2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis

Skaičiuoklė

Nagi, kurmiai, paskaičiuokim, kas gi čia šiemet mane ištiko:


112 tinklaraščio įrašų (apleidęs įkvėpimas buvo);
3 kultūriniai šokai pasireiškę kalnais nuotykių dėl gyvenamųjų vietų kaitų;
daug daug nuvažiuotų kilometrų skersai išilgai Lietuvos;
3 mėnesiai be šaldytuvo;
9 sugyventiniai tarp kurių ir plikas katinas;
keliolika naujų bičiulių;
1 šiuos keistus metus atlaikę santykiai;
4 prikibę kilogramai;
2 sijonai ir 1 suknelė į mano kelnėtą spintą;
10 egzaminų;
0 akademinių skolų;
1 mediumas;
1 vienkartinė stipendija už kultūrinę veiklą;
1 dviratis;
1 Yvos gyvo garso koncertas;
1 išdrįsimas dainuoti karaoke;
2 apsilankymai Latvijoje;
2 pramoktos kalbos (žemaičių ir vokiečių);
1 sudėvėtas mobilusis telefonas;
13 pokalbių dėl darbo;
6 raštiškai užtvirtinti darbai:
3 maži lektoriaus pirmi žingsneliai;
1 sezoninis padirbėjimas Klaipėdoje;
1 pradėtas pilnas etatas ilgesniam laikui;
1 savanoriško darbo sutartis su OC
;
Keli mieli nemokami darbai:
"Gatvės muzikos diena Kaune" ir kiti mažesni renginėliai;
Praktika muzikos agentūroje Vilniuje;

+ keli šimtai įvairių nesėkmių, gyvenimą padariusių pasiutiškai nepastoviu, bet nuotykingu
+ pora šimtų mažesnių laimių su viena didesne Laiminga Pabaiga, kuri žada įdomius kitus metus, kuriuose matysime:
Laimingą Dovilę;
Laimingą Dovilę su bakalauro diplomu;
Keliaujančią Laimingą Dovilę;
Laimingai riedančią Dovilę su šaunesniu dviračiu nei šiemet;
Dovilę, kuri nuo rudens Laimingai toliau studijuos kokį nors puikų dalyką į kurį pavyks įstoti nemokamai;
Fotoaparatą turinčią Dovilę;

2010 m. gruodžio 28 d., antradienis

Apie bibliotekas arba istorija kaip aš šiandien pavėlavau į darbą

Šįryt prieš darbą, nutaisius žavų šypsnį, rausvais žandukais bėgau apledijusiais takais į viešąją biblioteką. Nes susivėlinau atiduoti knygą, kurios taip ir neatsiverčiau.

1 pastebėjimas. Yra tokia tendencija, kad problemų pridaro būtent tie neišvaizdūs ir nelabai reikalingi leidiniai, apie kurių egzistavimą kampe atsimeni tik tuomet, kai gauni laišką, kad jau vėluoji atiduoti. Kodėl vis tiek imu tokias knygas susimąstyti dar nespėjau:)
2 pastebėjimas. Visi žino, kad viešoji biblioteka yra išskirtinai paini vieta, kur nuolatos jautiesi Nevykėliu Debiutantu. Nors ir dvidešimtą sykį ateini, vis tiek kažkur susimauni (pirmais kartais su leidinių paieška, kai turi patirties - su jų pasiėmimu), tave aprėkia, arba jei ne aprėkia, tai turi nuolankiai prašytis pagalbos, apsimetęs seniai bebuvusiu lankytoju, kurio lyg tyčia sunkumai tyko už kiekvieno kampo.
3 pastebėjimas. Biblioteka kažkodėl mane visada įkvepia kitą semestrą mokytis uoliau.


Taigi, grįžkim prie bėgimo bibliotekon. Išdidžiai įplaukiau vidun, apžvelgiau visus slidžių grindų ženklus (atsimenant griuvimus), apibėgau ratu kaip tik grindis plovusią ir kitus papildomus pavojus esamai gerai nuotaikai kėlusią valytoją ir tadam! Mintis, jog šiandien niekur nesusimausiu, nes tik atiduosiu knygą jau mano galvoje. Taigi, pasaulis mano rankose, keliauju knygos atiduoti. Rytą bibliotekoje taip ramu, kad net lapai šiugžda. Užbėgau aš į ketvirtą aukštą, nutaisiau žaviausią šypseną visatoje, pasisveikinau ir išpyškinau "labasrytas,norėčiaugražintiknygą,prisipažįstu,kadvėluojuirdėltotikraiapgailestauju!". Darbuotoja maloniai šyptelėjo, paėmė knygelę ir... pasakė, kad ne iš čia knyga buvo paimta. Net išraudau! Tada atsargiai žengdama pro vietas, kur kadais viešai išsidrėbiau, nuėjau ten kur reikia, vėl maloningai pakartojau nuolankų prisipažinimą ir ne visai malonaus stoto darbuotoja savaip, bet tikrai maloniai man skolas dovanojo ir dar papasakojo su terminais susijusių dalykų. Faina!

4. pastebėjimas. Kažkada susidūrus su šimtas pirmuoju sunkumu buvau išvedus teoriją, kad kuo aukščiau laiptais lipi, tuo mažiau šypsenų ir geranoriškumo tavo pusėn. Bet šįryt supratau, kad tam ketvirtam aukšte tiesiog tokios moteriškės nemielai atrodančios sėdi, o šiaip jos labai mielos savaip.
Ir padės visada.

Grįžtant atgal manęs gražiai paprašė užpildyti anketėlę apie bibliotekos paieškų/išdavimų sistemą. Tada susimąsčiau, kad ten klaidu, nes paprasčiau padaryt viską gan sudėtinga. O rašant papildomus pasiūlymus negalėjau nepadėkot personalui už geranoriškumą, nes kur gi kitur žmonės turi tieeek *rodo kiek* kantrybės su nuolat tieeek *rodo kiek* nesąmonių pridirbančių žmonių, kurie turi savus charakterius ir akademines nesėkmes (iš tikrųjų dėl pačių kaltės vėluojamus terminus). Ir dar pridėjau, kad tai, jog žmogus nemoka ieškoti leidinių, dažniausiai yra jo paties problema, o ne būtinai visos sistemos spraga. Nes aš kai nerandu knygų, graužiuosi, kad atmestinai mokiausi, kai buvo paskaitos apie duomenų bazes ir paieškos sistemas.

Va taip va aš ir pavėlavau šiandien į darbą. Na gerai, dar ir todėl, kad slidu buvo (linkėjimai kiemsargiams, kurie irgi švenčia Kalėdas!)

2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Antrosios Kalėdų dienos pamąstymukai

*pasirąžo*

Ak, kaip gerai tos Kalėdos! Išsimiegojau, mačiau kalnelį filmų, džiaugiausi skaniausiais dalykais, pakalbėjau, pasibariau. Greta to, daug subtilaus dėmesio iš aplinkos gavau ir virtualiai, ir telefoniškai, ir akis į akį, ir materialiai: nuo ko kvepia, nuo ko saldu, kas šildo, kažkas tiksi, kas šnara, varva, kas dega, o ko niekada nepanaudosiu: ) Žodžiu, kiek žmonių, tiek ir nuoširdumo apraiškėlių. Smagiausia įvertint tai ne materialiom naudom, o rūpesčiu, kurį Tau paskyrė. Aš taip galvoju. O kur padėsi mažiau reikalingus dalykus nebūtina gi sakyti.
Bet įdomiausia, jog Didįjį Kalėdų Dalyką iš tikrųjų sudaro laikas iki šventės. O tada kai ateina, pasipuoši, nusišypsai, apkabini visus, pokšt ir reikia laukti kitų metų!

Kad jau apie dėmesį, tai visada yra žmonių, į kuriuos norėtųsi kūčiukų maišą paleist todėl, kad nutolom per metus, ar nesugebėjom tam tikrų dalykų atlikti iki galo, kad nesutarėm taip kaip norėjosi. Man ir pačiai kas nors galėtų kūčiukų maišų užvažiuot už raganystes per šiuos metus. Nes sunkūs buvo, sunki ir sudėtinga ir aš juose. Tiesą sakant, prieš metus tai nujaučiau. Užtai dabar turiu jausmą, kad laukia kažkas Didelio, Gero ir Gražaus. Daug kas keičiasi jau dabar ir tik į gera. Ir aš esu Laiminga (ne tik todėl, kad šiandien Kalėdos).

2010 m. gruodžio 24 d., penktadienis

Kalėdoms


Linkiu, kad linkėjimai pildytųsi!: )

2010 m. gruodžio 21 d., antradienis

Apie niurzgas ir žiemą

Gyvenimas tarp niurzgų (vairuotojų aut. past.) per prievartą keičia mano požiūrį į tokio nuostabumo žiemą kaip šiemet. Akivaizdu, kad gamta dabar visais įmanomais būdais stengiasi atkreipti į save dėmesį, tik kas kaip nori, tas taip mato tuos ženklus. Nežinau ar tų niurzgų tiek aplink mane buvo visad, ar staiga visi ėmė ir pasidarė ratuotais riteriais, ar burbėjimai išryškėjo tik todėl, kad pagaliau gruodžio mėnesį užsnigo Lietuvą, bet tai tapo tokiu masiniu reiškiniu, jog net ir aš(!), automobilio nemokanti nė užvesti, geriausiu atveju sėdinti niurzgos dešinėje it soste ir reguliuojanti šilumą ar radijo bangas, imu galvot apie visuotinį žiemos blogį. Dar labiau pikta, kad visi susirūpinę niurzgėjimais ir niekas neina su manim lėtai lėtai pavaikštinėti, pasigrožėti, aplink eglutę pašokinėti, norų tobulai Laimingam gyvenimui galvoti. Na dar pasivaikščiojimai tebūnie, bet kas čia per idėja apie pasivaikščiojimus sningant!? Šventvagystė visiška - dar užsnigs paskui, nebeišvažiuosim, o jei pravėrus dureles prieš sėdant dar prisnigs į vidų, diena tikrai bus sugadinta!

Kalbant apie žiemiškus vaikštinėjimus, tai jie išties šaunus dalykas, bet va apie beveik valandinius stovinėjimus stotelėse (nes nors ir gyvenu mieste, bet jau manau, kad Dievo užmirštame kampelyje), katrie jau tampa rutina, aš turiu kitokią nuomonę. Man atrodo, dėl visko kalti niurzgos, nes jiems iš to niurzgėjimo ir nutinka visos nelaimės. O kuo daugiau niurzgų dirba vienoje kompanijoje, tuo daugiau nesklandumų iš to kolektyvinio niurzgėjimo įvyksta, o tada kalti visi kiti tik ne mes patys, nors žiema jau ne pirmą kartą atėjo. Ir tada Tu, vargšas antiniurzga, turi nepykt, kad autobusai važinėja kaip nori arba visai nevažinėja ir galvot, kad va, ponia Gamta tau duoda laiko grožėtis žiema.
..o kai penktą kartą iš eilės pavėluoji į savo gyvenimą, netyčiom imi mąstyt kaip niurzga ir šaltais, melsvais bei negrabiais pirštukais maigyt sms - "Ei, žiūrėk, ir vėl sninga *bliamba*".

2010 m. gruodžio 13 d., pirmadienis

Prabėgtukas

Žiemiškų ir žaismingų šeštadienio popietės strikinėjimų dėka pasipildė šuoliukų kolekcija.

Geriausi linkėjimai visiems sušąlusiems!

2010 m. gruodžio 12 d., sekmadienis

Akimirkos mintys


Baigėsi dar vienas gyvenimiškas etapas. Katik baigiau dėtis lagaminus sugrįžimui į Kauną. Prisėdau trumpam, nes esu nostalgiškas žmogus ir tokias akimirkas man norisi fotografuoti mintyse ir nors keltis jau už kelių valandų (kaip visad pirmadieniais), bet dar pasidariau arbatos, paskutinįsyk prieš naktį paglosčiau katiną, apžvelgiau kampus. Čia išgyvenau daug naujų dalykų, o svarbiausias iš jų - nebijoti būti viena ir tą laiką išnaudoti.

Bet kaip gi čia viskas įvyko? Labai greitai ir neskausmingai. Žinot kaip būna, kai viskas blogai, blogai, blogai, blogai, blogai, blogiau nei blogai, blogai, blogai, och, pasaulis toks neteisingas, blogai, blogai, tada prie užpakalio spardymo pripranti, nors viskas blogai, blogai, blogai, o po to netikėtai nutinka kažkas na tokio žiauriai gero ir tu staiga suvoki, kad dėl šito jausmo buvo verta laukti, keikti visus ir viską, nertis iš kailio, nusivilti ir, kad dabar va jauti, kad esi šios minutės Pats Laimingiausias Žmogus Visatoje. Va taip ir buvo. Ir tik paskui supratau, kad metas krautis daiktus ir pradėti viską planuoti iš naujo.

Jaučiu, kad prasideda kažkas netikėto, jaučiu, kad pas mane sugrįžo stabilumas ir nebijau, kad vėl reikės išmokti prisitaikyti prie dalykų, nuo kurių jau spėjau atprasti.
..metas pasinerti į tai visa galva.

2010 m. gruodžio 5 d., sekmadienis

Apie talentus

Mane likimas apdovanojo specifiniais talentais: daug daug šnekėti ir pritraukti savotiškas nelaimytes.

Dėl pirmojo ir rinkausi kūltūros vadybą - jei jau neturiu gebėjimų jokiam menui, tai bent kalbos dovana ir kultūrinės rinkos patirtimi siekiu prisidėti prie tikrai talentingų žmonių sėkmės. Tobuluoju planu, aišku, nes realybė gi žinot kokia iš tikrųjų yra. Na, labai taip susiraizgius kaip kalėdinė girlianda ištraukta iš spintos po pernai.
Šią savaitę išgirdau porą netikėtai gražių dalykų tiesiog kasdienių pašnekesių metu, kurie maloniai širdį paglostė: mane sutikus ir pasikalbėjus galima įsikvėpti pozityvo. Norėčiau tikėti, kad tai tiesa, nes tai abai įkvėpė teigiamų dalykų, kurių paskutiniu metu tikrai stinga.

Na, o antras mane ir taip persekioja, nieko nė nereikia daryti. Va pavydžiui, jei tik pasitaiko proga pamest piniginę ar kažkas panašaus, tai būtinai ja pasinaudoju. Rimtai. Bet šita nelaimė mane išmokė šaltai reaguoti į tai ir mikliai atsekti kur ji, nelaimėlė, yra. Tikriausiai reikės jau įdėt vidun kortelę su telefono numeriu 'jei mane radai, paskambink. Be švyturėlių'. Šiandien štai keliavau atsiimti vakarykštės nelaimytės visa susigėdus ir įraudus nuo šaltuko, bet netrukus labai susijuokiau. V. duoda man piniginę ir sako "baras perdavė, jog apgailestauja, kad pinigų nebėra piniginėj". O aš taip kukliai raustelėjau ir atsakiau "jų ten ir nebuvo". Va kaip kartais naudinga pinigų neturėt. Piniguose nelaimė t'sakant:}

14

 
Blogger design by suckmylolly.com