2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Apie sėdimųjų spardymus ir laimėjimus

 Nežinau kaip Jums, bet man patinka jausmas, kad kažkam (vertai) išspardžiau sėdimąją. Kadangi esu dama, tai, kai tokį sakinį parašai ir paleidi į dienos šviesą, į galvą šauna mintis, kad tikriausiai būsiu nekokia mama. Arba tiesiog mama kailių karšėja. Dovilė - mama? Ai, čia ir sustokim su tom mamom:) Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad nuolat susiduriu su situacija, kai mane 'nurašo' todėl, kad esu mergina. Tad tas gana dažnas reikalas įrodyti, ko esi verta, tampa tam tikru iššūkiu, o vėliau pasiekus linksmų rezultatų visai ir pramoga.
 Matot, aš nemoku prašyti. Aš nemoku naudotis kitais. Moku tik subtiliai purtytis visas didesnes žuvis, kurios nori mane praryti. Taigi, norint vertai kam nors išspardyti sėdimąją, man  reikia peržengti per save. O kai sėkmingai peržengi, tai visai savimi didžiuojiesi. Va kaip šiandien.
Šiandien nuverčiau kalną.

2012 m. balandžio 27 d., penktadienis

Prabėgtukas

- kaip jautiesi, Dovile?
- kaip ką tik gavus dviratį dovanų!
*penkiolikmetiškas klyksmas*

Sakė, 4 mėnesius slėpė balkone. 

2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Šią savaitę man galioja juokingas dėsnis: grįžtu vėlai -> tariu sau narsiai "dirbsiu iki išnaktų!" -> 00:25 Dovilė jau kloja lovą ir ridenasi  į šiltą patalėlį. Nieko daugiau negaliu sau padaryti, tik rytoj vėl narsiai užsibrėžti kažką panašaus!

Įkvepianti muzika man daro stebuklus: pradėjau svajoti (kažkas naujo), nors tu imk ir dabar pabėk į geresnį pasaulį. Net gi nubraukiau dulkes nuo gitaros (jau galvojau, kad reikėtų parduoti) ir su didžiuliu malonumu palengva atsimenu akordus, melodijas ir kadaise turėtas naivias ambicijas. Tikrai ne todėl, kad ruoščiausi kažkur koncertuoti, ar narstyčiau būsimas dainas savo galvoje. Tai labai nuramina, ugdo kantrybę ir, svarbiausia, padeda suvokti kiek daug darbo ir talento reikia muzikaliam žmogui. Būtent todėl, kad talentas man neskirtas, laisvalaikiu savo pastangas nukreipiu į pagalbą visiems, kurie privalo būti pastebėti ar turi būti matomi plačiau nei yra. Taip mano galvoje ir gimė dabar jau gerokai ūgtelėjęs Gatvės muzikos dienos Kaune projektas, vėliau nemokamų koncertų ciklas po atviru dangumi Laisvės alėjoje ir aistra visokiems įdomiems beprotiškai rizikingiems socialiniams projektams, kurie meta iššūkius, o aš tiesiog vis negaliu atsispirti. Dovilė yra zyzianti iššūkių ištroškusi bitė.
Gal gi kada nors kas nors iš to išaugs :)

2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis

23-ieji suėjo su šampanu ir braškėmis pusryčiams bei nuostabia daina galvoje :)

Ačiū mamai, tėtei ir gyvenimui už tai, kad viskas šiandien yra taip gražu!
Dovilė Laiminga

2012 m. balandžio 20 d., penktadienis

Istorija apie tai, kaip kartais papuoli pas įdomius žmones

Būna, kartais tiesiog įkrenti į įdomių žmonių koncentratą. Šiuo metu dėl susiklosčiusių aplinkybių, dėl kurių visu šimtu procentų pati esu kalta, turiu gana ribotai laisvo laiko, bet turiu ne tik aplinkybes, bet ir talentą talentingai tą laisvą laiką švaistyti ir dalinti į kairę ir į dešinę. Tai va, anądien brūkštelėjo man irgibaisiaivisadužsiėmus Renata ir paklausė ar skaitydavau "Pravdą". Sako, tai aš rašau magistrinį, renku skaitytojus į focus grupę(!) diskusijai, dalyvaujant žadu karštos arbatos ir naujas pažintis. Kadangi niekad gyvenime nebuvau girdėjus, kad būtų tokių pašėlusių studentų, kurie tokį tyrimo metodą darbui naudotų, ir visą gyvenimą maniau, kad apie jį tik knygos rašo, tai, aišku, sutikau. Sutikau ir todėl, kad, kai bent vieną kartą per gyvenimą baigi universitetą, tai po to labai solidariai pildai visas anketas, kurias tau siunčia, ir šiaip supratingai padedi. Dažniausiai. Sutikau ir dėl Pravdos, nes juk blogi žmonės Pravdos niekada neskaitė. Nes ji, visų pirma, neaišku kur ir kada būdavo, be to, negražiai atrodė, dar gi nebuvo ant viršelio parašyta, kas per velnias ten viduj ir gausybė kitų keistybių, o visi tie gerieji žmonės uoliai skaitydavo ir dar tarpusavy draugiškai dalindavos. Tai va, eilinį kartą talentingai nuklydau į Doviliškas lankas. Grįžkim prie esmės. Sutikau aš, aišku, o paskui suvokiau, kad taigi velnias, reiškia vėl vakaro spręsti visoms kasdieniškoms katastrofėlėms nebeturėsiu, bet Dovilė nedaro to, ko nenorėtų, kad kiti jai darytų (dėsnis realybėje neegzistuoja, nes jie vis tiek tai daro toliau), tai ėjau.

Atėjus durų neradau, bet baisiaivisadužsiėmus Renata čia man padėjo:)Nepažinojau nė vieno žmogaus, taip ir prasidėjo įdomus vakaras. Turiu savybę, kai nieko nepažįstu, jaustis daug geriau, nei pažinodama, nors šiaip elgiuosi taip pat, kaip elgčiausi ir kitur. Bet jaučiuosi geriau ir man žymiai jaukiau, nes niekas šimtąjį kartą neklausia tų pačių klausimų - jie paklausia ko nors gerokai įdomiau.
Tai va. Pasirodo, Pravdos skaitytojai iš tikrųjų priklauso įdomių žmonių grupei. Taip ir sužinojau daugybę požiūrių, kurie labai panašūs ir atsirado toks vieningumo jausmas. Kai ėjo Pravda, daugelis iš mūsų buvo tokie  mažyčiai šaligatvio vaikai, kurie niekaip nežinojo, koks tas pasaulis už mamos buto sienų, o Pravda rodė, kad jis labai labai įdomus ir tu nebūtinai turi būti turtingas, kad būtum laimingas ir savimi. Tas bardakas savyje talpino visa, kas įdomu miesto žmogui, ir, mano galva, sėkmingai peržengė visus panašius žurnalus, kurie dabar bando būti panašūs. Jie tada talpino savyje viską, ką šiuo metu ėmė siūlyti įsigalėjęs internetas, kas jame dabar labai madinga. Taigi, lenkiu galvą kūrybinei komandai. Kai savo galvą lenkiu kam nors Lietuvoje, dažnai ten pasitaiko Tomas Ramanauskas, o jis ir Pravdoje buvo daug kuo dėtas. Sere, jei skaitote šią eilutę, žinokit, kad jūs truputį genijus.
Taip ir praėjo regis, dvi su puse valandos, ir viskas buvo taip įdomu! Nes vėliau kalbėjom apie reklamą, komunikaciją, kultūrą, Kauną ir kaip vieni kitiems galime padėti, nes pasirodo, interesai labai fainai sueina. Kaip visada, įdomių žmonių koncentratas ištinka ekspromtu. Šįsyk už labai įdomų vakarą ačiū Renatai!

* * *
Na, ir naudodamasi proga, kad tikriausiai kas nors šį tekstą skaito ir tai yra mano asmeninis tinklaraštis, katrame turiu teisę, rašyt ką noriu, tai šimtąjį kartą pakartosiu, kad aš myliu grupę BOY. Kai jų klausau, gatvėje man visi automobiliai rodo posūkius į ritmą, visos mažos mergaitės strikinėja trimis aštuntinėmis, besikalbančios draugės taria dainos žodžius, o visos padavėjos kaip dainoje laukia ir skaičiuoja. Ir niekaip negaliu nustoti apie tai galvoti, nes grotuvas vis atsuka ir verčia pamilti dar ir dar vieną jų dainą.

Ir dar sesės atsiprašau už skyrybą. Ji man visad sako, kad čia esu beviltiška (kiti nutyli). Taip, esu. Mano vardas Dovilė, aš beviltiška daugelyje dalykų, bet stengiuosi augti!

2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Kartais būna dėl kokių techninių ar buitinių nesklandumų nebaigi žiūrėti įdomaus filmo ir visą kitą dieną galvoji, kaip gi jis baigsis ir kaip smalsu pabaigti žiūrėti. Šiandien visą dieną svajoju grįžti namo, pabaigti visus rūpestėlius rūpestėliausius ir imti skaityti ilgai bibliotekos eilėje lauktą, tik vakar pradėtą knygą. S. Zyman "Įprastos rinkodaros pabaiga" atrodo tikrai daug žadanti knyga, kurios dar nebaigus, jau norisi rekomenduoti. Daug daug pasaulio matęs ir patyręs dėdė laužo tokioms knygoms būdingą stilių, moko ir provokuoja, pasakodamas apie kokakolos imperijos statybas. Vis dar skamba skamba superrimtai, tiesa? Trumpai tariant, jei visi dalykai galėtų mokyti tokiu stiliumi - studijuočiau amžinai.

O ir šiaip, knygos veža. Nors jos neišklauso, bet leidžia atsipūsti, pamiršti, nuramina ir padeda užmigti. Triskart valio šiugždantiems puslapiams!

2012 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Apie atostogas Marso kanjonuose ispanišku ritmu aplankant Madridą

Hola! Bonifacijus sugrįžo iš saulėtų atostogų:)
Na, kas pasirengęs pasiutiškai ilgam fotoįrašui? Įspėju - tai tikrai netrumpa istorija apie patį tolimiausią Europos tašką, kuriame teko pabuvoti. Kaip niekada sunku apie viską rašyti, nes galvoje tiesiog siaučia žydinčio Madrido vėjai, akys teberegi Marso kanjonus, rankos jaučia Atlanto druską ir šiltutę saulę. Viskas atrodo ir taip arti ir taip truputėlį neįtikėtina, nes kuriam laikui buvau pamiršusi koks dabar mėnuo ir metų laikas. Turiu pripažinti, kad atostogų formatas nebuvo koks nors didelis rokenrolas, bet gi viskas priklauso nuo požiūrio, o pirmi kartai gyvenime juk patys smagiausi:) 

Taigi su dideliu džiaugsmu ir keistu nerimu, nes atostogos manęs beveik niekada neaplanko, kroviausi lagaminą 10 dienų nuotykiui su išjungtu mobiliuoju. Labai keistas jausmas dėti plonytes palaidines, vienintelius šortus, skrybėlę, basutes ir bandyti nuspėti, ko reikės, nes keliausi ten kur šilčiau, kai iš vakaro tau ant galvos sninga. Snigo ir paryčiais (tada pirmą kartą kėlėmės 4 val.), kai
kalendami dantimis laikėmės už įšalusių oro uosto autobusų rankenų ir pagaliau lipome į vėluojantį lenkų lėktuvą nardindami savo zomšinius batelius į patižusį sniegą. Skrydis į Varšuvą buvo labai trumpas, o 4 val. jungiamojo skrydžio laukimas prailgo. Teko net gi gvildenti didžiąsias tabu temas (politika ir pedofilai), kad tik laikas belaukiant greičiau pralėktų.  Pro langą pasimatė net keletas besikeičiančių metų laikų - nuo žiemos, iki rudeninės darganos.
Po šalto ryto dieną pradėjome pusryčiais. Tai buvo pats didžiausias puodelis kavos visoje kelionėje:
Skrydis Varšuva - Madridas buvo labai ilgas, su juokingais stiuardesais, visiems jiems davėme vardus. Aš  mėgstu skristi, todėl visokios detalės mane vaikiškai ir stebina ir linksmina kiekvienąsyk. Lenkų avialinijos LOT gana patogios, draugiškos ir neįkyrios reklamomis ir su visai mielu servisu. Pavyzdžiui, skrendant į Varšuvą trumpuoju skrydžiu (vos 40 min) gavome bandelių ir kavos, tokie dalykai tikrai maloniai stebina, nes nespėji nė mirktelėti ir jau ledžiamės.
Skraidantys LOT pietūs
O tada pro langą pasimatė Alpės. Tiesiog fantastiškas vaizdas!
Popiet nusileidome į pavasarinį Madridą. Ko gero, vienintelis iš aplankytų oro uostų (o jų kelionėje buvo 5) garsiai perspėjo, kad reikėtų saugoti savo daiktus kur bebūtum:) Kadangi skristi vėl reikės paryčiais, apsistojome Barajas priemiestyje, kuriame ir yra oro uostas. Štai ką matėme pro viešbučio langą:
Iki miesto centro teko visą valandą riedėti metro. Kelionė išėjo kaip visas nuotykis, nes teko pakeisti tris metro, kaskart ieškant reikiamų krypčių ir jausti nuolatinį praeivių dėmesį - tuo momentu buvome vieninteliai mėlynakiai šviesiaplaukiai požemiuose. Sėdi, važiuoji žiūrėdama į grindis ar sieną pro stiklą ir jauti kaip visi tiesiog virina akimis arba lengvai bado pirštais. Apskritai dėmesį jautėme kur bebūtume ne tik metro, bet ir gatvėse, oro uostuose. Dar ankstyvas pavasaris, todėl ir turistų ne tiek daug, be to, vykome iš priemiesčio, kai atvykėliai labiau linkę gyventi miesto centre.
Madride saulė ima skaisčiau šildyti tik nuo maždaug 15 val. popiet. Kadangi atvykome panašiu metu, pirmą kartą parodėme savo baltas skūras pasauliui.
Madridas man paliko tikrai didelį įspūdį. Balandžio pirmąją čia ore sklandė bundanti gamta su skaisčiai žaliuojančiais medžiais, tai labai atgaivino mintis. Tikriausiai aš miesto vaikas ir klajonės gatvėmis tarp žmonių, pigių gatvės triukų man visada turi šarmo. Visi žydintys žalieji plotai, fontanai ir ne taip stipriai nupopsėjusios gatvės su savo laisve ir neskubėjimu gyventi: aptarnauti kavinėje, žingsniuoti ar tiesiog pasyviai prašyti išmaldos miegant po vakarykščių išgertuvių. Kitaip nei Barselona ar kiti plačiau žinomi Europos miestai išsiskyrė tuo, kad miesto centre beveik vien vietiniai, čia pačiose lankomiausiose vietose įrengtos žaidimų aikštelės ir kiti atributai, kurie paprastai labiau paplitę gyvenamuosiuose rajonuose. Tai ir traukia vietinius čia leisti laisvalaikį. 
Kadangi kelionė atgal į Barajas buvo sąlyginai ilga, tai pasivaikščiojimams po vakarėjantį miestą neturėjome labai daug laiko. Štai ką pamatėme:
Kad ir koks būtų nusivalkiojęs gyvų skulptūrų triukas, bet šitas vis tiek paperka. Labai tankiai kažką taisėsi kojose, stebėjom, bet vis tiek nevisai supratom kaip tokie dalykai pasidaro :)
Metas vakarieniauti. Ieškojom tradicinės Paellos:
Radom puodelių kolekciją:
Kad ir kur Madride prisėstum, visur gausi panašų starterį. Nesvarbu, kad neužsisakei - vis tiek atneš ir įtrauks į sąskaitą. Tad belieka tik valgyti, nes mokėti vis tiek paprašys. Tiesa, šįsyk vaišino.

Artėjam prie Karaliaus rūmų:
Kai kurie pastatai niekaip netelpa į kadrą:
Tokie tie rūmai per tvorą. Irgi iš savo dydžio ir grotų siaurumo į kadrą tik perpus:
Ten pasaulio kraštas matosi:)
Futbolas prie Karaliaus rūmų:
Kai fotografavau šį kadrą pasimečiau minioje. Trumpai išsigandau, nes žmonių čia jūra. eiti atgal ar į priekį? Jei einant atgal pasirodys, jog kompanija nuėjo pirmyn atsiliksiu dar labiau, jei eisiu pirmyn, o komanda pasiliko kur nors parduotuvėje irgi negerai. Ką daryti? Telefonas viešbutyje, grįžti pati atgal nesugebėsiu - reikia pakeisti tris metro. Kadangi matau gana gerai į tolį peržvelgiau galimą atstumą ir savų nepamačiau, tuomet atsisukau atgal ir narsiai yriausi minioje, kol mano iškeltą ranką pamatė. Susitikus pamatavo pulsą :) štai tas lemtingas kadras:
O čia vakariniai šokiai SOL aikštėje:
Barajas vakarėjant:


Tiesą sakant, Madride buvau tokia laiminga ir kartu su šviežiomis braškėmis bei gana nebrangiu, bet nuostabiu vynu parsinešiau tiek daug įspūdžių, kad galėjau sau ir atgal į Vilnių skristi, bet mūsų laukė dar devynios poilsio dienos vienoje iš atostogų Kanarų salų. Po trumpučio miegelio su atgal atsuktu laikrodžiu anksti kėlėmės ir švytėjome, paskubomis pusryčiaudami oro uoste vėl visiems maloniai stebint mus mėlynakius baltaskūrius. Ispaniška tvarka oro uoste tikrai šauni - jie iš anksto sustoja į tvarkingą eilę ir be jokio mūsuose populiaraus greitojo ėjimo į Ryanair lėktuvą sau susėda. Šiaip įdomus momentas buvo tas, kad skrydžiui į Fuertventurą, buvo vien tik vieitiniai. Žvilgteli į priekį lėktuve - o ten visos galvos tamsios kaip naktis. Nuotaika vyravo panaši kaip mūsuose ilgąjį savaitgalį į pajūrį masiškai važiuojant. 
Tiesa, lėktuve nugirdau labai garsiai šaukiant man visą gyvenimą juokingu vardu buvusį "Lupe" ir nuo to laiko visas įdomesnes damas praminiau "Gvadalupėmis" :)

Sala sala... Fuerteventūra yra nedidelė ir labai "ruda". Truputį išsigandau iš viršaus nepastebėjusi žalumos. Po švelniai žalio ir žydinčio Madrido pasijutau kaip kokiame Marse. Apsistojome tolimiausiame kurortiniame Fuerteventūros miestelyje Corralejo, taigi iš oro uosto teko pervažiuoti skersai beveik visą salą ir pakeliui reljefas lengvai keitėsi - atsirado baltutėliai miesteliai, pakely viena kita palmė ir iš niekur nieko išdygo stebinusios balto balto smėlio kopos su nuostabiais paplūdimiais kaip iš kokio reklaminio atviruko. Kadangi iki tol nebuvau nieko panašaus mačius, širdis ėmė dainuoti gražiausias atostogų dainas.
Pakeliui į viešbutį ėmė plaukti SMS žinutės, jog Lietuvoje šiuo metu kasamas sniegas, kūrenami pečiai, o kaip tik tądien Madridas sulaukė anomališkos šilumos +29C. Beliko džiaugtis, jog nesame nei Lietuvoje, nei per plauką svilinančiame karštyje.
Viešbutis pasitiko rankšluosčių gulbėmi, gana žvarbiu rytu ir smagia žinia - su mumis nė vieno Rytų europiečio, viešbutis pilnas šeimų iš Didžiosios Britanijos. Vėliau dažnai pasitaikydavo, kad, kai mes prabildavom, solidariai nutildavo ir bandydavo suprast iš kur mes esam. Visi aplink lakstinėjo su šortais ir marškinėliais, o mes užsitraukėme megztinius iki pat viršaus, bet tai labai greitai praėjo, palengva teko išsirengti :) pasirodo čia toks klimatas: rytą iki 10:30 vėsoka, vėliau nuostabus oras mėgautis saulės voniomis, maždaug 18:00 ima slinkti kone lietaus debesys (bet palyja nebent simboliškai), o ties 19 val. pasislepia šiluma ir tenka vėl apsirengti daugiau.
Baltaskūris įsiamžino pirmąją dieną. Šiaip būtent Fuerteventūra buvo viena iš nedaugelio vietų kur nesijaučiau vieniša balčiausia skūra mieste. Kadangi su mumis atostogavo galybė britų, kurie genetiškai tokia dinamiška "ryža" baltaskūrių tauta, tai draugiškai solidarizavomės.
Jau tą pačią pirmą dieną supratau, kad veikiausiai kas antras sutiktasis čia atsilieptų šaukiamas Collinu, Džeimiu ar dar kuriuo britišku velniu. Anglai nors ir drūti nors pusę viešbučio siųsk į "šok ir lieknėk", bet mano nuostabai iš tiesų supermandagūs žmonės. Nors turiu pripažinti, jog keletui iš jų tikrai galiojo mūsų viešajame transporte veikiantis dėsnis "kuo aš vyresnis, tuo sau daugiau leidžiu". Savaitę praleistą Marso kanjonuose tikrai būtų galima vadinti labai  britiška sanatorija.

Apie "viskas įskaičiuota"
Kalbant apie rėžimą "viskas įskaičiuota" (o taip, būtent taip atostogavome), tai norisi pasakyti, jog tai reikia išmėginti. Baikit čia raukytis - ne visi kurortai tokie kaip Turkijoje ar kitur, kur siautėja rusai. Viskas įskaičiuota reiškia, kad kas rytą keliesi su žadintuvu ir gyveni pagal trijų (kai kuriems anglų keistuoliams reikėjo ir daugiau) kartų mitybos rėžimą. Teko atsipalaiduoti nuo minties, ką šiandien gaminti, kur eiti pietų, kaip sutaupyti maistui -  racionas skaniai keitėsi savaime. Taip jau antrą dieną praradau bet kokį alkio ar su juo susijusio proceso jausmą. "Nori valgyt?" - "Nežinau" ir taip visą savaitę:)
Tūlas tokių rėžimų mėgėjas paklaustų "tai gerai pagėrėt anę???", tai galiu atsakyt, kad gerai nepagėrėm, nes kažkaip ne to atvažiavom:) taurė namų vyno su puikia vietine žuvimi ar skania vakariene buvo mūsų kompanijos tradicija. Kadangi laikrodis atsisuko dviem valandomis atgal, tai anksti pavargdavom ir be lėbavimų.
Viskas įskaičiuota daina, kurią labai mėgo vietiniai muzikantai:


Viešbutis: pramogos ir buitis
Viešbutis turėjo tiesiog bepročius 'enterteinerius', kurie mokėjo absoliučiai viską:  ir šoko, ir dainavo kiaurą parą nenustodami šypsotis ir strikinėti. Thomas Cook, kurią atstovauja, turėtų didžiuotis. Stebėjausi ir stebėjausi. Tik baisiai rėkdavo į mikrofonus nuolat, tai pradžioje labai sunku buvo suprasti ką šneka, paskui kažkaip išsiartkuliuodavo ir maloniai mėgdžiodavom dalykus. Šiaip programa viešbutyje buvo gana stipri - vieną vakarą stebėjome ganėtinai rimtą mago šou. Magas buvo toks stambus baikeris su asistente, kuri bent aštuonias sukneles burtais pakeitė ir nors visi triukai klasikiniai, bet vis tiek net ir iš taip arti niekaip iki dabar negaliu suprast kur jie po galais deda tą visą narvelį su balandžiais!
Britai šiaip yra bepročiai. Jiems geriausia pramoga buvo žaisti bingo iš pinigų. Pradžioj galvojau, kad ten kokie trys tik žaidžia visoj salėj, nes gi taip nuobodu klausytis skaičių ir lydimų nejuokingų pokštų, bet kai paklausė kas šįvakar su mumis žaidžia ir pamačiau 80% stalų, negalėjau patikėt. Ir taip visą savaitę.
Užtai Gvadalupės kambarinės buvo beviltiškos. Tik tvarkingai užklodavo lovas ir išnešdavo šiukšles, o vieną dieną begėdiškai išvis visam apartamentų kvartale nepasirodė. Nors norisi jas suprasti kažkaip vis tiek - kompleksas buvo milžiniškas, bet tik vieno rankšluosčių ir patalynės pakeitimo savaitėje vis tiek atleisti negaliu.
Barmenai ir padavėjai atrodo, kad nemiegodavo ir nesėdėdavo niekada. Kadangi pati dirbau vieną sezoną aš juos labai užjaučiau ir laikiausi labai pagarbių tvarkos, kurios norėtum dirbdamas, principų. Chebra suvažiavus iš Brazilijos buvo. Paskutinę dieną vienas toks Pedras įsidrąsino manęs paklausti iš kur esu. Lietuvą palydėjo supratinga tyla, bet už dievišką paskutinio vakaro Blue Hawaii aš jam atleidžiu.



Šiaip tikrai neįprasta buvo tiesiog gulėti ir į mėlyną dangų pro palmę žiūrėti, bet prie tokių dalykų tikrai galima priprasti, ypač kai atostogas ta tikrąja šio laikotarpio prasme be jokių nuodėmingų užklasinių veiklų (kokias šią paskutinę dieną prieš darbą veikiu) sau leidi ne taip ir dažnai. Ties savaitės viduriu nuoširdžiai pamiršau kokia šiandien savaitės diena, koks mėnuo ir metų laikas - organizmui buvo lengvas sukrėtimas. Tokie dalykai į naudą, atostogos visame kame tai vadinasi.
Eikime pasižmonėti:
Taip nutinka palmėms sausose salose, kai jų nelaisto:
Čia buvo viešbutis
Corralejo
Labas rytas trečią dieną, kai labai nuoširdžiai ėmė pilti lietus. Labai gerai, kad būtent šią dieną nutarėme pasivėžinti po salą - lindėti kambaryje būtų buvę liūdniau. Turiu pasakyti, kad kambariuose televizija buvo mokama, bet už 10 eurų galėjome gauti TV pultelį (!!!) ir žiūrėti du nemokamus kanalus - kažką nuolat liūdno vokiško ir Eurosportą. Pastarąjį vis žiūrėdavom ir tapom neįtikėtinų sportų fanai ir žinovai: uoliai rytą iki tradicinio saulės išlindimo stebėjome Kerlingo pirmenybes, vėliau dviračių sprintą ir persekiojimą (netikėtai sirgome už S. Krupeckaitę, kai ji apmaudžiai gavo sidabro medalį), vėliau žiūrėjome moterų teniso turnyrą su seserimis Williams, o prieš miegą mus juokindavo Wrestlingas ir golfas.  Niekad nebūčiau pagalvojus koks tas sportas ir juokingas ir įdomus gali būti. Jau beveik galiu eit į Top Sportą statyt :)) Bet grįžkim prie mūsų ekskursijos:
Tokie štai Marso kanjonai horizontuose:
Čia yra tikrų tikriausias debesis:
Lygiai 10:30 ir vėl giedra lyg nieko nebūta.
Vienintelė ir esminė salos pramoga:
Dykynėje visai įvairus kaktusų parkas.
Čia turėjo būti mano nuotrauka mamai:
Žiūrėjom į laukinius vanagėlius

Žinau žinau, kad gyvūnų nuotraukos velniškai užknisa, nes zoologijos soduose gali fotkinti nesustodamas visą dieną (gyvūnai kaip ir daiktai kitaip nei žmonės yra visai neaikštingi) ir galiausiai viskas įdomu tik tau pačiam, bet negaliu neįdėti keleto linksmumų. Pavyzdžiui, anglų ir vokiečių vaikų dėmesiui buvo KARVĖ garde. Kad žinotų, kad pienas ne iš parduotuvės atsiranda.
Ir aišku juokingiausi "žiurkuitę" visatoje - Surikatos:)
Scena iš filmo "Liūtas karalius. Sugrįžimas"
Šią nuotrauką įdedu atminčiai sau pačiai. Stebėkite kampe sėdinčią senjorų porą. Senolė buvo išties sena (kaip aš sakau, atrodo tuoj mirs). Čia stebėjome reptilijų šou ir labai charizmatiški dresuotojai buvo tiek juokingai įžūlūs, kad žiauriai juokingai ir įžūliai su gyvate vis gąsdino tą močiutę, kuri iš išgasčio niekur negalėjo pabėgti, nes ir taip sėdėjo pačiame kampe. Scena buvo verta video kameros.
Gana čia tų gyvūnų, varom pakrante atgal į Corralejo:
Vieną iš rytų aplankėme ir netoliese buvusią varpinę, nuo kurios galėjome pasižiūrėti į viską iš aukščiau:
Pasaulis juk mažytis nereikia čia dažytis, kaip sakė Beata.
Atėjo diena, kai išsinuomojom dviračius. Iš pažiūros šie buvo šauniai prižiūrimi vietinių baikerių, kurie už 10 EUR mums išnuomojo dvirates priemones, davė spynas ir dar siūlė šalmus, bet teisybė ta, kad turistai mėgsta važinėtis po sūrų vandenį ir šie lengvai parūdija dėl to. Šiaip ar taip, nenuskilo taip ne man, o serui Tomui, man tik sėdimąją klaikiai nuspaudė ir aišku nudegiau nugarą kaip kokia Simona Krupeckaitė ir dabar galiu didžiuotis maikės įdegiu. Va ką matėm ralinėdami apylinkėm:
Lanzarotėje lyja, o čia ne!
Termometras apgavikas. Iš tiesų tik +24C.
Taip va draskėmės po suplūktą smėlį, kurį čia labai mėgsta bėgikai.
Labas Atlantui! Nepraleidau progos išsimaudyti. Tiesą sakant, tikėjausi, kad bus kaip Baltijos jūroj liepos mėnesį. Na žinote, šalta, bet vis tiek maudaisi, nes jau atvažiavai ir ties pusiaukele galvoji, eit į krantą, ar eiti narsiai pirmyn, o tada tave užpila banga ir tu nebeturi kitos išeities, tik maudytis uoliai toliau. Tai va, čia keistai buvo vanduo ne šaltas, bet maloniai vėsus, bridau ir negalėjau nustot kaimietiškai stebėtis koks nuostabus šitas vanduo.
O dabar moteriškai pakalbėkim apie saulės vonias ir pomėgius degintis pusnuogėms. Iki šiol kraupiai nesuprasdavau šito polinkio ir paplitusio posakio, kad va Ispanijoj tai mielai sau deginies nuogai. Na aš žinau, kad čionykštės mielai tai daro masiškai pradedant Barselona, baigiant salomis. Bet rimtai! Čia plikinėjo ir ruonės britės ir vietinės ir net aš - kompleksų maišas, kaip iš giedro dangaus ėmiau ir pagalvojau, kad kodėl gi ne kada nors ateity. Kažkokia gera čia aura tam plikinėjimui.

Namų palmės ir nendrių stogai moja šakelėmis link šaltų gėrimų barelio:
Baseinui nenaudojamas chloras, tiesiog vanduo sūrus iš Atlanto.
Einam pažiūrėt naktinio gyvenimo. Egzotinė naktis. Juokauju.
Išmoninga banglentininkų ir kaituotojų mokykla
Ieškojom klubelio kokio nors, bet neradom. Čia labai tokia šeimyniška britų sala/miestelis, jaunimas labiau lekia į Ibizą, o homoseksualūs vakarėlių liūtai į Gran Kanariją. Dėl to viešbuty nesigirdėjo jokių "kamatūzų" tik geriausi britų hitai su Colplay, Maroon 5, RHCP, Jason Mraz ir daug daug daug kitų geresnių alternatyvų už betką, kad skleidžia žemuosius dažnius. Lygiai taip ir dauguma barų įrengti britiška dvasia su gyvomis roko grupėmis ir pintomis alaus. Tai teliko viename iš jų sustoti ir trumpai pasiklausyti.
Tiek to fotoreportažo iš salos. Laukia dar trys skrydžiai iki namų. Labas ankstyvas rytas oro uostui ir vėl. Tik nebeatrodom tokie baltaskūriai, tai ir nebešnairuoja į mus visi taip.
Fuerteventūra turi fantastišką oro uostą su vaizdu į vandenyną kylant saulei. Va čia tai penkių žvaigždučių lėktuvo laukimas :)
Dar viena diena Madride. Velykos. Iš tiesų dėl to labai neliūdėjau, net gi labai nudžiugau, nes dar liko daugybė vietų, kurių neapžiūrėjome atidžiau. Barajas stogai ir balkonai:
Velykų pietūs. Ispanai nelabai linkę kalbėti angliškai, taigi kai padavėjas kažką uoliai ispaniškai murmėjo po nosimi, o aš jam norėjau padėti supratau ką reiškia "caliente" - ir nusideginau pirštus taip, kad dar dabar atsimenu. Bet pirmas mano gyvenime valgytas vidutiniškai keptas kepsniukas buvo tiesiog nuostabus. Nepykit, bičiuliai vegetarai.
Dar viena valandėlė metro ir neriam į miesto šurmulį:
Kadangi skridom kirsdami klimato zoną (būna šiokia tokia 5-7 min turbulencija), tai atsiliepė spaudimui, kuris smarkiai nukrito, sukeldamas galvos skausmą ir reikėjo priešnuodžių:
Galvojom kirsim kelią į parką. Tingisi lipti į kalną, o čia tvora, žmonės būriuojasi. Keista, kad į parką įėjimas mokamas, bet ai velniop su ISIC'ais tik pusantro euro. Atstovim tą eilę ir patenkam į botanikos sodą, kuris pasirodo ne tik, kad praktiškai nežaliuoja ir nežydi, bet ir su parku nesusijungęs.Tai ieškojom pramogų viduj, oranžerijoj visi kaktusai buvo matyti, palmės irgi, bet bent jau tualetas nemokamas :))
Baigėsi žiedai
Temperatūra karšta-šalta-karšta-šalta-karšta-šalta-karšta
Pati šauniausia gatvė mieste
Čia ir prisėdom. Vėl gavom užkandžių. Šįsyk mokėjom už juos. Bet už tai atėjo gatvės akordeonistas ir tikrai klasiškai pagrojo. Nefotografavau jo, nes būtų paprašęs eurų, o visus smulkius atidavėm padavėjui. Buvau skrudžas per prievartą, nes grojo tikrai puikiai.
Manifestas. Mėgsta anie protestuoti. Pavyzdžiui, kai nusileidom Madride kurį laiką negalėjom išeiti iš lėktuvo, nes techninis personalas surengė eilinį sabotažą ir tiesiog atsisakė privežti "alkūnę" prie lėktuvo. Penkiolika minučių laukėm kol kas nors suras ir priveš laiptus.
Velykinis religinis fanatikas
Ir dar viena ilga kelionė atgal į Barajas prieš dar vieną atsuktos valandos sutrumpintą naktį ir rytinį skrydį namo.

Nori nenori pagalvoji, kad nors ir be šeimos, bet Velykos lėktuvuose buvo visai smagios :) Kabinu medalį visiems, kurie turėjo ūpo viską skaityti ir žiūrėti iki galo.
O dabar einu miegoti, keltis, valgyti, niūniuoti, strikinėti ir liūdnai kėblinti su "Gatvės muzikos diena Kaune". Rytoj ir vėl darbo diena. Iki kitų atostogų.
 

Jau turiu planų.

 
Blogger design by suckmylolly.com