2010 m. balandžio 30 d., penktadienis

Geras jausmas, kai prisėdi ant suolelio Laisvės alėjoje ir netikėtai suvoki, kad štai, viskas, padarėme visa ką galėjome: išgyvenome beprotišką laikotarpį tam, kad miestui padovanotume šventę! Neslėpsiu, buvo nelengva.

Rytoj Kaunas skelbia antrąją viešą Gatvės muzikos dieną su maždaug šimtu unikalių atlikėjų ir grupių!


2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis

Apie batus, latviškus cepelinus ir svetingumą

Įdomauju, ar Jums nebūna, kad 'pagaunate' save kokioje nors netikėtoje sau akimirkoje ar amplua?
Man taip nutiko penktadienį per Mediumą, kuomet virkavau, kad neapeinu su aukštakulniais (taip ir buvo, nepaeinu ir viskas!), bet per Biplan prigavau save šokinėjant ir siaučiant su jais pirmoj eilėj nuo pat pirmo akordo. Kaimynai už nugaros, tiksliau beveik visa minia, neturėjo būti labai patenkinti, nes nedaug ką galėjo per mane ir kolegas matyti: )) Na, bet Biplanai tikrai buvo tai, už ką sumokėjau. Ir dar pusdiplomis.. nes aš ten Batman'as!

Rytojaus rytą iškeliavau į Liepoją pailsėti nuo telefonu vis mane drąskančių rūpesčių ir turiningai paminėti perduodamos pasauliui žinios, jog man jau dvidešimt vieneri. Dažnai manęs klausia, kokio velnio mes vis važiuojam į tą Latviją, ką negalim Palangoj savaitgalio praleist? Atsakau - tikrai galim, bet tik ne toje sužvėrėjusių kaimiečių spalvoto kičo sostinėje. Juokingai gal skambės, bet Latvijoj viskas kitaip - gali žmogus išjungti mobilų telefoną (Lietuvoje to padaryti širdis neleidžia), atsipūsti, pasižmonėti, pasimokyti kalbos, papraktikuoti rusų (nes mes labai juokingai šita kalba šnekam kartais ir tarpusavy), kažką naujo pamatyti ir sužinoti, patirti stipriai smagių dalykų, išmėginti naujų alaus rūšių ir išgirsti naujos muzikos. Latvija garsėja savo roko kultūra, o tai mano ištikimą, nenuilstamą kelionių bei nuotykių draugą ir mane dar labiau traukia į tą pusę.. *atsikosti* na, bet dabar apie Liepoją.
Pakeliui klausėmės fantastiškai gerą muziką grojančio "SWH" radijo (thanks to Latvia once again!) ir tai labai kėlė ūpą. Liepoja pasitiko debesuotumais su pragiedruliais ir tikrai labai kukliai aptvarkytais pastatų fasadais. Miesto centras labai priminė Klaipėdą savo vokiška architektūra ir krovininiais kranais vis kyšančiais kur ne kur.
Didžiausia bei šauniausia savaitgalio staigmena buvo viešbutis. Aš nuoširdžiai maniau, kad tik filmuose būna tokių nurautybių. Mus pasitiko trijų aukštų medinis į nedidelę vilą panašus namas ir gražus katinėlis, murkiantis prie durų. Pravėrėme duris, katinas įbėgo, aš pasijutau kaip nusidėjus, bet atsidūrėm... kambaryje pilname tiek daiktų, kad net nežinai į kurią pusę žiūrėti. Antikvariatas - parduotuvė - namai - galerija - muziejus - viešbučio administracija. Kol aš mėginau susivokti kas tai per fantastika, pro karoliukų užuolaidas išniro jauna mergina su šuniuku rankose ir pasisveikino. Nedaug tepaklausė, nusijuokė, pasakė, kad katinėlis jų, nedavė pildyti jokių įsiregistravimo dokumentų ir palydėjo mediniais laiptais į trečią aukštą mažu koridoriuku kaip iš pasakų namelio. Koridoriuje visos sienos buvo skoningai skirtingos su įrėmintais senais filmų plakatais. Milijonas pliusų 'Fontaine hotel', nes už nedidelę kainą patekom į tikrai beprotiškai smagiai nurautą viešbutį kaip iš kokio nurauto filmo! Gavome pastogės kambarį su juodomis lubomis, karinėmis dėžėmis vietoj stalelių, milžiniška spalvota lova, sėdmaišiu, dviem stoglangiais bei mažais langeliais palei grindis ir visais patogumais. O koridoriaus gale buvo išėjimas į šaunią medinę terasą. Visiškai fainas, nebrangus prancūziško stiliaus viešbutukas! Visiška fantastika, noriu sugrįžt tenais:}
Bevažinėdami ieškant kur čia papietavus užmatėm tokį keistai maloniai pažįstamą žodį iškaboje "Cepelini" ir taip pakrizendami vartant lativšką skandalų žurnalą nebrangiai pavalgėme latviškų cepelinų, kurie priminė tokius, kaip pas mano močiutę!

Dar vienas viešbučio pliusas buvo tas, kad jis priklauso visam Fontaine kompleksui katras turi klubą, užkandinę, prabangesnį viešbutį, roko klubą, saunas ir kitus džiaugsmus vos už šimto metrų. Va čia tai 'šimtas metrų iki jūros',- pagalvojau aš. Taigi, kadangi apsigyvenome tame komplekse, gavome nemokamus bilietus į klubą ir trijų grupių koncertą tą vakarą, į kurį ir taip planavome užsukti. Buvo fainai! Man kažkodėl patinka, kai nieko nesuprantu kas kalbama nuo scenos. Galiu pasitelkti intuiciją ir leisti improvizuoti, džiaugtis akimirka, neįprastais dalykais aplink ir pačiu geriausiu žmogumi greta.

O dabar tradiciškai apie alų. 'Bauska's tumšais' yra jėga! Rygoje jo visaip ieškojom ir negavome, na o Liepoja dėl to užsidėjo sau pliusą. Gaila, kad klube jokio tamsaus neturėjo ir gėrėme jau kadais mėgintą 'Zelta', kuris man panašėjo į mūsišką Utenos mėlynąjį.
Tą vakarą vyko du vakarėliai. Vienas kokteilinis, kitas roko ir visi kuo puikiausiai sugyvena. Koncerte buvo daug damų su suknutėmis, bateliais, ir vakariniais makiažais, kurios mielai trypė ir plaikstė plaukus į šalis. Tas buvo fainai - beveik nebuvo žmonių įsikibusių į gyvenimo būdą diktuojantį stilių ir apskritai latviai gana draugiški.
Kelionės minusas - didžiąjame Fontaine komplekse gana skurdžiai mokama angliškai, vienas baras pardavinėja gėrimus pigiau nei kitas ir pigusis, žinoma, nepriima banko kortelių.

Mielai sugrįžčiau ten dar kartą jau vien dėl to ultra smagaus viešbučio, bet ir dėl keistoko kontrasto architektūroje. Miestas atrodo toks senas, su išlaikyta dvasia ir įdomus paklaidžioti:} nesigailiu nė minutės!

2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Apie vasario pabaigą su objektyvu

Vakar, kuomet gavau keletą tikrai smagių kadrų iš užkulsių gimimo dienos proga, nutariau pagaliau pasidalinti fotosesijos akimirkomis su Jumis. Jų nėra daug, gauname po truputį.
Fotografavo ir draugavo Aistė Laisonaitė.

Pirmoji diena ('kampų paieška')





Antroji, Didžioji diena











Fotosesijos užkulsiai pagal Darių Jurevičių:





2010 m. balandžio 21 d., trečiadienis

Dovilė jaučiasi labai labai Laiminga, nuostabiai pažymėjusi dieną, kai sulaukė dvidešimt vienerių.
Ačiū draugams ir bičiuliams už tai, kad nepamiršo ir kad visa šiandieną viskas buvo taip nepakartojama!

Dėkui T. už nepaprastą sveikinimą, sesei už ankstyvą atsikėlimą ir pasirengimą dalykams, nepamirštamą mieliausiųjų staigmeną anksti anksti ryte, aklą kelionę viešuoju transportu ir nematomą kelionę 'bordiūrais', neįtikėtinus pusryčius saulėteky, vėliau žvalumo teikiusią smagią kavą, Artūrui už policijos komisariato avantiūrą, kolegėms už gimtadienio daineles, galybę dėmesio man, origamius, šokoladus, kopijuotojai už nemokamą paruoštukės kopiją koliokviumui, kursiokams ir draugams už krūvą gėlių, šypsenas, apkabinimus, I. už reikšmingą rankos paspaudimą, A. už reikalingas pažintis, gyvenimui už nuotykius, tėtei už bilietą į cirką, Gintarei už netikėtą siuntinį, Irmantui ir Mo už šventinį bokalą alaus, šeimai už šventinę vakarienę, universitetui už laimėtą stipendiją, Juditai gerus žodžius, ir visiems kitiems už geranoriškumus.
Viskas yra kažkaip neįtikėtinai... tobula!

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Prabėgtukas (arba man taaaaaip sunku su pavadinimais)

Šįryt po to, kai priverstinės staigmenos buvau tiesiog išridenta iš lovos ir po dešimties minučių jau sėdėjau autobuse, pagalvojau, kad, velnias, jau net vertai papykti ant žmonių nebeturiu laiko. Rimtai, nes gaištu laiką, kurį turiu taupyt: ) Velniai rautų komandinį darbą, kalbėjimus, ir visa kita (įskaitant mano kursinį, kuris vis dar neišmoko pats pasirašyti) jei vis tiek viskas, kaip mano tėtis sako, yra pastatoma prieš faktą ir nebeturi laiko rinktis.
Tiesa, nežinau ar prireikus, kas nors taip supratingai padarytų tokius dalykus dėl manęs. Bet tikiuosi..

Ir dar, šiąnakt pagalvojau, kad labai keista yra suprasti, kad po truputį augi kaip žmogus.

2010 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Apie ratus, miestus iš K raidės, internetą ir garbanas

Visada sakiau, kad niekas nevyksta be reikalo. Štai vakar, kai mažame Kartenos miestelyje, nevisai pasisekė su galiniu automobilio ratu, besiklausant visai neblogos radijo stoties, pagaliau turėjau progą pasivažinėti maždaug 40km/val greičiu bei pasigrožėti atsivėrusiu slėniu ir diena. Tiesa, visdar neturiu teisių, bet visuomet ištikimai sėdžiu priekinėje keleivio sėdynėje. Palaikyti vairuotoją sunkią minutę yra nelengvas darbas!
Tas pats nelemtas ratas suteikė ir dar vieną šaunią progą keletą valandų pavaikštinėti po Kretingą, kurią iki šiol yra tekę tik pravažiuoti. O pasirodo tai labai jaukus miestas su smagia šnekta kalbančiais žmonėmis! Taigi, netikėtai parsinešiau tikrai gražių įspūdžių ir vien dėl nelemto rato nuo šiol Kretingą galiu įrašyti į aplankytų Lietuvos miestų sąrašą.

O kai interneto serverinėje, kuri yra įsikūrusi miiiiilžiniškame kamine(!), katras iš vidaus neatrodo toks didelis kaip iš išorės, su T. sugrąžinom internetą visai Klaipėdai, akimirką galėjau pasijusti kaip tikrų tikriausia XXI amžiaus deivė - lemputės užsidegė, internetas atsirado, gyvenimo tikslas Klaipėdos jaunimui sugrįžo!: )
Kas dar naujo? Išgyvenau savo pirmąją naktį su plaukų suktukais galvoje ir šiandien ir jaučiuosi ir atrodau visai nieko dama.

2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Apie procesą

Neseniai parašiau vieną viešą straipsniuką, apie dabar man labiausiai rūpimus dalykus. Nors, pradėdama šį tinklaraštį sakiau, kad nekopijuosiu čia nieko, bet tai pasakyti dabar man atrodo svarbu. Tai irgi ištrauka iš mano gyvenimo, kuriuo dalinuosi čia: )

Nekomercines šventes organizuoti yra nelengva, ypač jei tai viso Miesto renginiai.

Visuomenėje vyrauja stereotipas, jog kultūroje sukasi didelės sumos, o verkšlenimai, kad vis nėra lėšų tik įrodo, kad visi pinigai jau kažkieno kišenėse. Nekomercijos tiesiog nėra/negali būti? Tai netiesa, o Gatvės muzikos diena yra puikus pavyzdys. Tai ne reklaminis triukas. Apibūdinti Gatvės muzikos dienos Kaune organizacinį procesą galima paprastai: visos mūsų pastangos yra nukreiptos į visuomenės iniciatyvos skatinimą. Kiek jos yra, tokia ir šventė.

Žinoma, kai neturi pinigų, tą iniciatyvą prikelti daug sudėtingiau, tačiau būtent tai mums ir sudaro visą iššūkio efektą. Deja, neturime nei pianinų, nei kolonėlių, nedispuonuojame pultais, būgnais, melagingais leidimais, politikais, bet galime padėti jaukiai įsikurti ir pasistengti, jog būtumėte pastebėti ir galbūt pradėtumėte karjerą. Tokia mūsų misija, kurią šiemet sutalpinome į šūkį “Išreikšk save”.

Teisybė, jog kartais jaučiamės aklavietėje, na kaip su vienu duonos kepalu tūkstantinei miniai pamaitinti, bet išdaliname jį nuoširdžiai ir su meile, ieškodami geriausio kompromiso visiems: valdžios atstovams, gyventojams, įmonėms, atlikėjams ir visuomenei. O už tai tikimės pačio gražiausio atsako iš miestiečių ir orų prognozės[:)]).

Daugiau apie nuveiktus darbus visada stengiuosi parašyti oficialiame šventės puslapyje, o kitką laikyti savyje arba esant galimybei išberti Monikai, kuri man dabar kaip sesė.

Visiems gražių dienų ir įkvėpimų!
p.s. atnaujinau šuoliukus, nes A. Laisonaitė mane ir sesę įamžino tiesiog raganiškai:)
p.p.s. šiandien šauniausi kauniečiai šoks makareną prie Laisvės alėjos fontano lyyygiai lyyygiai 17.05!: )

2010 m. balandžio 11 d., sekmadienis

Kaip aš dabar jaučiuosi?

Kaip padariusi nežemiškai gerą darbą, o šis Jausmas vertas visko ką paaukojau!
Turiu dvidešimtį naujų bičiulių ir milijonus gerų minčių, neleisiančių man šiąnakt miegoti.


P.s. palaikykite kas nors rytoj tarp 11:45 ir 13.30 kumštukus už Dovilę, nes ji tikrai šiąnakt nieko doro neišmoks rytojaus koliokviumui.

2010 m. balandžio 10 d., šeštadienis

Prabėgtukas


Šiuo metu morališkai atostogauju -kuriu mažus stebuklus dvidešimčiai nuostabių žmonių, daug kartų per dieną apsikabinu, nuolat šypsausi ir ieškau kam padaryti ką nors gera, jaučiu atsakomybę, kalbu, rašau laiškus laiškelius laiškelyčius, dovanoju smulkias (ne)matomas dovanas, daug kalbuosi apie kitiems rūpimus dalykus, dalinuosi išgyvenimais, dainuoju, groju (nors nelabai moku), šoku, vos yra galimybė, spirgu kol yra jėgų, klausausi, geriu arbatą ir kavą, gėriuosi, džiaugiuosi, analizuoju, mąstau, stebiuosi ir tikiuosi dalykų iš kitų ir savęs.
Ir visa tai stengiuosi atlikti kūrybiškai ir įdomiai.
Sveika sugrįžusi į "Atgają", Dovile.

Vieną žiemą, o gal vasarą
Vieną rytą, o gal vakarą,
Susitikom netikėtai,
O galbūt visiems laikams

*šypsosi*

2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Kažkas atsitiko

Aš nebesijaučiu ta miela ir džiugia mergiote, kuri viskuo džiaugiasi ir skatina džiaugtis kitus. Šiandien nutiko keletas tikrai šaunių dalykų, bet aš nesugebėjau taip džiaugtis kaip norėjau ir kaip buvo verta. Tiesiog nesugebėjau ir net pastebimai stengiausi džiaugtis, bet negalėjau ir visdar negaliu. Kažkas atsitiko.

Gelbėkit.

2010 m. balandžio 6 d., antradienis

Apie teisingos komunikacijos paieškas

Sukurpiau planą vasarai ir dabar išgyvenu kvailą istoriją.

Turiu baimę skambinti telefonu nepažįstamiems žmonėms po to, kai praėjusių metų pradžioje teko ieškoti ~20tūkst. litų pinigais mūsų projekto "Siluetas LT" startui būtent telefonu. Mane siuntė visur: velniop, ten kur nesueina ir į kitas tamsias vieteles apie kurias nenoriu galvoti *atsidūsta*. Trumpai tariant, baiminuosi nesugebėti valdyti pokalbio, bet ši istorija man padeda tos baimės atsikratyti.

Žodžiu, panorau aš vieno darbo - turiu telefono numerį pasiteirauti. Pasiskambinu, iš balso suprantu, kad gal ne visai laiku pataikiau, bet darbuotojų ieško kaip tik dabar ir paprašo atsiųsti CV. Taip ir padarau. Laukiu savaitę ir nutariu nachališkai pasiteirauti ar apsvarstė, nes ir kursiokei, kuri nori dirbti ten pat, žadėjo paskambinti, o to darbo labai noriu iš geros idėjos. Po dešimto prakaito ir visų sąžinės kivirčų surenku numerį ir suprantu, kad mane pamiršo, bet sako, kad kitą savaitę bus Kaune ir galėsime susitikti ir pakalbėti, užsirašo mano vardą, telefoną. Ateina kita savaitė, nei man, nei kursiokei sutartom dienom neskambina ir paprašau kursiokės pasukt, na, kad neįkyrėčiau ir apsimestume, kad mes nesusiję, - jai pasako, kad paskambins rytoj ir susitars. Todėl, vilties turiu ir aš, nes nepasakė, kad nereikia jiem mūsų, o jei pakvies, vadinas turi kviest ir mane, kad jau vienu kartu: D. Rytojaus dieną nei vienai neskambina, vėl sąžinė graužia visaip skambint-neskambint, paimu ir lyg niekur nieko paskambinu (mane jau atsimena) ir pasiūlo susitikti rytoj, bet kaip tyčia tuo laiku negaliu ir pasiūlo savaitės pabaigą. Kursiokė parašo, kad jai visgi paskyrė pasimatymą. Sutartą joms dieną aš pasiskambinu (jau azartiškai), kad sužinočiau tiksliau dėl savaitės galo ir mane 'prameta' po Velykų, bet nuramina, kad manęs jiem reikia ir mes būtinai pasikalbėsime nėra kur skubėti. Kalbame mandagiai ir abipusiai supratingai, bet nemėgstu laukti kažkada įvyksiančių dalykų. Pasirodo, prameta ir kursiokę.
Šiandien yra diena po Velykų, todėl vėl nugalėjus visus nuogastąvimus, jau grynai azartiškai nusiteikus, vėl paskambinau ir sakė ryt anksti ryte paskambins (dar niekad žadėjus neskambino, o skambinau aš) ir susitarsime kada rytoj susitinkame.

Siūlau lažintis: sulauks Dovilė skambučio ar ne ir kada gi tas susitikimas įvyks?


2010 m. balandžio 5 d., pirmadienis

6

 
Blogger design by suckmylolly.com