2012 m. vasario 28 d., antradienis

Apie atsipalaidavimą ir tikslus


"Atsipalaiduok. Ir siek tikslo." - savo tinklaraščio skaitytojams sako Simonas Bartkus, VĮ “Tarptautinis Vilniaus oro uostas” komercijos departamento direktorius. Gal kam nors keista, kad cituoju tokį rimtą dėdę, bet negaliu sakyti, kad į tą rimtoką tinklaraštį atklydau netyčia - maža čia paslaptis, kad dirbu darbą, kuriame kiekvieną dieną kas nors nori kur nors skristi, o aš smalsi ir man daug kas aplinkui  įdomu. Taigi, Ponas Saulius tikrai įkvepiantis žmogus pasirodė, o ši jo mintis net paskatino mane susimąstyti apie atsipalaidavimą ir tikslus.

Yra situacijų, kai jaučiuosi gerai ir siekiamą tikslą matau. Tai visokie šalia manęs esantys dalykai, kuriuose egzistuoja savitarpio supratimas ir paskatinimas, tada nebaisu, kad kažkur tyko tos dažnai nevalyvos mažos gudrystės, nes jų paskatinta kitų imu tikėtis ir tvarkytis. Būtent supratimas ir paskatinimas man visada yra dalykai, kurie leidžia atsipalaiduoti ir tiesiog eiti pirmyn. Ypač veikloje, kuri mane įkvepia. Be jų taip sunku bet ką veikti gyvenime. Štai darbe man dažnai trūksta konstruktyvaus vertinimo, tuo pačiu ir paskatinimo, tad tenka kažkaip motyvuotis pačiai save. Ir to pasekoje, pagal paskutinius tinklaraštinius pabangavimus galima spręsti kada mane čia ištiko maža 22-ojo kalibro krizė.
 Bet šiaip mėgstu save išmėginti situacijose, kai atsipalaiduoti niekaip negaliu. Todėl nuo praėjusio mėnesio keletą kartų per savaitę tyčia jaučiuosi nejaukiai eidama sportuoti. To niekada nedariau, vengiau ir kiek bijojau. Niekam nepaslaptis, kad aš esu žmogus medis/kaulas, kaip kam geriau vadinti. Ir sportas yra visiškai tas dalykas, kuriame aš  kaip su per dideliais batais per šokdynę šokinėdama. Bet įdomu stebėti savo varganokas pastangėles pereiti į kitą lygmenį. Šioks toks kasdieniškas kasdieniško tikslo siekimas. Tik be atsipalaidavimo.

O šiaip didelių tikslų neturiu. Nors jau atėjau į tą amžių, kai turėti reikėtų. Bet kaip aš sakau net kokiai nors telekomunikacijų telemarketingo operatorei, "Supraskit, tikrai nežinau ar už trijų mėnesių nebūsiu kur nors Anglijoje" - tai, beje, jas visada nuginkluoja, o ir šiaip yra teisybė - jau kokius tris metus nežinau kaip pasisuks mano netolima kasdiena. Tai ir visad stebiuosi kaip žmonės moka gyventi pagal gyvenimo planą :) 
Tikriausiai mano planas - gyventi įdomiai. Ir kol kas visi netolimos ateities ženklai šioje pusėje. Daug žadantis mėnuo prasidės poryt - su lengvu pavasarėjimu už lango, vėl su veikla (ruošiami net du įvykiai!), kelionėmis, iššūkiais ir nuotykiais! O toliau kaip ten bus, pamatysim jau ateity.

2012 m. vasario 27 d., pirmadienis

Toks labai moteriškas įrašas

Kadangi rytas prasidėjo nuo to, kad ofise nėra cukraus, o meduje aptikau mirusį vikšrelį ir aš labai damiškai pasibjaurėjau, tai metas moteriškai burbtelėti ir aptarti temas, kurios šio tinklaraščio istorijoje iki šiol buvo beveik tabu.
Kadangi esu viena iš tų netobulų moteryčių, tai visada jaučiu tokią tylią pagarbą damoms, kurios moka lakstyti su aukštakulniais, arba dar vadinamais "spygliais" arba "žudikais". Ta prasme, paeiti yra viena, bet profesionalus  lakstinėjimas manyje visada sukelia tą tokią solidarią pagarbą. Nes aš tai ir taip esu didelė kaip pasaulis ir net su neaukštais ir nežudančiais aukštakulniais atrodau kaip iš toli šviečiantis švyturys. O dėl to jaučiuosi nepatogiai ir šiek tiek ko(s)miškai. Todėl anei patinka, anei patogu, anei iš to reto dėvėjimo aš moku būti šauni ir savimi pasitikinti, to pasekoje nevisai malonu dėvėti. Kiekvienas konvertavimasis į batelius ir sukneles man tampa iššūkiu, kai visus trūkumus aš bandau užgožti vis ištiesdama nugarą ir vis išryškindama savo charizmą. Juk princesių kursų šiais laikais nebebūna, ania?
Tiesa, suknelės tai jau po truputį atsiranda pas mane. Bet įdomiausia, kad čia vėl gi aš esu didelė kaip pasaulis, todėl kas kartą man mama sako ir man pačiai atrodo, kad visos jos man kažkokios trumpos. Tai sąlygoja tikriausiai ir tai, kad kai nuolat nešioji kelnes, tai netikėtai viskas ima ir atrodo keistai, trumpai ir nejaukiai. Na ką gi, matyt, kai tau beveik dvidešimt treji jau esu pakankamai didelė dėvėti ką nors šiek tiek trumpesnio nei iki kelių. Teks susitaikyti. Viską dažniausiai vainikuoja niekada nesuprasi ar teigiamos ar ne replikėlės "oo, Dovile, tu su suknele/sijonu/miniaku". Mano atsakymas "Taip, tikrai aš tai dėviu, tai ...ką dabar?"

Bet pavyzdžiui moteriški, suknelėti ir aukštakulnėti filmai tai yra silpnybė. O žiema yra nuostabus metas filmams. Tikriausiai nėra geresnio metų laiko kai turi tiek laiko jiems. Ir ypač moteriškiems!
Na ir, kad jau apie moteriškus dalykus prabilau, tai pagalvojau, kad paskutiniu metu klausausi praktiškai tik damų muzikytės. Štai beprotiškai myliu Zemfirą, nes ji yra geriausia rusų kalbos mokytoja erdvėje. Visas gyvenimiškas jausenas išjausti rusų kalba mokina. Jai į kompaniją vis pagroja nuostabus damų duo Boy iš Vokietijos. Aš jas taip mėgstu, kad net iš smalsumo parašiau jų bookingui, kad paklausčiau, kiek jos kainuoja atvežti į mūsų vargo ir nepritekliaus šalį. Tiesą sakant, palyginti nedaug. Dar nuo seno ištikimai labai mėgstu Feist. Jei kas nors man padovanotų bilietą į jos koncertą, pakeltų mane į n-tąjį dangų ir būčiau atlikusi vieną iš būtinųjų dalykų per gyvenimą. Na ir dar dabar mėgstu mielą vokalistę Jaymay, Florence, kuri groja su The Machine ir Angus & Julia Stone. Tiek to dėl to Anguso šitoj kompanijoj, nuneigti, kad Julia tikrai nuostabi man neišeina.
Toks tat trumpas paburbsėjimas moteriškumo tema. Kažkodėl galvoju, jog tęsinys tikrai bus.

2012 m. vasario 24 d., penktadienis

Apie jaunatvišką maksimalizmą nūdienoje

Pas mane yra toks labai dinamiškas jaunatviško maksimalizmo varikliukas. Tai jis neveikia visai ir nežinau kaip pakurt, tai jis veikia taip, kad net liepsnomis padai spirga.
Jis visai neveikia maždaug žiemos vidury, visai neveikia, kai pati nesuprantu kodėl, ir tada, kai šiaip labai daug skaitau visokius gražius šarmingų žmonių tinklaraščius, kurie skatina galvoti, kiek visokių galimybių neišnaudoji, koks esi nuobodus su savo nuobodžiom knygom, viso pasaulio jau matytais filmais ir visiems jau žinoma muzika, kaip tu dar turi kur pasistengti savo kasdienės tik tau įdomios fotografijos įgūdžiuose  ir kaip tu šiuo metu nieko beviltiškai neveiki, nors visi aplink tokie veiklūs ir judrūs. 
Būna dienų, kai jau antrą mėnesį tas varikliukas visiškai nedirba, ir tu nuobodžiai brendi per vandeniu virtusį sniegą su mėlynu darbiniu segtuvu. Kol ieškai, kur sausiau padėti koją, tiesiog trenkia į galvą kokia nors saldžiai rizikinga mintis. O tada niekas manęs nesustabdys nuo jos įgyvendinimo! Kai jau nusiteiki papokštauti, ir nuveikti ir sau, ir kitiems ką nors smagaus, netikėtai aišku įvyksta telepatinė grandininė reakcija -  kas nors irgi nusiteikia, tau ką nors panašaus saldžiai rizikingo, bet smagaus pasiūlyti  (tai man eilinį kartą dvelkia kiaulystės dėsniu). Ir taip susikuri sau brisdama šlapiais batais netyčia spirgančią ir iššūkingą kasdieną.

Dovilė yra išties dinamiška dama.

2012 m. vasario 15 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Atsimindama temą apie tėvus ir moderniąsias technologijas,  šiandieną noriu pažymėti kaip dieną, kai gavau pirmąjį juokelį nuo MAMOS į savo elektroninį paštą.
Įspūdį paliko ne tik tai, kad ji ėmė ir atsiuntė man kažką tokio, bet ir tai, kad tas juokelis buvo ne tik, kad nerealiai mamiškas, ale tikrai linksmas! Ta proga išdidžiai jį ir pridedu pridėdama pastabą, kad mama dirba bibliotekoje.

P.s. nors nuo to įrašo praėjo jau net du metai, situacija iš esmės beveik nepakitusi.

2012 m. vasario 14 d., antradienis

Prabėgtukas arba 28



Apie meilę aš trumpai. Šiuo metu labai myliu Angus & Julia Stone, mane vis stebinantį kiną, šiltą radiatorių, tamsų alų, skanią kavą, humoro jausmą ir netikėtumus virstančius mažais stebuklais.
Gerai gerai ir poną T. už daugybę dalykų.

2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

Literatūrinės kiaulystės

Mano gyvenimiškos kiaulystės tobulėja. Jei seniau man nutikdavo visokie keisti dalykai ir dalykėliai susiję su viešuoju transportu (atsiminkime keletą istorijų: 1, 2, 3, 4 ir t.t.), tai dabar man jie nutinka su knygomis. Kad maža nebūtų, tai jos nutinka tame pačiame kiauliškame, bet mylimame viešajame transporte. Ta prasme, Jūs nemanykit, aš nesu labai didelė ir išmintinga knygų skaitytoja, tiesiog nutariau, kad jei jau daug laiko praleidžiu vis kur nors važiuodama, tai kodėl gi to laiko nepanaudoti tai šauniai lavinai knygų, kurių dar nesu skaičiusi? Pasirodo, tai nėra gera idėja.
Ar nebūna jums kartais taip, kad visiškai nieko nedarant ir nenorint daryti, sėdint kampely kur nors kukliai, viską sužinot apie nepažįstamus žmones? Na jie tiesiog įgręžia savo gyvenimus jums į smegenis? Tai va šeštadienį tykiai sau nusiteikus keliauti į Klaipėdą prie manęs prisėdo vienas iš keisčiausių ir sykiu labiausiai gąsdinančių žmonių kokius esu sutikusi ir sugadino mano kelionę taip, kad ilgai nepamiršiu. Pusę kelio tolerantiškai pratylėjau žiūrėdama į net neatverstą Dalios Juzakevičiūtės knygą paniūniuojant galvoje dainelę "Dalia, nors mus ir skiria mylios, tave vis tiek aš myliu" ir laukiau kol visa tai baigsis. O sekmadienio vakarą visaip gūždamasi nerimąstingai vis dairiaus stoty ar baisusis ponas netyko keliauti tuo pačiu autobusu namo. Netykojo, bet knygos jau nesiverčiau. Atidėjau ateičiai.

Visai neseniai atradau šaunų šaunios damos tinklaraštį, kuri pavaizdavo šias literatūrines kiaulystes beveik tobulai. 

2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

Apie nusiteikimą

Apie dabartinį nusiteikimą labai gerai papasakos panelė M. iš mylimo filmo "Persepolis":


Be jokios abejonės, tai sykiu yra ne tik nuostabaus filmo rekomendacija ir užuomina į tai, kad Dovilė pirmą kartą gyvenime kažką sportuoja, bet ir labai garsus pareiškimas pasauliui, kad mes dar pažiūrėsim ;)

Linkėjimai iš fronto!

2012 m. vasario 1 d., trečiadienis

Prabėgtukas


Niekaip negaliu priprast, kad suaugusių žmonių pasauly sudėtingiausi dalykai užklumpa tada, kai nesi jiems pasirengus. Taip ir  išaušta svarbių pasirinkimų laikas. Tik šįsyk niekaip nerandu atsakymo. Skaudu sverti dalykus, kurie per ilgą laiką tapo brangūs. Neteisingas žingsnis privers eiti tą sudėtingą kelią iš naujo.
Kažkaip nepaleidžia mintis, kad stabilumas baigėsi viskas tuoj tuoj keisis.

Man nešalta, tik truputį neramu.

 
Blogger design by suckmylolly.com