salė visiškai prisipildė, man teko persėsti kitur, mat jaučiau, jog jei sėdėsiu ten, tai matyt filmo metu nukentėsiu nuo viršutinės eilės žiūrovų, klegesys aplink buvo toks, kokio jau nebeatsimenu, bet nieko aš ten dėl to kaltinti negalėjau, juk aplink praktiškai tik moksleiviai. Truputėlį susierzinau, kuomet klegesys nenutilo net kino kritikui pristatant filmą, dėl ko labai gaila, jog NIEKO negirdėjau. O informacija, ko gero, būtų buvusi labai naudinga.

Pirma dalis. Mus pasitiko titrai, jog juosta kino studijos "Kadras", bei prierašas, kad tai projektas "Nelik abejingas". Tuo metu aš pagalvojau, jog tai ko gero bus apie prevenciją ir šiek tiek nusivyliau, nes, būkim atviri, dažniausiai jie būna tokie dirbtini ir vargingi, ypatingai visokių saugaus elgesio mokyklų ir toli gražu nieko neapsaugo nuo jokių narkotikų ir kitų dalykų. Na, bet juk nereikia būti pesimistais, palaikyti lietuvišką kiną reikia, jaunus kūrėjus juolabiau!
Pati pirma dalis buvo smagiai skurdžiai menko biudžeto, kuris akivaizdžiai rėžė akį, su itin statiška vaidyba, bet dėl to kaltinti nieko negali, juk lietuviškam kinui visuomet trūko ir trūks pinigų, o ir filmas juk neprofesionalus, vaidina labai jauni žmonės. Siužetas sukasi apie problemišką vaikiną naujoje mokykloje, kyla asociacijos su mielu serialu "Neskubėk gyventi". Tačiau nuo pat pirmųjų minučių su M. ėmėme kraupti, nes neprofesionali čia pasirodė ne tik vaidyba, bet ir veikėjai kalbėjo itin grubia lietuvių kalba, žanras lyg tai tam tikra prasme komedija, tačiau tie pokštai tokie.. na, neprevencinio filmo tipui, nes juoktis čia skatina iš tokių dalykų, kurie tikrovėje kelia šiurpą, o juoko esmė, kad filme pasakė frazę. Filmas apie realybę, bet siužetas pilnas dalykų iš fantastikos srities. Negana to, jo metu nepilnamečiai aktoriai labai laisvai rūko, vėliau užtraukia žolės ir ima regėti... aplink stulpą šokančią mokytoją. "Na, į kraštutinumus pasuko autoriai jau pirmosiomis minutėmis"- kilo mintis. Ok, filmas apie tikrą gyvenimą, bet kažkaip pernelyg tiesiai kalbama apie viską, itin grubiai. Baisiausia man buvo tai, kad aš visokio to kino mačius, visokių metaforų, vertybių, nuolat galvojau apie tai, kurioje vietoje man bandoma parodyti, kad tai ką man rodo yra negerai, juk pati žinau, kad šitaip yra, galiu ir kieme pamatyti, o aplink mane sėdinti tikslinė šio filmo auditorija, kuri toli gražu, reikiamo vertybių bagažo neturi ir net nesusimąsto apie tai. Tiesa, aktorius R. Šimukauskas lyg ir nusifilmavo monologe apie narkotikų žalą, bet herojai, kuriems tuo metu tai buvo skirta akivaizdžiai išsityčiojo iš tų paistalų. Em... ar tai prevencija? Salėje buvo chaosas, nusispjovimų į mokslą, žolės pūtimų palaikymas. Juk bendraamžiai daro tai, ką ir mes ir kino ekrane - jėga. O į kėdę man labai kultūringai pusę filmo įkyriai stukseno su batu maždaug šešiolikos metų mergina.
Scenarijaus vingrybes neiškentusi ėmė aptarinėti ir M., kuriai tai nebūdinga. Nemeluosiu, jog pakraupau ir norėjau palikti salę jau po pirmosios dalies, bet visgi buvo tikrai įdomu, o koks gi bus moralas filmo gale? :) Titrų pabaigoje pribloškė tai, jog juostą remia Švietimo ministerija, kultūros rėmimo fondas ir t.t.! Tai dabar taip šviečiame jaunimą:) Žiūrėti dar liko 60min.

Antra dalis. Tiek operatoriaus darbas, tiek vaidyba, scenarijus žymiai pagerėjo, akivaizdžiai daugiau lėšų ir šiaip patirties gavo kūrėjai ir aš kiek nurimau - daug smagiau žiūrėti. Tačiau šioje dalyje akis badė ir toliau girdima kalba, kurioje nedaug trūko, jog būtų prabylama rusiškais keiksmažodžiais, bet apsiėjo su "žertva tu". Dalyje atsirado atviras alkoholio vartojimas, su visai ne vandeniu viduje, užuominos į moterišką meilę, atviri narkotikų pirkimai ir vartojimai, pasityčiojimas iš literatūros: "Ką čia skaitai? Tik nesakyk, kad Salomėjkę?", "ne, šūdas juk" :) džiaugės mano širdis toliau, ypač tuomet, kai auditorija tiesiogiai reagavo į tai "čia tai geras!" šūksniais, jau nekalbu apie scenarijaus liapsusus, vaidybos subtilybes, kurie išplėstų šį įrašą iki begalybės, tiesiog pati žinau, jog tobulo nieko nebūna, nereikia teist, čia esmė juk prevencija, kuri skatina jaunimą elgtis taip, kaip rodo filme. To akivaizdus įrodymas buvo scenoje, kuomet Jorio tėvas neradęs sūnaus lovoje nervingai trinktelėjo kumščiu. Spėkit, ką darė auditorija kitas penkias minutes? Trinksėjo kumščiais! Stebint visa tai, visos kitos itin grubios klaidos ryškiai nusblanko.
Žmonių salėje vis mažėjo ir man buvo džiugu, kad publika yra sąmoninga - ne aš viena čia nesusipratus:))

Trečia dalis. Filmas imtas filmuoti profesionaliai, kas tikrai buvo labai malonu žiūrėti, muzika įsijungdavo laiku ir vietoje, ėmiau jaustis kaip rimto kino peržiūroje. Čia būta daug nepilnamečių klube, apsikabinusių alaus bokalus ir... atviro smurto! Taip taip - Joris jėga davė į snukį vienam asilui, lindusiam prie panelės, kurios jis turėjo atsiprašyt, bet neatsiprašė! O po to ovacijas sukėlė blogiukų "ką tu seni žiūri" ir trenksmas Jorio tėvui po kurio kokias keturias sekundes ekrane buvo balta. Trenkė jie už nieką, režisūrinių sprendimų tam logiškai paaiškinti nebuvo :) "Dingę atgimti" esmė buvo, jog vaikinas pabėga nuo viso to blogo pasaulio, bet panagrinėkime kokias priemones tam pasirinko išrišančioje scenoje: smurtą. Reikia primušti tą, kuris trukdo atsiprašyti merginos, kurios jis taip ir neatsiprašo. Reikia primušti tą, kuris bando kažką padegti ir būtinai su trenksmu, pakasa jį po sniegu. Apie logines spragas vėl gi nekalbu, neteiskim scenaristų, tai nublanksta prieš realybę, tiesiog skatinančią nelikti abejingu visam blogiui :) o devyniasdešimties minučių filmo moralas pribloškia savo trumpumu ir aš negalėjau pamesti klausimo iš galvos "ar šis filmas bus naudojamas edukaciniams tikslams?"
Esu atvira, mane pribloškė tai , jog jauni žmonės kuria tokius žiaurius prevencinius filmus, tokius grubius, kuriuose niekas nėra teisinama, iš švietimo yra tyčiojamasi, o apie gyvenimą be alkoholio, tabako, narkotikų, smurto net nekalbama. Kaip šis filmas sugebėjo gauti finansavimą?

Po to sekė aktorių padėkos ant scenos. Na, jauni jie, susijaudinę, nelabai turėjo kam padėkoti :) ir buvo galima pabendrauti su kūrėjais. Pirmas klausimas iš salės buvo "ką rūkėt?" - "arbatą". Fanai klasiokai ir draugai plojo atsistoję, glėbesčiavo ir sveikino.
Su M. priėjome prie studijos vadovo pakalbėti, nes mintys tiesiog netilpo galvoje. Uždaviau minėtąjį klausimą apie edukaciją. Džiaugsmingai išgirdau, jog filmą platina mokytojams, mokykloms kaip edukacinį ir mus pakvietė į kitos savaitės kito filmo kastingą, nė neįtardami, kad mes norėtume tiesiog padiskutuoti apie ne tokius gražius dalykus, kaip pagyros. Jau žiojausi klausti šio to daugiau, bet M. žinodama mano smagų būdą nutraukė mane ir paklausė to paties tik mandagesne forma: ar nemanote, kad atviras alkoholio vartojimas (nekalčiausias dalykas filme) gali būti tiesiogiai suprastas kaip teigiamas dalykas moksleivių? Sekė akivaizdi nepasitenkinimo banga, jie rodo tikrąją realybę, ko mes čia nesuprantame, juk dabar daug žiauresnių filmų rodo ir va laimėjo apie alkoholikus filmas neseniai. Stato, bet tie filmai nevadinami prevenciniais ir nėra skiti švietėjiškiems tikslams. Ir labai norėjau paklausti, ar kalbėjusi ponia žino, kiek vidutiniškai vaikų iš klasės apsilanko nekomercinio kino festivaliuose ar peržiūrose t.y. kiek iš jų supranta kino metaforas ir tai, jog ne alkoholizme yra esmė, o atskleistame charakteryje, pagrindinėje filmo mintyje? Vienetai, o visi kiti pasaulį priima tokį, kokį jį mato. Gyvenkime ta realybe, kurią mums rodo ekrane, kas gi čia blogo? :)

Po pokalbio jaučiausi kažkokia neišsivysčiusi. Tai, kad filmas skirtas nepilnamečiams moksleiviams ir tai, jog tai kūrė jų bendraamžiai, mane tiesiog pribloškė. Tai yra sveikinama, tuo džiaugiamasi ir linkima sukti daugiau.
Ir nesistebiu po to, kad lietuviai ima rinktis necivilizuotus būdus konfliktams spręsti.

2009 m. spalio 13 d., antradienis

Ruduo - pasivaikščiojimų metas! Jau buvau pamiršusi, koks Kaunas gražus šiuo metų laiku, todėl džiaugiuosi, kad šiandien lyg tyčia nebuvo paskaitos ir turėjau laiko pavaikštinėti, viskuo pasidžiaugti, į žmones pažiūrėti, neskubant laišką parašyti ir nusišypsoti praeiviui.
O po to sekusi popietė buvo labai smagi, ačiū L. už kompaniją!

O dabar metas puodeliui arbatos.

2009 m. spalio 11 d., sekmadienis

Kai eini per lietų sekmadienį namo

Einant iš spektaklio pradėjo lyti. Žiauriai! Tai mes nepasimetėm ir nuėjom į "Miesto sodą" valandėlei pakiurksoti. Lyti nenustojo, pylė kaip pylę. Ką gi darysi ,einame tikėtis transporto. Einant suvokėm, kad sekmadienio vakarą nekas bevažiuoja ir iki autobuso praktiškai valanda:D Lyja labai. "O, kažkoks autobusas, važiuojam, gal mikriuką pagausim nuo kampo!" O autobusas tas važiavo ne ten! Iššokom ir nubėgom per balas kur jau mikroautobusas pro šalį pradarda. Mano koją buvo galima išgręžti! Tada nutarėm kiek palaukę nestoviniuot, o judėt link autobuso stotelės ir beeinant aišku nespėjom atsisukt ir praskrido tėkšdamas balą mikriukas, tardamas "In your face"! Sekmadienio vakarą sulaukti dar vieno tokio stebuklo būtų naivu. Nesinervinam, einam toliau. Kažkokia lengvoji mašina tiesiog išmaudo mane po spalio mėnesio dušu:D aš laiminga nešu skėtį toliau. Kojoje žliugsi vanduo.
Bet happyendas visada būna - po pusantros valandos po spektaklio aš saugi, išsigręžusi kojas ir namuose!

P.S. nežinau, ar mano laiškas, ar kas padėjo, bet Vilijampolėje vėl yra šviesa!

Sulaukę rudens


Jei po koncerto pabundu su melodija galvoje - koncertas buvo tikrai geras. Vakar buvo ilgai lauktas naujo Jurgos albumo "+37° (Goal of Science)" pristatymas, į kurį bilietą rankutėj spaudžiau kelias savaites! Bet apie viską išsamiau:
Į sostinę vykau su sese, o kadangi oras buvo geras, rinkomės netradicinį keliavimo būdą. Buvo labai smagu, nes mus pametėjo žavi dama vardu Agnė, su kuria kelionė atrodė lyg su senu geru pažįstamu žmogumi. Tikiuosi, kad dar kada nors susėsime tokiam smagiam pokalbiui apie kultūrą, tarpkultūrinius skirtumus ar gal net nueisime kartu kokio gero kino pažiūrėti. Nepaprastai geros nuotaikos ta kelionė man pūstelėjo širdin ir į sostinę atvykom smagios ir gerai nusiteikę. Popietė skriete praskriejo su Judita, sese, mainyk.lt žmonėmis, bei vis šmėkščiojančiais senais gerais pažįstamais. O tada pajudėjome link Teatro arenos, kurios link ėjo didelė masė žmonių.

Pats koncertas buvo įspūdingas. Tačiau atlikėja vėlavo net... 45min! Tai šiek tiek suerzino mane, stovinčią pilnutėlėje salėje ir kovojančią dėl vietos po saule su didele taše po kojomis. Virš galvos šmėsčiojo Lietuvos televizijos kameros ir supratau, kad čia bus kažkas rimto. Ir buvo! Jurga atrodė ekstravagantiškai ir nuo pat pirmos dainos pasirodė su šokėjomis, ko dar nebuvo jos keturių metų karjeros istorijoje. Taip pat girdėjome arfą, stebėjome video instaliacijas, buvo parengtas specialus apšvietimas, maišęsis su Jurgos ekspresyviomis emocijomis. Pati J. atrodė susikaupusi, jautėsi vakaro režisūra, bet ne mėgėjiška, o profesionali. Keli kūriniai skambėjo ypatingai gerai, aranžuotės ėjo per kūną, emocijos liejosi per kraštus, vietomis net nesitikėjo kokia pažanga yra padaryta ir buvo sunku viskuo patikėti. Man asmeniškai šokėjos buvo nebūtinos, ypač dalyje su Star Wars elementais, nes tai darosi kaip produktas skirtas MTV, tam tikri choreografiniai elementai buvo labai nuspėjami ir jau daug kur matyti, o Jurga juk kažkaip ne su tuo man asocijuojasi. Dar buvo toks įvykis su senukais, kurie buvo nei šis nei tas, būkim atviri. Nei žiūrėjosi, nei derėjo, žodžiu, nesusipratimas, bet čia jau tik detalės.
Po visko nuaidėjo trigubas bisas, tiek aš jų per savo klajones klausant J. dar nepatyriau, publika buvo daugiau nei patenkinta, grupė taip pat. Žodžiu, love was all around! Laukiu nesulaukiu kito koncerto, kitą savaitgalį!

(nuotraukos Juditos)
Po visko sekė neblogas afterpartis su daug juokingų nutikimų, rytą kelionė namo, bet esu per daug pavargus, kad būtų tiesa, ir kaip tik išeinu į spektaklį:)

Gražaus vakaro, mano mielas skaitytojau!

2009 m. spalio 9 d., penktadienis

Susitikimų žmonės

Aš mėgstu nagrinėti visokias smulkmenas. Gal kam tai ne prie širdies, bet man smagu kartais sąsajų paieškot.
Yra keletas žmonių, kuriuos matau praktiškai kiekvieną dieną, kai stovim vienoje stotelėje, važiuojam tuo pačiu viešuoju transportu, kartais kartu vykstam į kitą miestą, arba net ir ten susiduriam, netikėtai susitinkam gatvėje, prasilenkiame, sėdime netoliese kokiame nors parke. Kelių iš jų, regis, žinau net įpročius, bet niekada niekada nesišnekėjom ir vieni kitų nepažįstam.
Kartą viena tokia nepažįstama mergina, su kuria kokius pusę metų vis "susitikdavom", netoliese su kažkuo plepėjo ir aš išgirdau, kad ji nelietuvė. Buvo taip tiesiog neįtikėtina ir keista, nes man niekada nebuvo kilus mintis, kad ji galėtų būti ne iš čia. Gal net truputį gaila pasidarė, nes pusė žavesio dingo.
O kartą viena damutė užsuko pas mane į darbą ir turėjau garbės pirmą kartą šnekėtis, bet mačiau, kad ir jai tai keista. Po to, visas smulkmenų gražumas dingo..

Šiuose susitikimų žmonėse įdomiausia tai, kad jie atsiranda iš niekur, įstringa atmintin ir akiratin, o praėjus tam tikram laikui pradingsta. Ir tu pamiršti apie juos, nes nebesivaidena tavo kasdienybėj.

2009 m. spalio 7 d., trečiadienis

Spalio pradžia


Žinot kas padeda pernešti rudenį? Ogi čiobrelių arbatėlė su netoliese sėdinčiu kokiu nors šauniu žmogumi, trejos kojinytės batuose, madingų raštų, linksmas skėtis liūdną dieną, nuostabios skaros, kurioms pats metas išlįsti į dienos šviesą ir tapti puikiu aprangos akcentu, naujas renginių sezonas, nuotaikinga muzikytė, kuri palaiko smagią nuotaiką visą dieną, įdomi knyga apie smagius vasaros nutikimus ir filmai apie nerūpestingą gyvenimą.
Juk viskas priklauso nuo požiūrio? :)

2009 m. spalio 5 d., pirmadienis

Ei, įjunkit šviesą!

Labas vakaras,

Mano vardas Dovilė, esu iš Kauno, gyvenu Vilijampolėje, namo kasdien pėdinu pro ne visai jaukias gatveles. Na, bet dėl to tikrai nesiskundžiu - kiekvienas žino, ko nedera daryti tamsiais vakarais, na, o jei nežino, tai greit apsišviečia nepriklausomai nuo to, kur gyvena.
Šį vakarą pėdinau aš sau iš 38 numeriu pažymėto lainerio ir net nustėrau - nė viename iš mano praeinamų skersgatvių nebuvo šviesos! Net ne tai, kad viena pusė apšviesta, kita ne, bent kažkur, bet visas kvartalas be jokio žibintėlio! Nejučiom teko vis apsidairyt ir įsiklausyt ar kas nekulniuoja iš paskos, nes atmosfera tiesiog tobula nusikaltimui, o jausmas kaip iš gero trilerio. Ne nejauku, bet tikrai šiurpu ir visai nesvarbu, kad tai Vilijampolė, atseit čia ir taip labai nekažką, tiesiog galvoju, kad betkur, kur nėra jokios šviesos tamsiu paros metu tikrai baugu.
Ei, įjunkit šviesą Vilijampolėj!

2009 m. spalio 3 d., šeštadienis

Pradžia

Seniai regėjau ir jaučiau virš savęs šitiek lietaus, bet širdy buvo taip šviesu šviesu.
Mano gyvenimas tapo nutrūktgalvišku: tiek daug įdomių dalykų vyksta aplinkui ir mane įtraukia, aš turiu apie ką vis pagalvoti ir ko laukti, be to man lieka erdvės ir paimprovizuoti. Kaip kad šiandien. Ir aš visai nesigailiu pusės dienos autobuse, nes iš tiesų buvo Verta.
Gyvenam vieną kartą.

Besišypsanti rudeniui,
Dovilė


 
Blogger design by suckmylolly.com