2013 m. birželio 26 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Kai iš pažiūros tykią dieną apima jausmas it aplink nepaliaujamai sproginėtų minos, dūžtų langai, svajonės ir viltys tada labai tinka Alina.


2013 m. birželio 18 d., antradienis

Vasariškas prabėgtukas

 Ši  Andriaus nuotrauka puikiai iliustruoja mano vasaras Kaune. Pilnas muzikos, eksperimentų, naujų iššūkių ir į viską žvelgiančias iš užkulsių. Kiekvieną ketvirtadienį štai taip stebiu gerų žmonių veidus giedruose nemokamuose koncertuose.  O dar kai laisvą muziką mieste, tiesiog gatvėje palaiko toks būrys, man kartais sunkoka patikėti, kad taip būna.
 Džiūgauju ir todėl, kad šį savaitgalį pildysiu mažąjį norą pagaliau apsilankyti besisupančiame "Sūpynių" miške, o kitą savaitę prasidės pirmasis man tokio didelio kalibro tarptautinis projektas, kuris visu grožiu sprogs "Kultūros nakties" metu (jei lankysitės, nepraeikit pro šalį!). Laukia vienetinė patirtis,- jau dabar, dar projektui neprasidėjus, naujos patirties bagažas atrodo beveik pilnas.

Nežinau, kas čia šiandien su dainelėmis, bet kai širdis dainuoja, sunku nesidalinti. Man patinka, kai atlikėjai šypsosi arba veik juokiasi ir tai gali girdėti dainoje, tad būtinai dalinuosi:

2013 m. birželio 5 d., trečiadienis

Apie mobiliąją komunikaciją


Atsimenu, mąsčiau, kada gi ateis tas laikas, kai liausiuosi ne dalykiniais klausimais žmonėms sms'inti ir pereisiu prie suaugusio žmogaus manieros tiesiog paskambinti ir susitarti nelaukus kol kas nors atmaigys man atgal. Turiu pripažinti, kad mano rate vis dar yra  solidi saujelė žmonių, kurie peržengę dvidešimtpenkmečio ribą mielai tebesusirašinėja ne tik su manimi, bet ir visais aplinkui. Bet vis dėlto, laikai ėmė keistis. Po keleto įtaigiau nuskambėjusių bičiulių ir artimųjų užuominų apie mano senolį nė 50-tinės nebevertą telefoną, prieš keletą mėnesių perėjau prie išmanesnio ir mažiau gėdingo aparato. Pastarasis tikrai nudžiugino funkcionalumu ir Androido paslaptimis (keleto vis dar nesu įminusi), bet  trumpąsias žinutes rašyti tapo nebesmagu, nes drūti pirštukai vis prirašo nesąmonių viduryje dienos, tad tiesiog pradėjau dažniau skambinti. Ak tos technologijos!
Ir štai, vieną niekuo neypatingą darbo dieną imu turėti reikalų su žmogumi, kuris rytais visada būna susitikimuose (nekelia, atrašo "na dar truputį ir baigsim"), niekada neperskambina net po 5 praleistų skambučių, retai atrašo į elektroninius laiškus, po pietų neatsiliepia, vakare po darbų telefoną ignoruoja net kai renginys turi vykti rytoj, o vis dar yra neišspręstų neatidėliotinų klausimų. Ką aš, 24-erių Dovilė, darau? Rašau įmonės X direktorei SMS žinutę! Ir vualia - reikalus mes tvarkome mygtukų pagalba: aptariame sąskaitas, kylančias problemas. Ir taip kasdien - nei skambinamės, nei matomės - susirašinėjame trumposiomis žinelėmis. Pasaulis kartais tikrai yra šiek tiek juokingas! 

Tiesa, be neišsprendžiamo klausimo kodėl žmonės neperskambina, kai jiems paliekami keli skambučiai kelių valandų bėgyje, dar turiu kitų: kodėl žmonės nepasiima mobiliojo su savimi, kur nors einant (pavyzdžiui, išvažiuojant pusdieniui į turgų), kodėl žmonės mobilų telefoną įgrūdą į maišelį, į dėžutę ir tada į giliausią rankinės kampą, o vėliau negirdi, arba girdi, bet ieško telefono 3 min., kodėl viešajame transporte jei nekelia ragelio, neišjungia garso ir kitų panašių mobilių nutikimų. Gal turite minčių?:)

 
Blogger design by suckmylolly.com