2012 m. liepos 31 d., antradienis

Kaistanti atmosfera

Toks ištroškintas laikotarpis pasitaikė, tiesa? Prigaunu save vis nerimąstingai skaičiuojant laiką visose kelionėse iš taškų A į taškus B. Ypač besispaudžiant kaip dūžtantiems kiaušiniams viešajame transporte ir visose mažytėse erdvėse. Tiesa, ir didelėse būta sudėtingų momentų - klasiškai grojant pipirėliams karšta buvo kaip pekloje. Pirmą kartą gyvenime permirkau prakaite iki paskutinio siūlelio. Ir kitaip neišėjo! Bet už tai didžiai linksma buvo ir ši gana drėgna daininga naktis ilgai išliks atmintyje.
Jei atvirai, kai taip karšta, nelabai žinau kuo prisidengti kūną. Ir pagaliau pagaliau dvidešimt ketvirtaisiais gyvenimo metais visai susivokiau, kad suknelės yra racionalus pirkinys - iškart nusprendžia ir už apatinę ir už viršutinę aprangos dalį. Matyt, reikėtų išdrįsti turėti jų daugiau, nes nuo rytojaus juk vėl atmosfera ims kaisti: autobusuose strigs atsidaryti turintys langai, paduotuvėse springs kondicionieriai, dienos pietų metu vėl iššluos šaltibarščius, o Maximos lentynose vėlei baigsis pigesnis alus. Teliks tik vakarėjant po darbų žingsniuoti piknikauti. Kaune daugybė tam šaunių vietų!

Kad ir kokia įkaitusi būtų atmosfera, apskritai, labai mėgstu vasarą, ypač šią, itin smagią naktinėti kiek lenda. Tiesa, nuodėmiauti irgi, tad netrukus ketinu truputėlį suimti save nagan, nes labai greit atskubėsiantis ruduo bus velniškai rimtas ir iššūkingas. O aš, kaip žinia, tokia nelabai rimta, tai galvoju, kad kažkas kažkam netiks ir vėl šlepsėsiu kaip su per dideliais batais. Bet apie visas tokias kasdieniškas dramas, vėliau. Rudenį.

Tikiuosi laikotės gerai, tokiu smagiu ritmu kaip ši linksma kompanija. Toks tebūnie ir mano šio vakaro palinkėjimas Jums:

2012 m. liepos 25 d., trečiadienis

Trys dienos Paryžiuje

 Iš tiesų nelabai nežinau nuo ko šį pasakojimą pradėti. Kadaise man jau yra tekę lankytis Paryžiuje. Tik tąkart mes tik nedrąsiai susipažinom. Laiko buvo mažai - kišenėje vos keliolika labai taupytų eurų ir mažutėlis savadarbis žemėlapis. Visur skubėjom, stebėjomės ir tikėjomės, kad kada nors sugrįšim į visas tas vietas bent ilgėliau apsidairyti. Ko nepamatėm tądien Paryžiuje, tebūnie - bet kišenėje likusios bilieto dalelės pakilimui į Eifelio viršų pamiršti negalėjau.  

Štai todėl vieną gegužės dieną pro akis neprasprūdo įkyriai geras aviabilietų pasiūlymas į Paryžių. Ilgai negalvojus pasitelkiau Dovilišką žavesį ir pasiūliau idėją nenuilstamam kelionių partneriui, kuris, mano džiaugsmui, sutiko. Taip mintyse ir apsigyveno gerų dviejų mėnesių laukimas trijų dienų, per kurias bus galima pabaigti reikalus su Eifeliu ir susigaudyti ar atmintyje likusi diena tokia graži buvo dėl didžiulio kelionių troškulio, ar šitas miestas tikrai to vertas.
 Sunku pasakyti, kiek laiko Paryžiui yra pakankamai, bet šiais dinamiškais laikais ne viską gali rinktis, teko pasitenkinti trimis dienomis pasidžiaugimų. Tai buvo labai labai gražios ir muzikalios atostogos. Bet pradėkim šią ilgą fotoistoriją nuo pradžių:)

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Atostogiškas pasistrikinėjimas


Dabar yra beveik devynios valandos vakaro, su Jumis visai ką tik atostogų išėjusi besišypsanti Dovilė.
Ateinančias 7 dienas galima: patirti kokį nors nuotykį, prietemiauti kiek lenda ir vėlai eiti miegoti, pasižiūrėti atidėliotus filmus, ramiai mėgautis knyga, dėl kurios turiu laukti kol po darbo eisiu namo, eiti pamatyti pasaulio (gal ir Oskaro Vaildo kapą pabučiuoti), niekur niekur neskubėti ir džiaugtis viskuo aplink! Jupijė!

2012 m. liepos 16 d., pirmadienis

Prabėgtukas

Grįžti pavargus po savaitgalio ir randi ant stalo knygą, dėl kurios dabar kasdien lauki, kol galėsi pabaigti dienos darbus ir skaityti, skaityti, skaityti. Ačiū, sese.
Beje, geriausias būdas nustoti raukytis yra pasėdėti prieš saulytę dvi dienas ir riebiai nudegti kaktą.

2012 m. liepos 13 d., penktadienis

Prabėgtukas

Nors ir tikrai daug tenka kalbėti telefonu, kaip ir nemaža dalis žmonių, baidausi rimtesnių, svarbesnių pokalbių su nepažįstamais žmonėmis. Bet turiu vieną būdą, kuris padeda tai 'pramušti'. Tai pokalbiai, kuriuose neigiamą atsakymą gauti labai sunku. Todėl dažnai tiesiog negūglinu, neklausinėju žmonių feisbukuose, o skambinu bendraisiais informacijos numeriais ir kamantinėju iki kol viskas viskas pasidaro aišku kaip giedrą vasaros dieną.


Tokiais atvejais tikrai gali pasitikėti savimi visiškai, todėl kad:
a) ten žmogaus darbas tau paaiškinti ir jis visą dieną tik tai ir tedaro, tokia jo funkcija;
b) tu skambini visiškai standartiniais klausimais;
c) oficialios linijos visada turi atsakymus į standartinius klausimus;
d) informacija iš oficialios linijos yra kelis kartus tikslesnė už feisbuko bičiulio, draugo draugės sesės ar anoniminio blogerio .

Be to, yra tokia mano patikrinta taisyklė, kad nuoširdžiai mandagiam žmogui, praktiškai visada atsakoma tuo pačiu.
Gražaus jums tryliktuku pažymėto penktadienio!

2012 m. liepos 12 d., ketvirtadienis

Apie gąsdinančias visuomenės dalis

 
Šiandien mąstau apie kasdienybės neherojus, kurie visada įvairiapusiškai stebina ir gąsdina.
Nežinau kaip jus, bet mane truputį baugina senjorai. Jų niekada nesupaisysi: tai jie visai nepaeina, tai lekia kaip kregždutės per perėjas akis išdegę. Arba garsiai sako, kad nepaeina, bet esant reikalui sveikatos turi daugiau už mane. Dažnai smogia iš pasalų (vardan vietos po saule mušasi lazda), arba gąsdina iš pasalų (išlenda iš už medžio apsirengę odos spalvos rūbais it nuogi), arba stumdosi (pamatę mažą tarpelį būtinai brausis), arba rėkia (šiokiadieniais stotelėse), arba stabdo eismą (lipdami per priekines duris patys pirmieji, kad gautų vietą). Gerai gerai, kartais šypsosi, vaikšto po kino festivalius, smaginasi nemokamuose alternatyviosios muzikos renginiuose labiau už mane arba tiesiog nesako nieko.
 Dar mane gąsdina rūbinininkės, valytojos, technikai, ūkvedžiai ir kitų panašių profesijų atstovai. Jie visuomet turi šeimininko geną ir jei tik galės, padarys tvarką arba pasitaikius progai būtinai tau pasakys viską, ką mano apie viską (sistemą, politiką, atlygį, tave ir kitą jaunimą). Kada paskutinį kartą matėte besišypsančią rūbininkę? Aišku, būti mergina plepant su jais visada yra privalumas, nes vaikinai per šių profesijų prizmę visuomet bus stipriai didesni chuliganai. Visada sveikinuosi, dėkoju ir linkiu kuo geriausios dienos stengdamasi išvengti susidūrimo:) ir jei tenka kada kur nors pagelbėti rūbinėje, tai darau su šypsena.
 Paskutinė kategorija visada yra baisiai netikėta. Tai jaunos mamos su visur visur visur lakstančiais vaikais, kurie visuomet minioje išbėga tiesiai tau po kojomis arba dviračio ratais. Vos spėju sustot ir kas kartą išsigąstu. O aš nebijau kutenimo, siaubo filmų ir tyčinių siekiant išgąsdint užpuolimų! 

Tokie tie mano kasdienybės neherojai. Ir už vis baisiausia, kad teks kada nors kitus nuo tokios mažosios grėsmės saugoti, o vėliau ir tapti grėsme kitiems pasiekus solidų amžių .. :)

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

Gyvenimas be mobiliojo telefono

Po tokios šaunios strikinėjimų ir gerųjų laimėjimų savaitės (Dovilė vėl studentė!) tikrai turėjo būti kulminacija. Tai iš ilgai planuotos ir norėtos kelionytės pamatyti turtingą Lietuvos paveldą, gavosi ištisa nelaimių kelionė, kurioj sutikom visokių stebuklingų senelių iš stebuklingų kaimų ir pametėm papievy automobilį bei mano neišmanų, bet kontaktais turtingą telefoną. Kita vertus, kad ir ką planuotum, vis tiek tokiais ilgais bei karštais savaitgaliais viskas baigiasi prie jūros. Tai teliko tik keliauti maudynių ir degynių su visa Lietuva.
Gyvenimas be mobiliojo gana ramus buvo, tik kadangi tai buvo vienintelis mano laikrodis, nuoširdžiai nesigaudžiau erdvėje ir truputį nerimavau dėl to. Dar mąsčiau, kad gal nerimauja šeima, nes nesusisiekėme, bet aniems kaip tyčia nelabai savaitgalį terūpėjau. Taipogi teko pripažinti faktą, kad su skaičių kombinacijomis man nelabai sekasi, todėl pamenu tik tris telefono numerius (du iš jų man įkalė dar vaikui kartojimo metodu). 
Sekmadienio popietę teko uoliai pasikliauti vidiniu laikrodžiu ir instinktyviai lyg ir visur skubėti - į stotį, į autobusus namo. Lemtingai minutėlę pavėlavus papuškuoti apsikarsčius visokiais nešuliais gerą galą stebint saulėlydį. Rytą mėginti pabusti nuo svetimo žadintuvo garso irgi buvo sunkoka. Už tai mobiliojo operatorius džiaugiasi tokiais kaip aš ir sužvangina džiugiai paskutiniais mano grynaisiais kišenėj.

Manau, svarbiausia vis dėlto - nepamesti galvos, o visa kita kaip jau ten buvo. Štai dabar labai laukiu Kalėdų, kol visi, apie kuriuos šiandien nepagalvojau, sveikinimus siųs, pamatysim ko trūksta *juokiasi*

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Pasidžiaugimas

Negaliu nepasidalinti - pirmasis pašnekesys žiniasklaidoje.
Apie Kauną, kultūrą, virsmus, idėjas, žmones ir meno vartojimo perspektyvas. Išties labai keista, kai žmogus iš šalies užduoda tokius taiklius klausimus.

Širdį kutena labai malonus džiaugsmas!

 
Blogger design by suckmylolly.com