2010 m. birželio 21 d., pirmadienis

*


Neseniai kiek svarsčiau ar pasielgiau teisingai, dėliojau sau pliusus ir minusus ir suvokiau, kad man nuoširdžiai čia patinka. Nepasiilgau namų ir džiaugiuosi kiekvienu kukliu šito buto kampeliu, visais trukūmais ir įtrūkimais lubose.

Iš tikrųjų nedaug turiu ką papasakoti, tiesiog čia viskas yra šaunut šaunutėliai, tik mano laikrodis yra visai susisukęs dėl labai nepastovaus darbo grafiko. Todėl laisvu laiku mane galima aptikti susisukusią į tylų kamuolaitį lovoje, o jei ne, tai besišypsančią, stebinčią aplinką, vėją.
Kartais pradedame sunkesnės muzikos terapiją techno kaimynams, niekad nemaniau, kad taip elgsiuos:))
Mėgstame paklajoti popietėmis. Vakar vaikštinėjome ant seno žvejybinio laivo griaučių, o užvakar žaidėme vokiečius gerai pasislėpusiame bunkeryje Neringoje iki kurio reikėjo nemažai paėjėti nerijos pušyno takučiais ir kuršmarių pakrante. Smagus žygis gavosi su nugalėtojų vakariene. Dar man labai patinka plaukioti keltu. Daug ką norėtųsi nufotografuoti, bet kolkas nėra galimybių:}
Tikiuosi Jums sekasi gerai, mMm?:)

Siunčiu dainą ir linkėjimus iš vėjuoto kampelio,
D.

2010 m. birželio 14 d., pirmadienis

Apie deramą elgesį ir vertybes


Vis dažniau pastebiu, kad gyvenime elgiuosi pastebimai kitaip, jei sekant fragmentiškai, tarsi iš amerikietiško paveikslėlio, kuriame normalu nuoširdžiai šypsotis, sveikintis, dėkoti, padėti kitam ir atlikti papildomus (ne)reikalingus formalumėlius. Visai nesvarbu, kad tai tik "Maximos" pardavėja mano vakarinio apsipirkimo metu, kurios aš nepažįstu ir kuri to paties nedaro man. Nors turėtų.

Vakar sėdėdama "Yes I Can!" traininge tą pagaliau sau pripažinau ir šiek tiek sutrikau. Jei atvirai tai yra apgailėtinoka klausytis, kai tau dėsto jog likus keturiems metrams tu turi visaip linksėti artėjančiam žmogui, o likus dviems - mirtinai sveikintis ir atlikti kitus must do dalykus prie kurių šiaip lietuviui reikia taikytis, nes iš prigimties tai daryti sunku. Pavyzdžiui, gal dešimt minučių visas kokektyvas turėjo primygtinai apgailestauti nurodytoje nepatogioje situacijoje. Vieni raukėsi ir klausė "kodėl turiu va imt taip ir elgtis dabar dirbtinai", o aš mąsčiau ar būtina tai mums pasakoti, kai tai yra natūralu ir žmogiška? Ir buvo tikrai baisoka suvokti, kad savaime iš prigimties be jokių moralų elgiesi kaip iš banaliai parašytų tobulo elgesio "vataipvaturėtųbūti' knygų, kurių aplinkiniai nekenčia, nes tai netikra(?). Pirmą kartą taip pagalvojau kai skaičiau per daugelį metų sudėliotus naudingos elgsenos dėsningumus, katrie visumoje atrodė kaip knyga visiškiems idiotams, o aš tada sėdėjau ir galvojau, kodėl autorius turi tiek argumentuoti tai, ką aš kažkaip sugebėjau susiprast savo gyvenime, kad kažkas kala mintinai šiuos dalykus, kartojasi prieš eidami miegoti, idant pakiltų karjeros laiptais ar taptų geresniais žmonėmis:) Aš iki dabar nevisai suprantu kokiu būdu susikūriau 'Deramo Elgesio Formulę'? Tačiau pastebėjusi reakcijas, kai ji įvardijama žodžiais (na tai tikrai juokingai skamba), nuoširdžiai nesuprantu ar pridera taip elgtis mūsų visuomenėje ir kaip aš atrodau būdama natūraliai mandagi.
..o kur dar tie keisti ginčai su T. apie geros dienos linkėjimus, kada pasijaučiu kaip netikra asmenybė, nes rodau nuoširdų dėmesį ir padėką už suteiktą paslaugą toje pačioje "Maximoje". Man tai atrodo normalu, o anot jo, žmonėms to visai nereikia ir aš turėčiau nustoti:))

Iš tiesų ne per daug pati suprantu, ką šiuo įrašu norėjau pasakyti. Tiesiog net nežinau kaip ir vertinti šiuos atradimus. Ar turite minčių?

2010 m. birželio 12 d., šeštadienis

Įspūdžiai


Jei seniau rytais pramerkus akis pažvelgus pro langą praskrisdavo varna, tai Klaipėdoje vis pamatau žuvėdrą. Va čia tai vienas keisčiausių dalykų man!: D
Aišku, mano gyvenimas pilnas paradoksų ir pokštų, todėl dažnai belieka tik pasijuokti iš savęs - kartais įsėdu ne į tą autobusą ir todėl iki darbo pėdinu apie porą kilometrų kantriai svajodama apie dviratį. Gyvenimiškos kiaulės, kai visą dieną šviečia saulė, o džiugiai bei oriai išėjus po darbų iš to melsvo dangaus ima pilti lietus ant galvos, bei, žinoma, sumaišau autobusą ir per liūtį iki namų keliauju pėsčia su popieriniais bateliais (bet kokie patogūs!). Pagaliau parbridus, žinoma, atradau, kad kuriam laukui išjungė šiltą vandenį. Prie visų šių smagių istorijų galima pridurti, kad laisvadieniai iškrenta blogiausiu laikotarpiu visatoje, todėl gana daug bendrauju pati su savimi ir apie daug ką pagalvoju.
Viešbutį kuriame dirbu kaip tyčia perpirko, tad dabar vyksta visokios įmantrios naujovės kaip pavyzdžiui "Yes, I can!" mokymai (skamba.. juokingai?), taigi, Dovilė rytoj kukliame kampelyje mokysis amerikietiškų motyvacijų ir savęs atradimo džiaugsmų.

Bet vis dėlto,
Balkonas čia yra osom dalykas, o jame kas rytą šviečia saulė ir smagiai skaitosi knyga su puodeliu kavos. TV ir kompiuteris stovi tobulose vietelėse žiūrėti filmams. O aš esu Laiminga, nors ir neturim šaldytuvo.

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Prabėgtukas


Dovile, baik nepagrįstai nerimauti. Ir nustok galvoti savanaudiškai, nes imsi taip elgtis. Tai įsakymas.

2010 m. birželio 7 d., pirmadienis

Ačiū, gyvenu gerai

Man kultūrinis šokas. Yep. Paskutines tris dienas vis turėjau ankstokai keltis kaip kad kaime prie gyvulių - maždaug 4:50 val. iš ryto ir eiti įsiminti daug man naujų dalykų. Tai ėmė jaustis visaip kaip, bet girdėjau legendą, kad liko taip tempti tik rytoj ir tada galėsiu truputį pamiegoti. Tai ramina.


Šiaip viskas visai gerai - nauji kolegos neskriaudžia, lenkai vagia maistą per pusryčius, o aš darau 'pagausiupagausiu', darbe daug dėviu sijoną(!), pati jaučiuosi soti, daug šypsausi, pirmą dieną vos namų nepadegiau, bet ot velniai nematė!

Man čia patinka:)

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Šiandien baigiau trečia kursą!

*viskas šlama ir bruzda*
O dabar pakuojuosi. Keista buvo su visais atsisveikinti kuriam laikui ir važiuojant namo žiūrėti į vaizdus pro langą atidžiau.

Rytoj ~9:35 rankoje neturėsiu atgalinio bilieto, kaip esu įpratusi.

Nuo šiol nuotykius aprašysiu iš Klaipėdos. Gero ūpo visiems!

8


2010 m. birželio 1 d., antradienis

Pirmoji vasaros diena

..žada naujus vėjus!


"Sveika atvykusi į mūsų kolektyvą, mes labai džiaugiamės, kad sutikai dirbti pas mus", - tarė Didelis žmogus, kai šiandien kiek daugiau nei trims mėnesiams pardaviau sielą Klaipėdai *fanfaros*
Aišku, užtruko kol padėjau parašą aštuonių lapų darbo sutartyje, nes privalėjau ją įdėmiai rimtu veidu perskaityti, kol mane skaitančią įdėmiai stebėjo valdytojas. Šiaip jis linksmas žmogus, mėgstantis netikėtai sarkastiškai pagąsdinti, o ir gimęs pačią geriausią dieną metuose - visai kaip ir aš, tad turiu vilties, kad sutarsim. Dar tikiuosi, kad sutarsim ir su mano tiesioginiu šefu, kuris vienintelis iš sutiktųjų nesišypsojo visai. Bet apie jį, matyt, daugiau sužinosiu pirmadienį.

Šiaip tai baisiai keista, kokie iš pirmo žvilgsnio malonūs to viešbučio darbuotojai. Kaip kokioj Amerikoj. Ar taip atrodys ir iš antro žvilgsnio pamatysiu jau netolimoje ateityje...


O dabar apie mano pirmuosius naujus namus. Na, tai ne pasakų pilis ant žibuoklių kalno, bet gomurį nuteikė maloniai. Yra viskas ko reikia ir papildomi prizai: gėlės kažkieno nupieštos ant radiatoriaus ir neoninės žvaigždutės ant balkono stiklų (jep, yra miiilžiniškas balkonas!). Tiesa esame tikrų tikriausiame bermudų trikampyje - tarp IKI ir Maximos todėl bus sunku išsirinkti geriausią akciją. Viskas įsikūrę vos trys kilometrai nuo mano darbo, todėl žydroje ateityje, kai turėsiu debesėlį pinigų, nusipirksiu dalyką, dėl kurio nustojau tikėti Kalėdų seneliu (nes neatnešė net maldaujamas) - savo pirmąjį dviratį!


Atsisveikinom kaip niekad smagiai. Tai buvo paskutinis kartas, kai mane išlydėjo į Kauną ilgėtis. Nuo penktadienio prasidės kažkas naujo ir įdomaus. Įtariu amerikietiškus kalnelius savo gyvenimėly:)

 
Blogger design by suckmylolly.com