2012 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Prabėgtukas

Šitie metai buvo įdomiausi !

Tiek daug tylių muzikinių svajonių išsipildė,  tiek daug įdomių darbų, naujų patyrimų, tiek netyčiom pasaulio pamatyta! Ir tikrai tikrai žinau, kad ne piniguose, o supančiuose žmonėse yra Laimė. Linkiu visiems tokį džiaugsmą patirti!

2012 m. gruodžio 24 d., pirmadienis

Kūčios

Kūčios yra diena stebuklinga, o mes iš tiesų niekuo neypatinga šeima. Šiandien visad aplink pilna draugiškos įtampos, nes iš norėjimo gražiai visiems pabūt pakeliui vis susipykstam keliolika kartų. Iš gero ir dėl gero. Šiandien švariname namus, būtinai laikomės Didžiojo Pasninko, visai visai nevalgome mėsos ir, teoriškai, pieno produktų,  nors pusryčiams patyliukais tepame sviestą ir atsipjauname sūrio, dėl to labai labai gailimės ir tikimės atsipirkti per likusią dieną, ypač per griežtai tradicinę vakarienę. Mūsų šeima turi tik vieną tradiciją - puošti eglutę būtent šiandien, tad savąją tik visai neseniai  padabinome mėlynais, sidabriniais ir mediniais pakabučiais. Liko tik išsilyginti išeiginius rūbus ir sulaukti vakaro. O jis jau tuoj - namai kvepia Kūčių vakariene ir snieguotomis Kalėdomis.

Nuoširdžiai sveikinu visus sulaukus švenčių! Visai kaip vaikystėje, su sniegu. Būkit laimingi!


2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Gana šventiškas prabėgtukas


Niekaip negaliu priprasti, kad norint nusigauti iš taško A į tašką B, reikia kruopščiau apskaičiuoti laiką, mat viskas kažkaip užtrunka. Ėjimas pro visas šilumą saugančias duris ir dureles, keistai išmindytą sniegą, siauručius ledo takučius, nepraeinamas senamiesčio gatves primena kompiuterinį žaidimą, kur reikia daug vartų, duobių ir kambarių įveikti, norint išgelbėti princesę.
Bet šiaip tai labai labai norisi niūniuoti, švilpauti ir visaip džiaugtis, nes sesija laimingai baigta, visur suvažinėta, sudalyvauta, projektai pateikti, bei visi ikiKalėdžiai darbai pabaigti (beveik buvau pradėjusi galvoti, kad yra ir neįmanomų dalykų). Liko laiko net atvirukams išsiųst ir  prekybos centrą nušienaut!

2012 m. gruodžio 18 d., antradienis

Fotoatsiminimai iš savaitės Atlanto vandenyne

Nors nuo tada, kai išmirkiusi sniege sportbačius grįžau iš ilgos kelionės praėjo tik savaitė, oras jau beveik privertė pamiršti, kad tai buvo taip neseniai. Nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio tarp vasaros ir gilokos žiemos, tarp poilsio ir smaugiančios rutinos, aplinkoje (darbuose, universitete) pasirodė besą tuuntas niurzgų, bet negaliu atsidžiaugti gera aura mieste. Čia viskas taip jauku, sava ir paprasta. Kažkoks maloniai apsnigtas laikas.
 Na bet grįžkim prie tos kelionės, juk čia to ir susirinkom. Tai kaip ten buvo? Štai vieną lapkričio dieną belipant į troleibusą paskambino Giedrė ir sako "Dovile, varom į Fuerteventūrą? Bus toks ir toks darbas ir čia kaip ir kelialapis tau ant delno" tada aš sekundę pagalvojau, mintyse įsižnybau į riešą, nes turėjau laikytis troleibuso turėklų ir atsakiau "Gerai, kaip tik prieš tai planavau trumpam nuvykti į Norvegiją, o tuo metu man kaip tik sesija ir kiti siaubai, bet bandykim", nes tikriausiai tokio pasiūlymo atsisakytų tik kvailys. Ir iš tikrųjų pabandžiau: kažkaip mikliai išsilaikiau pusę sesijos, per porą dienų parašiau visas mokslines rašliavas, surikiavau darbus kaip kareivėlius, mažai miegojau ir išvykau į planuotą Norvegiją, po to parsiridenau į Vilnių, po poros valandų išvykau į Varšuvą, praleidau savo pirmąją naktį oro uoste, tada dar penkias valandas pasėdėjau lėktuve ir antrą kartą šiemet atsidūriau saloje. 
O saloje vyko didžiausio lenkų kelionių operatoriaus konferencija-infoturas, atvykome reprezentuoti Baltijos šalis ir būti savimi, nes dėl mūsų vertimų į anglų kalbą nebuvo. Viskas buvo visiškai kitaip nei pavasario kelionėje: kiti žmonės, kitas kurortas, viskas svetima kalba, bet už tai svetingumas pasirodė įspūdingas. Viešbutis buvo kaip iš filmo, lova minkštutėlė, krevetės ir midijos šviežutėlės, o į vakarienę priederėjo eiti dailiai apsirengus. Na, aš pripratus prie ekonomiškų kelionių su paprastučiais viešbutukais, tad viskas, kas man ne pagal kišenę, lengvai trikdo. Na gerai, priprasti prie to tikrai nesunku. Už visa tai visą pirmą dieną teko atsėdėti lenkiškoje konferencijoje. Vėliau toje patalpoje praleidžiamas laikas palengva mažėjo, o programa smagėjo, pamačiau visiškai kitokią salą ir parsivežiau daug šilumos :) Apie visokius kelioninius juokus jau rašiau anksčiau, tad beliko tik nuotraukos. Tiesa, turiu įspėti, kad kažkodėl nefotografavome romantiškų kadrų, daugiau juokėmės iš visko, kas aplink. Skanaus!

Tokie buvo namai
Namų baseinas
Vaizdas pro langą
Apylinkės
 Grįžom neįdegę, nes vis būdavo taip:
Čia viena žymiausių vietų Los Barankos:
Nuostabi vieta:

Buvom ant didžiulio kalno, į kurį kylant grojo dramatišką muziką. Kelias tikrai baisiai atrodė.
Tada mus nuvežė į fermą, kur pasitiko gaidžio iškaba, kupranugariai, ožiukai ir asilai. Visi pirko sūrį. Viskas buvo lenkiškai, nesupratom.
O tada plaukėm į Lanzarotę ir daug ten buvom, bei vėžinomės autobusu dramatiškais keliais.
Geometriškai tikslūs miesteliai ir dar mažiau žalumos, bet už tai yra geizerių
 Apie kelelius:
 Skeptiko nuotrauka:

2012 m. gruodžio 9 d., sekmadienis

Work and travel Fuerteventura

Hola!
Čia mes turime ne tik kambarines, bet ir paslaptingą geradarį kaip atskirą etatą, kuris kasdien aplenkia tvarkdares Gvadalupes, mato tikrąjį kambario vaizdą ir palieka dovanyčių. Baisiai smagiai nuteikia juokingais įpakavimais (pareini ir regi pavyzdžiui galybę kojinių ant rankenų su riešutais ir mandarinais), tai nežinau kaip uždarysiu lagaminą su tiek kasdienių džiugesių.
Nepaisant to, kad nebežinau kelintadienis šiandien, koks metų laikas ir kiek kur dabar valandų, tikrai visa esybe jaučiu, kad artėja Kalėdos. Man atrodo, pietiečiai jų laukia daug labiau nei mes ir turi baisiai savotišką papuošimų įsivaizdavimą. Įeini į turkiškais raštais margintą viešbučio vestibiulį ir akį tau išduria kokia nors molinė Kalėdų pabaisa arba keistai pasvirusi plastikinės eglės šaka. Didelė dalis lankomų viešbučių ir parduotuvyčių atrodo it dekoruoti trijų aklų pelyčių. Kiek stebina iš niekur nieko lendantys kailiniuoti kalėdąseniai, prakartėlės su begemotukais ir vos ne vos tarp zoo ir piemenų atrandamu pagrindiniu herojumi - kūdikėliu. 
 Bet tie lenkai irgi šiek tiek pamišę - +23C, o jie laksto su Kalėdinėm kepurėm. Mes tik slaptingai šypsomės ir kartojam "nie rozumiem polskich". Pasitaiko manančių, kad dėl šito tik juokaujam ir kalba su mumis lenkiškai toliau :) Bet ne tik lenkai čia iš tikrųjų baisiai juokingi, bet ir pačio kelionių operatoriaus ITAKA veiksmai juokina: aprengia lenkus klaunais, nes teminė diskė, kurios visi mirtinai laukia, ir paleidžia į viešbutį ekskursijon po kambarius ir serviso taškus, o šokti einam tik patyrę tą gėdą. Dauguma viešbučių personalų su akcentu mums bando dėkoti "jenkujindami", o kiti tiesiog pilsto trigubai stipresnius kokteilius (pvz 3/4 romo + 1/4 kolos), kad kuo greičiau nusibaigtume. O lenkai kažkokiu būdu nieeekap nemiršta, kai kurie tik ištinsta.
Čia tikrų tikriausias Work and Travel Fuerteventura. Bet vos tik turime kokią progą ekskursijoms ir mažiems pabuvimams lauke, tuoj pasislepia saulė. Per šias dienas pastebėti neaprėpiami lavos kalnai ir uolos, neįtikėtini serpantinai tarp akmenų kelia pagarbą Mamai Gamtai. Šiluma kaulų nelaužo. Lenkų kalba kasdien vis suprantamesnė, tautų draugystė vis stipresnė. Liko dvi dienos trumpomis rankovėmis. Linkėjimai iš Kanarų!

2012 m. gruodžio 5 d., trečiadienis

Ispaniškas prabėgtukas

Iš tiesų laikas lekia labai greitai, atšventusi išankstines norvegiškas Kalėdas nespėjau nė apsisukti, nuotraukų čia įkelti ir jau sėdėjau lėktuve į Vilnių. Čia aviaistorija tęsėsi toliau: sulipus į lėktuvą Stavangeryje netyčia pakilo milžiniška pūga. Frost fighteriai kovojo su sparnų šarma, 9 sniego valymo mašinos bergždžiai valė pakilimo taką, vėlavome beveik valandą, tuo tarpu maža pabaisa visą ilgą kelionę rėkė ir spardė mano kėdę. O tada kelias valandas praleidusi Vilniuje jau nebe viena nėriau iš sniegų į saulę. Ir taip per vieną parą įveikiau didelį kelią maršrutu Stavanger - Vilnius - Warszawa - Fuerteventura (ši sala šiame bloge jau minėta kaip Marsas) bei praleidau savo pirmąją naktį oro uoste.
Čia, Marse, vyksta lenkiško novaturo sezono pristatymo konferencija. Lenkiškai.  Mano gyvenimas pilnas paradoksų: kai dirbau viešbutyje nuo dūšios nemėgau dienų, kai užveždavo šimtuką šios šalies gyventojų, o dabar pati esu įsimaišius į tokio pat dydžio lenkų būrį ir ...mokausi suprasti ką sako, nes viskas čia būtent šia kalba. Konferencijos valandos ilgos ir labai lenkiškos, tad jaučiamės čia kaip mažojoje Lenkijoje. Bet dabar prasideda smagiausios dalys - klajonės po salą, viešbučius ir įvairaus plauko linksmybės su lenkiškais pipiriukais. Iš tiesų fainiausia tai, kad anglų kalba čia trikdo visus: net ir personalas nekažkaip angliškai kalba. Už tai suprantu, kaip gera būti savimi. Bet namų dar nesiilgiu :}

Ispaniški linkėjimai iš Kanarų!


2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Pažintis su Norvegija: 3 diena

Vakar vakarą būta dramų, primenančių kadaise per TV matytas emigrantų pasakotas fantasmagoriškas istorijas. Bet po nugalėtos tylios tylaus streso sukeltos migrenos, keleto cigarečių ir ramaus filmo prieš neramų miegą, išaušo apsnigęs rytas, kuris buvo kiek gudresnis už vakarą. Vakarykštė situacija tiesiog tapo panaši į vieną iš nejuokingiausių juokelių mano gyvenime. Būtų gerai, kad norvegai taip daugiau nejuokautų. Sunku ir pasakyti kieno dėka, švelniai išsakytų principų ar susiklosčiusio likimo, galiausiai kraustėmės tiesiog į gretimą kambarį. Už tai šiandien mano akyse pasikeitė visi buto gyventojai ir nuo kitos savaitės čia gyvens trys lietuviai ir norvegas. Gaila, sekmadienį išskrendu ir nepamatysiu pastarojo veido, nes T. minėjo, kad idėja apie atsikraustysiantį pirmąjį rytų europietį jam nelabai patiko, o dabar teks gyventi su visu tuntu ir pilnu šaldytuvu pigiausių X-tra linijos produktų.
Prisipažinsiu, taip jau susiklostė, kad antrą dieną čia nieko ypatingo neveikiu: žiūriu kaip sninga, kepu, verdu, lyginu rūbus, galvoju apie būdus gyventi įdomiai ir laimingai, pinigų reikšmę gyvenime, kraustau daiktus ir laukiu rytojaus. O rytoj važiuosim apsižvalgyti ir veikti smagių dalykų.

2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Pažintis su Norvegija: 2 diena

Įdomu atostogauti kitu formatu - svečiuotis paprastoje mažo kambarėlio buityje su kasdieniais darbais. Susitikimo džiaugsmas vis dar kutena širdį. Vakar truputį važinėjomės po apylinkes (prisiplakiau prie darbinių reikalų): vykome į universitetą, kuris atrodė kaip iš amerikietiškų koledžo tipo paauglių serialų ir turėjo miiilžinišką amfiteatrą-valgyklą, o vėliau trumpai apsilankėme gana iščiustytame viešbutyje pačioje Stavangerio širdyje. Temsta čia anksti, bet tamsoje viskas atrodo gražiai, ypač kai važiuoji kalnuotais keliais ir pakalnėse tolumoje matyti šimtai žibančių langelių. Nors viskas man įdomu, bet šiaip viešoje erdvėje jaučiuosi kažkaip nejaukiai ir nežinau kodėl. Dar gi, kažkaip kukloka buvo apsipirkinėti prekybos centre, toks nepilnavertiškumo kompleksas apima dedant pačius pigiausius ir paprasčiausius produktus ant kasos takelio, kai priešais tave ridenasi prekės už 1800 NOK.
Šiaip antrą dieną iš eilės nelyja, sako, kad tai mažas stebuklas. Ryte pamačiau, kad pro langą matyti ne tik kalnas, bet ir fiordo kraštelis. O šįvakar mes iš tiesų kraustomės. Perpiet į kambarį įsiveržė du pagyvenę norvegai ir sutriko pamatę mane. Aš irgi nustebau. Vėliau paaiškėjo, kad išsikėlimas turi įvykti šiandien ir tai buvo nuomojamo ploto apžvalga. Kol kas neaišku, kur šiąnakt miegosime, šiuo metu tarp sukrautų daiktų laukiu kol sugrįš didvyris ir parneš naujienų. Rytų europiečiams galioja trumpesni terminai. Apskritai, Rytų europiečiai čia laikomi baisiai darbščiais, bet nelabai geros reputacijos žmonėmis. 
 Egzotiškas toks poilsis, atrodo aš čia jau šimtą metų kepu blynus ir žiūriu nusivylusias namų šeimininkes. Laukia labai įdomios likusios dienos, nes viskas išėjo truputį kitaip nei tikėtasi. Užtai turiu užtektinai laiko pabaigti visokius pradėtus darbelius ir galimybę išsimiegoti.

2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Pažintis su Norvegija: 1 diena

Oro uostai man atrodo glitūs kaip kokia gyvatė, tai praktiškai niekad neapsieinu be kokios nors istorijos (gerai pagalvojus, istorijos mane persekioja ir bibliotekose). Šįsyk teko išdidžiai įžengti į patikrą su velniop išplyšusiu kuprinės užtrauktuku ir laukan virstančia lietuviška duona bei saldainiais, tada buvau super kruopščiai nuglostyta iki kaulelio ir komplimentais apibarstyta oro uosto darbuotojos, bet galiausiai drauge su visais liūdno veido emigrantais ir puošniomis jų merginomis bei verkiančiais giminėmis, tikslą pasiekiau. Pakeliui maloniai džiugino ir stebino atsivėręs vaizdas į fiordus. Pirmą kartą skridau viena.
Susitikimo džiaugsmas yra beribis! Pro kambario langą matosi kalnai. Baigėsi aliejus. Gali būti, kad rytoj teks kraustytis. Kelios dienos emigranto kailyje prasideda DABAR.

2012 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Prabėgtukas


Artimiausio mėnesio darbo kalendoriuje vykstančias išdaigas galima apibūdinti vos keliais žodeliais:
Košmaras - netikėtai nutikusios absoliučiai ištaškančios atostogos - antra košmaro dalis - Kalėdos. O kas tada, nežinau, bet tikiuosi, kad bus ne mažiau įdomu!

Laukia daug intensyvaus laiko. Nors ką aš čia šneku, gyvenimas ir taip yra intensyvus ir aš nematomu automobiliu lekiu pirma juosta greitkeliu. Truputį noriu miego, bet galimybių ribų dar nesimato. Taip man ir reikia už visą gyvenimišką entuziazmą :)
Tikiuosi laikotės gerai!

Su puodeliu kavos ir The Bird and The Bee  linkėjimais
Dovilė

2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

Apie mažus ir didelius pastebėjimus slegiant mokslams


Kuo daugiau laiko praleidi namuose, tuo daugiau visokių dalykų imi pastebėti. Štai, pavyzdžiui, atmenu, seniau mintyse su dievais ėjome lažybų, per kiek laiko kaimynų vaikams nusibos mokytis groti dūdele ir pianinu (nes žaislai juk turi savybę nusibosti). Šiandien galiu konstatuoti, jau antri metai kaip šie koncertai uoliai tebevyksta. Džiugu tik tai, kad jie jau gražesni. Girdisi vis dar taip pat. Repertuaras vis dar labai labai mažas: dvi melodijos.
Dar gi pastebėjau, kad visa giminė, per amžius amžinuosius skalbimus vykdo tik savaitgaliais. Būtų galima ir esė parašyti (kad jau rašau trečią iš eilės kitomis temomis) "Ką žmonės skalbia visą dieną". 
Pastebėjau, kad namuose visa šeima su nematomu, bet juntamai dideliu entuziazmu kažkodėl ėmėsi gerti kavą, nors seniau tai labiausiai būdavo Mamos Reikalas. Kavos suvartojimo greičiai pasidarė neįtikėtini.
Dar atkreipiau dėmesį, kad sekmadieniais LRT rodo tikrai žavią programą, jei išbrauksime mišias, kurios paveikia tik gyvu performansu.

Už visus mažus ir didelius pastebėjimus, Valios pamokėles ir praleidžiamą Scanoramą, tariu "Ačiū" mane prislėgusiems mokslams. Tegyvuoja knygos!

2012 m. lapkričio 11 d., sekmadienis

Prabėgtukas


Kai aš ilgai galvoju, kaip apibūdinti tai, kas su manimi ir manyje darosi, BOY jau būna tai sudainavę. Jau kurį laiką visa savo esybe jaučiu reikšmingą pradžią, artėjantį jaudinantį Nuotykį ir malonų Iššūkį. Tai yra tai, iš ko susideda  varomoji jėga.

2012 m. spalio 31 d., trečiadienis

Spalio trisdešimt pirma

Labai džiaugiuosi, kad baigiasi šitas šėtoniškas spalis. Labai daug kvailysčių nutinka kasdieną, net juoktis ne visada iš jų išeina. Be to, kad vėl neturiu ką apsirengti, mano dienų suvokimas ir dar kartelį ryškiai pasikeitė. Persirikiavo telefonų knygelė ir draugų žemėlapis tarp miestų, valstybių. Kasdien imuosi  pakantumo kitiems pamokų, atlieku oratorystės  namų darbus tam, kad pastovėčiau prieš kelių veidų minią, o savaitgaliais iš naujo mokausi kepti pyragus (anie niekad neiškyla, bet skanūs). Kasdienybė, regis, perpildyta bėgimu ir galvojimu, laikrodžių tiksėjimu, neramiomis naktimis aplanko sapnai. Ir būtent tada, kai visai nenori ir nereikia, gimsta genialiausios mintys, kurių niekada neįgyvendinsi. O visai šalia kažkur dar gi plaikstosi neįkainojami įkvėpimai ir sukrėtimai, stipriai paveikiantys autoritetingi žmonės, ir vertingi supratimai apie pačią save.

Trumpai tariant, gyvenimas šiuo metu kaip didelė nesąmonė, bet, manau, kilogramas kavos padės viską sutvarkyti.

2012 m. spalio 7 d., sekmadienis

Spalio TARPsmas

Jaučiuosi lyg nuolat bandyčiau įsiterpti: tarp Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus, tarp akademinių aplinkų ir darbų, tarp naujų žmonių, dalykų ir nepažintų sistemų, TARP poezijos ir neišmatuojamų jos raiškos formų, tarp man reikalingos disciplinos ir nuotykių.
Toks labai šėtoniškas šis spalis. Visur ir niekur. Visur TARP.

2012 m. spalio 1 d., pirmadienis

Pareiškimas


Išdidžiai pareiškiu, kad  Wes Anderson yra mano mylimiausias režisierius. Koks nuostabus pasaulis pro jo prizmę atrodo!
Hotel Chevalier 

 Mažiausiai patikę:

Tiek ir norėjau šįsyk pareikšti. 

2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Trys nepamirštamos dienos Berlyne. I dalis.


Viskas prasidėjo kaip visuomet netyčia - susiklosčius tobuloms atsitiktinėms aplinkybėms, nusipirkau neplanuotą bilietą į nuotykius. Kai prieš porą mėnesių teko pasiimti atostogas tiesiog dūrus pirštu į kalendorių, sėdėti namie ir tik eiti į paskaitas kažkaip nuobodu pasirodė. Teko mesti ką tik prasidėjusį semestrą  (už tai aš dar atsiimsiu, aišku) ir, prisijungus prie kompanijos, leistis į kelionę.
Šio rugsėjo nuotykiu tapo bilietas į (man) super grupės Beirut koncertą Berlyne. Tai sykiu buvo ir antrasis šių metų sugrįžimas: liepą džiaugiausi užbaigusi reikalą su Eifeliu, o dabar gavau progą nutraukti tais pačiais 2009 m. trumputės viešnagės metu visiškai nesuprasto Berlyno šydą. Atmintyje liko baisiai pilko, niūraus ir žiauriai nepatrauklaus miesto įspūdis.
Tiesą pasakius, Berlynas iš tikrųjų ir nėra gražus miestas, dabar stebėčiausi, jei anuomet būtų pasirodę kitaip. Rimtai, jis yra negražus ir visi nauji dangoraižiai šio įvaizdžio tikrai nepakeis. Bet tuo pačiu Vokietijos sostinė yra nerealiai patraukli ne turistiniais objektais besišypsančiais iš katalogų, o gyvenimo ritmu ir žavingomis istorijos persmelktomis liberalaus miestietiško gyvenimo detalėmis. Labai džiaugiuosi, jog leidomės į kelionę penkiese ir pasirinkome kitokį pažinties su sostine formatą.

Spėju, kad jau pusė Lietuvos spėjo pasinaudoti autobusų bilietų akcija, kuri atvėrė pigius kelius į Vokietiją, tai nieko čia mandro, kad mes irgi ja naudojomės. Aišku, keturiolika valandų kelionės autobusu žavingai tikrai neskambėjo, bet nieko nepadarysi - tokių pigių tiesioginių skrydžių šiuo metu nėra. Naujutėlis autobusas su visais XXI amžiaus patogumais pačiame patogumų žydėjime kelionės trukmę tikrai ženkliai sušvelnino. Užmigti man padėjo realybės dokumentika 'Žmogus prieš gamtą' su darinėjamais gyvačių viduriais ir kitais triukais. Naktį besimuistant ant sėdynių kilo mintis kam nors pasiūlyti surengti fotoparodą pavadinimu 'Naktis autobuse' - tokios stulbinančios yra keleivių miego pozos.
Po greitai pralėkusios nakties, 7 val. ryte jau mankštinome kojeles Berlyno autobusų stotyje. Valgydami paskutines gėrybes iš namų aptarinėjome planus. Kadangi keliavome penkiese ir rinkomės nakvoti pas gerus žmones iš couchsurfing projekto, teko pasidalinti į dvi dalis. Nakvynės vietos buvo radikaliai skirtingose miesto dalyse. Išsiaiškinę kur kam keliauti patraukėme į skirtingas puses namų ieškoti.

Laikini mūsų trijulės namučiai buvo įsikūrę gana mielame gyvenamajame rajone. Valandėlę kikenome po langais, mat mus priėmęs Martinas maloniai prašė užsukti po devintos valandos. Miegas - dalykas šventas, tad nesistebėjome, jog duris jis pravėrė tik po trečio skambučio. Prisėdome arbatos ir susipažinome. Vaikinas visai neseniai įsikėlė, nes vos prieš porą savaičių sugrįžo gyventi į Berlyną. Prieš tai metus gyveno ir pagal mainų programą mokėsi matematikos Stambule. Taip beplepant, buto savininkui atvežė įsigytą sofutę (tuo pačiu ir vietą miegoti) ir vienas iš nešikų netikėtai prabilo į mus lietuviškai. Vaikinas iš Pakruojo r. keliais sakiniais mums nupiešė labai spalvotą jo naujo gyvenimo Vokietijoje portretą (25-50 EUR per dieną!) ir tik iš trečio karto suprato, jog mes turistauti, o ne dirbti atvykome.

Po pusryčių jautėmės dėkingi už viską, tad paprašyti atnešėme į kambarį dar baldų ir mielai valandėlę pažaidėme lego su būsimos lentynos konstrucijomis. Po to gavome  patarimų kur ir kaip įdomiau keliauti (nes Berlyne neegzistuoja vienas miesto centras, čia daug nedidelių centriukų), sutarėme susitikti vakarinio kebabo ir, jei pavyks gauti bilietą, eiti į Beirut koncertą drauge. Palikome Martiną mokytis matematikos (tai uoliai darė visas 3 dienas) ir iškeliavome Potsdamer Platz ir draugų ieškoti.
 Kol pastarieji nevokiškai valandą vėlavo, mes ilgai ginčijomės, ar tikrai ta nedidukė erdvė tarp dangoraižių yra aikštė (Platz), ir stebėjome net dvi reklamines akcijas: labdaringos kampanijos šokančio video klipo filmavimą ir bučiniais apipintą VolksWagen foto kampaniją, kurios nuotraukos publikuojamos milžiniškame ekrane. Ko gi nesusiteršus, jei tik kartą turi tokią galimybę, tai pasimaivėm ir mes. Va koks rezultatas:

Šalia buvę ryškūs akį traukiantys Berlyno vamzdynai
Nutarėme pasinaudoti galimybe nemokamai apsilankyti ant Reichstago kupolo, tad po fotosesijos ir pagaliau įvykusio susitikimo su savais, palengva plevenome sau registruotis rytojaus vizitui. Pakeliui pastebėjome, kad čia skaičiais ženklinami medžiai. Juokavome, matyt, kad būtų lengviau žmonai pranešti, prie kurio numerio parvirtęs vyras guli. Vėliau paaiškėjo, tai daroma dėl patogumo nustatyti tikslią vietovę, pavyzdžiui, jei reikia leidimo kokiam nors laikinam statiniui viduryje kokio nors parko.
61
Apskritai, pirmosios dienos vaikštynės buvo iiiilgos iiilgos, kojų skausmas mus lydėjo likusias dienas. Vėliau mus priėmę vokiečiai tik galvomis kraipė išvydę pirmosios dienos maršrutą. Labiausiai tądien stebino mieste vyraujanti stilistinė netvarka - sena ir nauja čia klijuojasi be jokių taisyklių taip sudarant labai keistą, kartais purvinoką peizažą. Bet kuo toliau nuo visų katedrų - tuo įdomesni vaizdai akyse prasideda, architektūra keičiasi labai labai greitai, keičiasi ir šurmulys, žmonės. Akimirką net pasijaučiau kaip sugrįžusi į Madridą, o nespėjus net atsipeikėti, už kelių šimtų metrų vėl sugrįžau istorijos paženklintą Berlyną. Vaikštinėjimai:

 Seniai nesimatėm:

 
 
 
 
Neskanus alus :)
Tobula puta!

Su įvairiais linksmais sustojimais, paukštelių dovanomis, laipiojimais kur negalima, tualetų medžiokle, dviračių eismo įvykiais ir kitais šauniais atributais, pavakarę atvykome netoli Columbia Halle, kur netrukus turėjo prasidėti Beirut koncertas. Susitikę savo naują draugą ir globėją Martiną ir pavakarieniavę pagal sutartą kebabų planą, susipažinome su pigiausiu alumi erdvėje, kurį vėliau vadinome Šterny arba Šterniuku. Reikia pripažinti, kad akiai buvo keistoka matyti liberalų alų praeivių rankose tiesiog laukiant žalios šviesoforo šviesos ir panašiai, bet labai greitai savaime solidarizuojiesi, ypač prie koncerto vietos.

Pakeliui į C-Hallę žmonės būriavosi su plakatais – tiek daug buvo norinčių patekti į seniai išparduotą koncertą, taigi, Martinas liko be koncerto, bet kaip rytojaus ryto istorijos bylojo, tą vakarą šauniai praleido vis tiek :)

Koncerte buvo visko. Ir draugių alpulių su išmelstais sugrįžimais į salę pro VIP duris, ir aplinkinių rūkymo uždaroje patalpoje, nes grūstis iki lauko vargina, ir brangaus alaus, ir nuovargio kojose, ir marichuanos kvapų, ir galantiškų pakartojimų, ir daug daug visko. Muzikinė vakaro dalis buvo puiki, to buvo verta laukti tuos porą mėnesių ir keliauti tokį kelią. Jėgų leistis į tolimesnius naktinius nuotykius nebeliko, tad dainuojančiomis širdimis traukėme namo. Kaip istorija vėliau paženklino, ir gerai, nes namus laimingi pasiekėme tik po dviejų valandų klaidžiojimų po U-bahn ir R-bahn tuneliais.  O galvoje grojo Vagabond:
  

Viešasis transportas  
Berlyne jis įtraukia ir nejučia tampi painios sistemos dalimi. Labai didelę dalį kelionės po miestą laiko praleidome tuneliuose ir stotyse. Nebesistebėjau tuo, nes kuomet pirmąkart lankiau Berlyną, taip pat pusdienį  sugaišome transporte. Laikas iki reikalingos vietos skaičiuojamas pusvalandžiais. Norint pamatyti miestą, privalai išeiti už centrinės dalies, taigi, tenka eiti, klysti, tikslintis, stebėtis ir šokinėti iš traukinio į traukinį / metro / autobusą. Dėl šios priežasties kantriai laukėme vieni kitų susitikimo taškuose, į kuriuos keliavome iš skirtingų miesto galų. Vienkartinio bilietėlio kaina 2.40 EUR. Tai brangoka, tad po ilgų diskusijų pietų Berlyno trijulė nutarėme rizikuoti ir bilietus pirkti tik ilgiausių kelionių metu. Bičiuliai vokiečiai kinkavo galvomis ir teigė, esą dabar tai labai rizikinga dėl intensyvios ir neatlaidžios kontrolės ir pan. Paskutinę naktį aš ir draugė Agnė sapnavome košmarus su kontrolieriais, tad besileisdamos į kelią, solidariai bilietus pirkom ir žymėjom. Bet kontrolės per tris dienas taip ir nesutikome.

Žmonės
 Labai paslaugūs (išskyrus koncerto salę kovoje už būvį). Beveik visi nė nemirktelėję gali padėti susigaudyti bet kurioje transporto mazgo vietoje. Net jei nežinos, bent pabandys, pasiūlys iki vietos keliauti drauge ar pan. Nepriklausomai nuo amžiaus - puikiai kalba angliškai, tad susikalbėti nebuvo jokių problemų. Žinoma, turkų ten taip labai labai daug, bet jų dėka krautuvėlėse vis įsigydavome ką nors naudingo jėgoms atgauti.
 
Mus priėmę vaikinai yra verti atskiros istorijos. Netikėtai abu - vardu Martin. Vienas iš Šaurės, kitas - iš Pietų Berlyno. Vienas uolus matematikas, kitas - operatorius/prodiuseris. Vienas ką tik grįžo iš Stambulo, kitas - iš klajonių Vietname. Abu - be galo šilti ir išsilavinę žmonės, mūsų viešnagę pavertę nepamirštama.
Mano kompanijos dalies globėjas matematikas Martinas vis dar klajojo po Stambulą muzika, pasakojimais, savo vietos naujuose namuose ieškančiais daiktais, net ruoštais pusryčiais. Jis buvo mūsų pavakarių ir vakarų bičiulis, visada prisijungdavęs po to, kai išstudijuodavo savo dienos matematikos užduotis. Martinas pasižymėjo vokišku preciziškumu dalykuose. Puikus pašnekovas atvira širdimi, smaguolis vakarėlių kompanjonas, mūsų laikrodis ir kelionių keistais viešojo transporto labirintais strategas.
 Kitas Martinas man mažiau pažįstamas. Bet pasirodė labai kūrybiškas, smalsus žmogus, linkęs pastebėti net mažiausius dalykus, džiaugtis jais, galintis kalbėti bet kuria tema, sudominti bet kokį žmogų. Jis buvo antrosios dienos kultūrinės programos kūrėjas. Apie ją labai norisi parašyti plačiau, taigi, teks visa tai pasaugoti kitai daliai..

 
Blogger design by suckmylolly.com