2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Dienoraštis ūkanų fone

Keista kaip čia dar nesigyriau tau, mano mažas, juodai baltas tinklaraštėli, kad gyvenu čia visai šalia kapinių. Pro langą matosi, pro šalį kasdien einasi, kartais jaukiai, kartais baikščiai, kartais romantiškai, kai rūkas. Šviesiuoju paros metu vis pastebiu, kad pro šalį žiauriai daug juodų žmonių vaikšto (va ir dabar matau kaip iš automobilio pora traukia kastuvus, kibirus ir kažkodėl celofaną). Ne apie gotus aš, nors madinga šia tema fantazuot ir tai užknisa, o apie dievobaiminga romantika apsigaubusius senyvo amžiaus žmones. Na, o kad vėlinišką aurą sustiprinčiau, bonusui pasidžiaugsiu, kad kitos kapinės (su keletu žymių kapų) vos už puskilometrio! Nežinau ar čia sėkme vadinti ar tam tikros rūšies kiaulyste, bet kolkas nesiskundžiu - praeiviai bent jau romūs ir padorūs.
Tai va po tokios juodai ūkanotos intro pagaliau galiu sau leist pasidžiaugt, kad šį iiilgą savaitgalį visas penkiaaukštis gali džiūgaut, o bedžiūgaujant balkone vis rankutes patrint, kad nenušaltų,- vaizdelis pro langą bus išskirtinis!

Na, o kitiems gero Nacionalinio giminių susitikimo!

2010 m. spalio 27 d., trečiadienis

Apie laiką kai čia nerašiau


Per šitas dvi savaites buvo visokių dalykų: nutariau, kad 'nuo dabar' reikia taupyti, bet realybė pasirodė žiauresnė; visam savaitgaliui buvo dingęs internetas, todėl perėjau keletą "Poseidon" misijų; vieno pasisėdėjimo metu vidury nakties atlikdami tiesos/drąsos misiją užtrenkėm savo buto duris ir kvietėm atrakintoją; buvau pasiėmus trumpų moralinių atostogų - paklajojau po miestus iš K raidės ir taip dar labiau palinkau į egzistencinę diskusiją su savimi; nusipirkau svajonių marškinėlius, kuriais džiaugiuosi tik aš; sužinojau, kad bakalaurą rašysiu nuo nulio; ėjau įkvėpti kitų žmonių; norėjau išvažiuoti, bet niekas nenorėjo važiuoti su manimi; mačiau keletą gerų filmų (pažiūrėkit Blessed); skundžiausi; pradėjau miegoti tik iki dešimtos; suvokiau, kad negaliu be žmonių; bandžiau ką nors laimėti; parašiau du koliokviumus, vieną iš jų labai nusirašiau; padovanojau savo Laimės Riešutėlį slamo poetui; Klaipėdoje per didelį ekraną regėjau kaip laimėjo Žalgiris; bėgau nuo savo problemų; gavau gėlę ir netyčia ją palikau; kad nenušalčiau galūnių nusipirkau rudens batus, o jie netikėtai patiko ir mamai; leidau laiką vėjais; ieškojau įkvėpimo; buvau bjauri kaip pelkių Vanda; atsiprašiau; šiek tiek žaidžiau stalo futbolą; mokiausi suprasti konceptualų meną; kambaryje atsirado skalbimo mašina; kelias dienas daugiau klausiau, nei kalbėjau; kai buvau viena kartais labai nekenčiau savęs; kroviau ir iškroviau savo lagaminą; pamačiau senelius; sočiai valgiau; galvojau; buvau apžiūrėti Lietuvos televizijos; juokiausi; pradėjau rytais daryti atsilenkimus; užmušinėjau laiką; gavau trupinėlį darbo; jaučiausi kvailio vietoje; leidausi fotografuojama; kažkaip sulaužiau peilį; nutariau, kad privalau ką nors daryti;

2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Apie gyvenimiškus pasispardymus

Man nepatinka žaidimai, kur nelaimiu. Vakar netikėtai ėmiau ir pralaimėjau 'beerpong' turnyre per pirmąjį raundą(!) ir iki dabar jaučiuosi labai įskaudinta. Be to, visą naktį manyje virė keršto troškimas su noru vistiek laimėt ir dar visiems parodyt! Aš nemoku pralaimėt ir tiesą sakant nežadu išmokt, nes prarasiu gyvenimišką norą eiti į tikslą ryžtingai ir atkakliai. Kalbant apie 'beerpong' pralaimėjimo priežastis, tai visada maniau, jog užtenka būti iš krepšinio šalies ir turėti krepšinio šaliai būdingų genų 'pataikyti, kai reikia'. Šįsyk neužteko, nepadėjo ir mano viešumoje kiek prislopinti urzgaliojimai, tai ir nuliūdino labiausiai. Partijos metu dar paaiškėjo, kad mitas apie moterišką erdvės suvokimą yra tiesa ir tai iš esmės buvo pagrindinis nelaimės faktorius. Blogiausia, kad jis nuo manęs nepriklauso, o aš vistiek iš principo noriu įkrėst kam nors kitam turnyre. Skauduliui nuplauti galiu išdidžiai pareikšti, kad aš visdar galiu įvardinti daugiau spalvų negu vyrai gali. Va jum!

Per šias tris savaites suvokiau, kad greitai visai sunyksiu be konkrečios veiklos. Tikrai. Labai jau keistas mėnuo šitas, o ateinantys bus dar keistesni, bet čia vėl galiu taikyt dėsnį, kad nemoku pralaimėt ir kol turiu galimybių, šiuo atveju laiko, aš spardysiuos, kol pataikysiu. O jei ne - beliks viską sukramtyti savyje ir pasitikėti likimu, kuris privalo nuvest kur reikia. Bet tuo atveju, skaitytojo nelaimei, pasipils nemažai sarkazmo arba skausmo persunktų įrašų šiuo adresu, kol bandysiu susitaikyti su pralaimėjimu.

Nemėgstamų žaidimų top:
1. Teleloto (oh come on!)
2. Stalo futbolas (per ilgai reikia būt sukaupus dėmesį į mažą apvalų daiktą);
3. Bingo su kokiais trim partneriais per SKYPE (nes čia sėkmė ir kai trūksta tiek nedaug, pralaimėti užknisa, lydint garsiniams signalams, kad kitam sekasi labiau nei tau);
4. Šachmatai (mėgstu žaist, bet neturiu padoriai sąžiningo partnerio, kuris nepasitelktų piktdžiugiško juoko ir netrintų manęs į miltus, o pamokytų tobulėt garbingesniais būdais);
5. Seniau čia buvo biliardas, bet palengva perėjau į šaunesnę lygą, todėl nuo šiol čia pretenduoja būti 'beerpong';

P.s. jei kam nors iš šio įrašo dar liko neaišku, tai pridėsiu, kad esu beprotiškai azartiška ir tikiuosi, kad mano mieli draugai NIEKADA nesives manęs į kazino. Iš anksto dėkoju.

2010 m. spalio 11 d., pirmadienis

*

Šeštadienį mama davė Laimę Nešantį Riešutėlį. Ir va štai oplia - ėmė šiandien ir šyptelėjo pro ūsą man pasaulis!

Nepražiopsokit mažų galimybių,
D.

2010 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Kita stotelė: Pragaras

Mielas dienorašti,

Nepyk, bet žiauriai noriu pasiskųst anarchija kryptimi iš Antakalnio. Kentėjau kentėjau, galvojau nuslėpsiu, bet turiu priklausomybę tinklaraščiui ir daugiau nebegaliu. Aš uoliai ir kasdieniškai nekenčiu, kad Vilniaus trūlikuos jokio skirtumo kokia dabar valanda, visada žmoniųųųųų miniaaaa. Todėl visada su ironiška rimtimi veide pasilieku avaringai remtis nugara į priekines duris ar laikau pusiausvyrą, kad su galva posūkyje neišmuščiau stiklo į vairuotojo(s) kabiną, o maždaug po penktos stotelės galiu pereit į pasitrynimo sėdimosiomis ir rankinėmis stadiją. Nekenčiu! Tai atima iš manęs meilę viešajam transportui. Aš visada mėgau važinėtis!!! Noriu mėgt toliau!

Ir išvis, visuomet kukliai svajojau dedikuoti kokį nors smagų tinklaraščio įrašą viešajam transportui. Šitos trys savaitės viską sugadino!
Dovilė zyzia.

2010 m. spalio 6 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Jei migrena būtų žmogus, tai aš norėčiau nuveikti daug daug daug negerų dalykų, kad suteikčiau jai tiek skausmo ir beprotybės jausmo, kad ir ją nors kartą apimtų toks siaubas ir nedingtų iš galvos mintis "man atrodo, kad šį kartą iš tikrųjų išprotėjau. Dabar jau tikrai".

2010 m. spalio 5 d., antradienis

Spalio pradžios mintys


Dėl vykstančių rudeniškų dėsnių kasdien vis labiau matosi dangus ir vis daugiau saulės patenka į mano neapšviečiamą kambarį. Išeina tokia ironija - šviesa galima pasidžiaugti tik tada, kai liko vos kelios šviesios dienos. O jei pagalvoju dar ilgiau apie viską aplink (tai aš kartkartėmis veikiu čia, Vilniuje), tai viskas kaip ir gyvenime: staiga įvertini dalykus, kai kažkas svarbaus baigiasi ir tu jau negali nieko padaryti (nebent tik liūdnai pasidžiaugti), arba dar blogiau: imi kažką ir prarandi.
Dažniausiai po visokių tokių seniai žinomų idėjų paviešinimų stoja kokia nors nostalgiška pauzė. O aš nemėgstu liūdnos tylos, nes esu sunkaus charakterio ir man vis reikia tą tylą sujaukti. Pavyzdžiui, garsiai pareiškti, jog "šiandien pirma likusio gyvenimo diena!". Aišku reikėtų pridurti, kad šiaip jau mano sunkus charakteris man dažnai sudaro ir įvairaus plauko problemų. Hm. Matyt, reikėtų išsivirti kavos ir pagalvoti apie tai.

2010 m. spalio 4 d., pirmadienis

12

 
Blogger design by suckmylolly.com