2010 m. liepos 30 d., penktadienis

Pribėgtukas


Šįryt greitu ir mandru judesiu pramerkiau akis, užmečiau žvilgsnį į oranžinę užuolaidą ir daug nudžiugau - dabar penktadienis, šviečia saulė(!), man nereikia į darbą, o tai reiškia, kad viskas ką numatėm pavyks! Iš tos laimės vėl užsnūdau, o pabudus ištiko eilinis kiaulystės dėsnis - ir vėl užslinko debesys kaip ir visą šią savaitę, vadinasi nieko nebus, Dovile, miegok toliau.
Šiaip miegu kiek per daug, nebuvau prie to pratus, bet kad jau pardaviau vasarą, tai man nemažai kas galima, nes daug laiko jaučiuosi pavargoka nuo milijonų lėkščių tampymo, geros nuotaikos skleidimo ir įvairiausių problemų sprendimo keturiomis kalbomis. Šiaip apsilanko tuntas įdomių žmonių, pavyzdžiui, anądien sutikau pačią didžiausią anakondą pasaulyje. Ji vartojo slaptažodį "jūs viską darysit kaip sakau", t.y. mokėsit iš savo kišenės už užgaidas ir kt. Taigi, jau žinau kaip daug pasiekti gyvenime - tereikia daug kalbėti įsakmiu tonu tarsi visi aplink būtų žemės kirminai ir visad pasiteirauti ar visi suprato teisingai. Jei ne - išsitrauk savo paniekinamo lazerio žvilgsnį ir nutrenk elektros srove.
Dar pas mus kasdien ateina stebuklingų puodų pardavėjas pavarde Kalašnikovas. Jis iš tikrųjų atrodo kaip serijinis žudikas nekaltu Jėzaus veidu. Tuo naudojasi pasakodamas apie nuostabiausią staigmeną po šilkiniu žydru brezentu vargšams žmonėms. Tiesa, kai įeinu į jo prezentaciją jis visad ima mikčioti, nes tekstą moka mintinai. Manau, ilgai neištemps. Ir šiaip mes svarstom kaip reikia nerasti darbo, kad imtum pardavinėti stebuklingus puodus ir orkaites už aukso kalnus.

Kai užaugsiu būsiu kultūros darbuotoja. Nekantriai laukiu praktikos pradžios, turiu daug vilčių.
Gana čia svajoti, einu kepti blynų.

2010 m. liepos 25 d., sekmadienis

Vakar keliavom į iš pažiūros šauniausią miestelį Lietuvoje - Dovilus. Na ir kas gali būti nešaunu tokiame ypatingai šauniai pavadintame Žemaitijos krašte, m? Būta gražu, smagu ir malonu iki paskutinių kelių minučių prieš lipant į geltoną autobusėlį, kuriame garsiai grojo Radži. Trumpo, žaismingo, bet nelaimingo atsitikimo metu man akyse pabiro stebuklų žvaigždutės, vos neapsiverkiau iš tos laimės.. ir nuo šiol aš turiu naują, kiek patobulintos formos nosį. Už dyką. Maniau, kad netyčiom praeis kaip pasakose kad būna, BET. Šią minutę tikiuosi, kad tai tik koks nors tinimas. *Tyliai, bet giliai atsidūsta*


Atnaujinimas: Gelis "Emox" veikia kaip iš reklamytės - aš vėl galiu džiaugtis gyvenimu!

2010 m. liepos 19 d., pirmadienis

Gyvenimas be šaldytuvo


..skamba kaip iššūkis.

Skundžiasi išlepęs pasaulis visur aplinkui, kad nerealiai karšta, kad beištinką dehidratacija, kad mineralinis šiltas, nes kažkas paliko ant stalo, kad štai sugižo pienas ir nutiko kitos nelaimės, o mes tiesiog gyvename be šaldytuvo. Be sumuštinių ryte ir šlakelio pieno kavoje, be grietinės ant blynų, be šalto alaus ir kitų skysčių, be koldūnų kameroje, be majonezo, daugiau nei trijų daržovių, be arbūzo, jogurto ir išvis be atsargų. Aš vis dar gyva, šią minutę netgi Laiminga, nors ir sunkoka apsispręsti parduotuvėje, ką valgyti šiandien. Juk būna ir daug blogiau. Ir ne tik Afrikoje: )

Beje, ačiū Justei už rūkytos dešros siuntinį. Kas kartą valgydami labai džiaugiamės, kad esi.

2010 m. liepos 17 d., šeštadienis

Siekiant naujų rekordų

Ne tik gaisrininkai ir kiti uniformas vilkintys vyrukai turi netikėtas pratybas. Aš irgi kartais turiu! Kaip tik va šįryt maždaug ties 5:49 val. likimas tikrino per kiek laiko patenkinamoje parengtyje sugebėsiu išbėgt iš namų, tarytum jie degtų (6:00 į darbą, pirmoji savarankiško(!) darbo diena). Išdidžiai pareiškiu - Keturios minutės įskaitant bėgimą laiptine! Tobulėti dar tikrai yra kur - viskas būtų pavykę daug greičiau jei ne mano sagstomi sandalai, kuriais praktiškai vandens paviršiumi galiu lakstyt, ir apsimiegojusi apatinių paieška.

O koks Tavo rekordas?

2010 m. liepos 16 d., penktadienis

Apie jūrą, aborigėnus ir kitus dalykėlius


Važiuodama tvankiu autobusu, su kaupu užsipildžiusiu žmogiškuosius syvus skleidžiančių žmonių, dėliojau sau mintyse ironijos pritvinkusias idėjas šiam įrašui. Taip darydavau džiugiame šio tinklaraščio aukso amžiuje kadais seniau, o tai mane labai džiugina šiandien.

Tai va, šiandien išsiruošiau į kelionę pasitroškinti prie jūros. Tikra teisybė, kad kuo tu arčiau josios gyveni, tuo sunkiau ją pasiekti. Suprantat, kai atvažiuoji į sužvėrėjusių kaimiečių sostinę keletą kartų per metus, neturi kitos išeities kaip eiti į pliažą, nes visi keliai veda į jį. O čia turi išsikuisti, ilgai laukti autobuso, važiuoti į pajūrį kupinu autobusu apie 25 minutes, išlipti, bristi pro afrikiečiais tapusius nepilnamečius ir automobilių stovėjimo aikšteles, aišku, kelionė atgalios taip pat primena išbrinkusių, dūžti bijančių kiaušinių pilną autobusą. Tai vargina. Tiesa, aš turiu daug psichologinių ir fiziologinių trūkumų, todėl jūrą pasiekti man trukdo dar ir tai.
Taigi, šiandien kaip reikiant išsitroškinau, nes dėl savų baltaodiškų trūkumų (kolegės jau užsiminė, kad atrodau baltoka!) nutariau nesimesti prie daugumos ir pasislėpiau minimini kopoje atokiau. Suprantat, kai aplinkui vieni negrai, jaučiuosi nejaukiai. Ir neturiu tokios pat trūkumuotos draugijos. Vėjo daug toje šaunioje vietelėje nebuvo, todėl iškepiau kaip reikiant, bet neblogai pailsėjau su kone tobula knyga.

Grįžtant galvojau apie įdomius dalykus Klaipėdoje, nes reikia kažkuo užsiimti ilgai susikaupus stovint. Pavyzdžiui, šiame mieste yra įdomių parduotuvių kaip gėrimai "0,2 promilės", nėščiųjų rūbai "Tapk mama" (musiet stebuklingi drabužiai). Dar mane čia nervina Akropolis, katras yra didžiai nepatogus, nes neišeina užsukti trumpam dėl chaotiško išdėstymo. Taip pat čia bomžai-alkoholikai kitokie. Mes su T. juos vadinam aborigėnais. Bais keisti jie, amžiaus nenusakomo, nuo 25 iki 65, finansinės padėties taip pat. Susirenka vis išlenkti varpų aidų, pasigrumti, arba tiesiog sėdi prisprogę valandų valandas. Sekmadieniais būna apsirengę baltai, bet tai netrukdo tradiciškai apšlapinti medelių greta namų kol aš maloniai geriu kavą balkone. Ir jų daug, visur. Kone kasdien tenka stebėti jų realybės šou, kas naujo ir panašiai, tai kaip geras filmas, nes jie neįprasti. Pavyzdžiui vakar net šešiese sugebėjo sulįsti į mažą opeliuką! O kažkada privėmė laiptinėje ir aš vos romantiškai į visą tai neįkopiau nakčia po darbo. Visa laiptinė kentėjo tai tris ilgas dienas ir principingai nevalė. Tada T. užrašė ant lapo "Gaidy, išsivalyk savo vėmalus" ir padėjo šalia. Popiet kaimynai lapą padėjo ant viso gėrio, kad būtų lengviau praeiti, o vakarop kažkuri moterėlė veikiausiai nebeapsikentė ir išvalė. Va kaip visi solidariai nekenčia aboriėgnų. Kai labai mane erzina, iškviečiu policiją.Kolegė sakė, kad čia jūreiviai grįžę iš jūros, kuriuos paliko žmonos. Ką gi, patys kalti. Moterys taip nedaro!:)


P.s.:

(aš tai darau kaip kairysis apatinis kampelis)

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Apie nepažįstamuosius

Ar nebūna Jums kartais taip, kad visiškai nieko nedarant ir nenorint daryti, sėdint kampely kur nors kukliai, viską sužinot apie nepažįstamus žmones? Na jie tiesiog įgręžia savo gyvenimus Jums į smegenis?:) Tai nutinka man gana dažnai, nes nelaimėlis grotuvas nebeturi baterijų.

Va vakar važiuojant namo Kaunan priešais sėdėjo keturios pietų europietės iš vienos iš tų keblių mainų programų ir labai garsiai varvino savo likimus į mano ausis. Bematant sužinojau jų vardus, kilmes, ką paliko vaikinas t.t. Minutėlę jau gailėjausi, kad tiek jos tiek aš mokame anglų kalbą, bet kita vertus, jei rėkautų savomis kalbomis veikiausiai užknistų labiau (atsimenant tarpmiestiniais keliaujančius babajus). Kai jau galiausiai susitaikiau su savo nuožmiu likimu, jų kalba pasisuko daug įdomesne linkme ir nustojau mintimis glostyti savo grotuvą likusį namie. Tuomet susimąsčiau, kad labai pasiilgau bendravimo su kito mentaliteto žmonėmis, nes jie geba keisti požiūrį į pozityviąją pusę ir kad tą minutę norėčiau pasikalbėti su viena iš jų. Keistas tas gyvenimas, kvailas lietuviškas mentalitetas, per kurį nejauku taip imti ir užkalbinti žmogų. Sakyčiau, tai buvo vienintelis toks įvykis, kai norėjosi ne tik girdėti, bet ir klausytis kas vyksta aplinkui.

Tuo man ir patikdavo kelionės į Taize. Per vieną savaitę praleistą ten su tūkstančiais žmonių iš viso pasaulio, galėjai parsivežti tiek daug visko galvoje ir širdyje.

2010 m. liepos 9 d., penktadienis

Išminties nukryptelėjimai

Šiandien kavos pertraukėlėje susimąstėme apie vaikų vardus. Na žinote, kai gūdesniuose rajonuose mergelės atžalėles išvadina Chosė Ignasijais, Chuanais, Pab(d)litais ir kitomis muilo įžymybėmis ir piktinasi, kad niekas nenori registruoti. Tai pamąstėm, o kodėl muilais vadina, o ne poetais, mąstytojais ir kitais nusipelniusiais, juk būtų šaunu turėti daug Zigmundų, Salomėjų ir šiaip na žinot vertybės.
Savo išmintingus burbesius maišėme su pakrizenimais bei galiausiai pradėjome ieškoti pačio juokingiausio lietuviško vardo ir radom tokį! Juokėmės gal penkiolika minučių, nes nu jis juokingas kaip bežiūrėtum, kaip bekirčiuotum, kaip bemalonintum. Tėvai veikiausiai turėtų būti įspūdingo humoro jausmo turėtojai ir su viltimi užauginti labai savimi pasitikinčią mergaitę Mantrydą. Neatsimenu kada paskutinįsyk taip juokiausi ir dar valgydama.


Kitą savaitę darbe galėsime išdidžiai praminti "žudynėmis Katynėje", bet apie tai veikiausiai vėliau.

Faina, kad užsukai, smagu turėti vieną kitą skaitytoją:}

2010 m. liepos 6 d., antradienis

Linkėjimai piktajam akmenėliui

Po perkūnėliais tą Baltijos jūrą!

Kol aš visa laiminga kone riaugėjau vaivorykštėmis ir laime pagaliau pagaliau galėdama pasipliuškenti sūriame vandenėlyje, nusimušau kairės kojos vidurinius pirštukus į iš pažiūros mielą, žalią akmenėlį. O tas tiek pykčio mano kojai, pasirodo, turėjo, kad net pamėlo mano vargšeliai. Dabar klibinkščiuoju kaip šlubasis kiškis lūpą patempęs..

Ir dar noriu himną šiandien giedot, bet niekas su manim nenori, nes futbolas svarbiau. Tas irgi prisideda prie pamėlynavusių mano nuotaikyčių.


O čia linkėjimas akmenėliui:


2010 m. liepos 4 d., sekmadienis

Prabėgtukas

Vakarėja.

Katik grįžome iš žavios pavakarės cirke tarp vaikiško juoko ir paprasto džiaugsmo. Šiandien įsigijome žavias užuolaidas, kurios priešais džiugina akį, mintyse yra žavių planų pirmadieniui ir antradieniui, šiam vakarui virtuvėje šiek tiek žavaus alaus, kiaušinienę vakarienei ir žavų virėją, kambaryje smagų rokenrolą, kompiuteryje gerą filmą, už lango žavų orą, o širdyje daug šaunių ir šviesių dalykėlių.
Ateityje dvi žavios laisvos dienos, taigi, aš esu labai laiminga šią akimirką.

Tikiuosi turite kuo šią minutę pasidžiaugti:)

Besišypsanti Dovilė

2010 m. liepos 3 d., šeštadienis

9


2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Pasidariau kavos siurbikė. Jei seniau mielai maloniai išgerdavau puodelį ar du (priklausomai nuo progos) su pieneliu ir jausdavausi laiminga, tai dabar jos išgeriu bemaž iki litro ir laiminga nesijaučiu, tik priklausoma:} miegelio noriu dažnokai, o va kai reikia būtinai eiti gulti ir užmigti, būnu gurkštelėjus nekaltai stovinčio bokalo su arbatėle ir.. siurprizas! guliu sau ir mąstau apie visą pasaulį, kai kūnas miega, o mintys ne. Ryte, žinoma, būna atvirkščiai, kūnas nori ir yra priverstas nuversti kalnus, o smegenys pavargo naktį galvoti:D jep, visdar gyvenu kiaulystės dėsnių ir futbolo apsuptyje, pastarąjį ėmiau suvokti ir kartais netgi nuodugniai analizuoti. Bet, kaip sakė viena pagyvenusi britė "the most awesome moment - the last minute of the pitch when guys take their t-shirts off" - paprasčiausiai negaliu nesutikti:))

Šiaip įsigyvenau ir pasidariau daug aktyvesnė popietėmis ir jau apkeliavau Smiltynę, Nidą, Palangą, Kretingą, o sekmadienį, girdėjau legendą, eisime į cirką. Nes proga *šypso*

Na o dabar einu gaminti vakarienės:}

 
Blogger design by suckmylolly.com