2014 m. liepos 9 d., trečiadienis

Apie laukimą



Dešimties dienų rūkui išsisklaidžius, žilabarzdis gydytojas ištarė "prognozė yra gera". Taigi, liko tik maždaug penkios savaitės sėdėjimo apmąstymų kambary.

Buvau pamiršusi, kas yra laukimas, nes viskas visada buvo po ranka, visko tiek daug, tau telieka tik bėgti, eiti, žiūrėti, daryti. O dabar, kai laikas tarsi sustojo, reikia laukti visko ir bet ko, kas įvyks, paskambins ar ateis. Dabar laukiu kasdien, kol ateis Didžioji Diena, kai kažkur iš šito kambario išeisiu, kai išgersiu puodelį kavos iš aparato ar lauke nesislėpdama surūkysiu cigaretę. Mažų tokių dalykų. O labiausiai už viską - kol praeis šitos penkios savaitės, visą laukimą užbaigsiančios.

2014 m. liepos 5 d., šeštadienis

Prabėgtukas



Labai norėčiau šitą įrašą pradėti kažkaip taktiškai, parašyti, kad gyvenime ne visada sekasi ir panašiai, kad būna dienų, kai viskas "džiazas ir ne kitaip", kai gali susikaupus iš to pasijuokti, bet teisybė ta, kad gyvenimas šiuo metu yra viena didelė nesąmonė, kurios joks kilogramas kavos ar penki skambučiai negali padėti sutvarkyti. Ir nesiplaiksto dabar jokie neįkainojami įkvėpimai, tik sukrėtimai, o vertingi supratimai apie pačią save dar neatėjo. Ir aš net nežinau, kokie dar supratimai gali čia ateiti.

2014 m. birželio 18 d., trečiadienis

Cafe Finovo

Kadaise buvome išvykę laimės ir nuotykių į Berlyną ieškoti. Pasidalinę į dvi dalis pagal CS apsistojome pas du Martinus. Vienas jų - kino Martinas, dalyvavo kuriant dokumentinį filmą „Cafe Finovo“ (2012), ir lydėjo mus į nepaprastą popietę ten, kur vyko filmavimas. Finovo - KAVINĖ seniausiose Berlyno KAPINĖSE, ir čia su Martinu vieną iš viešnagės dienų kava, pyragais ir alumi vaišinomės tarp kryžiais vintažiniame interjere nukabinėtų sienų ir margu sodu paverstoje terasoje.
Kapinės su kavine įkurtos mieste, prie pat gyvenamųjų namų, darželio, traukinio bėgių. Įdomu apie jas viskas: istorija ir mažosios istorijos, pati kapinių idėja. Per porą valandų, vaikštant po kapus su kavos puodeliu, lankant brolių Grimų ir krikščionių uždraustųjų - homoseksualų, negimusių vaikų ir kt. - kapus, pro lankytojas, tyliai rymančias su suktine, sužinojome tikrai daug. Ir pamatėme mes tik dalelę fantastiškos šios vietos laisvės. Filmas atskleis daug daugiau. Leiskitės į šią nepaprastą kelionę ir Jūs:


2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Prabėgtukas

Šią savaitę be dviejų darbų, gyvenimo pernešimų į naują vietą, knygų skaitymo laukiant poliklinikose ir kitų užsiėmimų, atsižvelgusi į tuntą linkėjimų išsimiegoti ir įsiklausiusi į kol kas dar sveiką protą, ėmiausi papildomo darbo-projekto pavadinimu "kitą savaitę išeinu atostogų". Aha, čia tikrai ištisas darbas, dar dabar pamenu, kaip anąsyk, kai ramiame vidurvasaryje ketinau pailsėti, ir visą mėnesį visiems priminiau, kad štai trumpai nesimatysime, nudirbkime iš anksto ką galime, telikus trims valandoms iki skrydžio sėdėjau su pižama apsikabinusi kompiuterį, nes vis dar gaudavau laiškus su smulkmeniškiausiais, nors net nelabai svarbiais klausimais, nes visus paskutinį vakarą apėmė baimė, kad kažkas liks nekontroliuojamas, sugrius, ištirps kaip mano miegui skirtos valandos.
Bet čia nieko tokio, labiau man neramu dėl antrosios projekto dalies "Grįžau", kurią visuomet tenka išgyventi, nes kaskart pirmą rytą nubudus jau savoje lovoje atrodo, kad ant pečių staiga visu savo svoriu užkrito dangus, elektroninė dėžutė išprotėjo, o žmonės vietoj pasisveikinimo klausia, kaip tu galėjai sau leisti išvykti įvykių sūkury? Nepaisant to, kad šis sūkurys sukasi visus metus be sustojimo ir aš neturiu gero laiko ilsėtis.
Tad šiomis eilutėmis siunčiu linkėjimus visiems apie atostogas svajojantiems ir drąsiai jų išeinantiems multitaskeriams, o tų, kurie su mumis dirba, prašau trupučio supratimo ir kantrybės. Iki išvykimo liko 3 dienos. Tikiuosi, kad į lagaminą įsidėti kompiuterio neprireiks.

G R U Z I J A, aš jau tuoj pas tave.

2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

Apie Kraustymąsi

Kraustynės turi tiek sporto elementų, kad gali beveik būti olimpiada: trapių objektų pakavimas su kliūtimis, greitasis baldų išrinkimas ir surinkimas, netradicinių objektų talpinimas į automobilius ir liftus, svorių kilnojimas, lenktynės laiptais pilnomis rankomis ir užantimis, langų blizginimas su komentarais iš gatvės. Niekada neatsibosta, o kur dar ta traumų galimybė. Bet galėtų viskas jau baigtis.

2014 m. kovo 9 d., sekmadienis

Plepalai apie profesiją, darbą ir gyvenimą

Visai neseniai turėjau vieną įdomų pokalbį radijuje. Ačiū Ievai iš BRAZDESIAI ORE ir visiems, kuriems tai įdomu.

2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Prabėgtukas

Baigusi studijas tuoj ėmiausi gyvenimiškų mokslų ir ieškojimų - disciplinos, kantrybės bei įkvėpimo treniruočių. Dabar daug rašau, todėl treniruojuosi dieną ir naktį, nes niekada nežinai, kada ateis norimi rezultatai. Ir kaip gi be dramų, kai tik jau kažkaip ėmė sektis: paaiškėjo, kad mano name yra daugiau gyvenimą studijuojančiųjų - naktimis kaimynas ėmė griežti bosine gitara. Sąžinė ir kantrybės pamokėlės sako, kad  bendramokslį suprasti reikia, bet vis gi, gal kas žinote, kaip sureguliuoti savo darbingumo laiką? Noriu grįžti į dieninį rėžimą.

2014 m. vasario 5 d., trečiadienis

Dienos eilėraštis



"Pabūkime Alisomis
ir tranzuokime autostopu
į stebuklų šalį."

2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Prabėgtukas

„Man atrodo, kad mūsų smegenų struktūra primena miestą. Yra pagrindinės gatvės, kurios skirtos dažnai galvojamoms mintims ir toms, kurios turi greitai ateiti į galvą; būna kamščiai piko valandomis, kai visos ima keliauti vienu metu; yra trumpesnių kelių, kuriuos žino tik vietiniai; yra painių rajonų, kuriuose svetimšaliai nejaukiai jaučiasi; yra teritorijų miesto pakraščiuose, kurios atrandamos palaipsniui; takelių, kurie jau užaugo, nes jais buvo eita tik vieną kartą, ir dar yra brūzgynų, kurių gali rasti visur“ (D. Loher, „Ruzvelto aikštė“, p. 37- 38).

 
Blogger design by suckmylolly.com