2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis

Skaičiuoklė

Nagi, kurmiai, paskaičiuokim, kas gi čia šiemet mane ištiko:


112 tinklaraščio įrašų (apleidęs įkvėpimas buvo);
3 kultūriniai šokai pasireiškę kalnais nuotykių dėl gyvenamųjų vietų kaitų;
daug daug nuvažiuotų kilometrų skersai išilgai Lietuvos;
3 mėnesiai be šaldytuvo;
9 sugyventiniai tarp kurių ir plikas katinas;
keliolika naujų bičiulių;
1 šiuos keistus metus atlaikę santykiai;
4 prikibę kilogramai;
2 sijonai ir 1 suknelė į mano kelnėtą spintą;
10 egzaminų;
0 akademinių skolų;
1 mediumas;
1 vienkartinė stipendija už kultūrinę veiklą;
1 dviratis;
1 Yvos gyvo garso koncertas;
1 išdrįsimas dainuoti karaoke;
2 apsilankymai Latvijoje;
2 pramoktos kalbos (žemaičių ir vokiečių);
1 sudėvėtas mobilusis telefonas;
13 pokalbių dėl darbo;
6 raštiškai užtvirtinti darbai:
3 maži lektoriaus pirmi žingsneliai;
1 sezoninis padirbėjimas Klaipėdoje;
1 pradėtas pilnas etatas ilgesniam laikui;
1 savanoriško darbo sutartis su OC
;
Keli mieli nemokami darbai:
"Gatvės muzikos diena Kaune" ir kiti mažesni renginėliai;
Praktika muzikos agentūroje Vilniuje;

+ keli šimtai įvairių nesėkmių, gyvenimą padariusių pasiutiškai nepastoviu, bet nuotykingu
+ pora šimtų mažesnių laimių su viena didesne Laiminga Pabaiga, kuri žada įdomius kitus metus, kuriuose matysime:
Laimingą Dovilę;
Laimingą Dovilę su bakalauro diplomu;
Keliaujančią Laimingą Dovilę;
Laimingai riedančią Dovilę su šaunesniu dviračiu nei šiemet;
Dovilę, kuri nuo rudens Laimingai toliau studijuos kokį nors puikų dalyką į kurį pavyks įstoti nemokamai;
Fotoaparatą turinčią Dovilę;

2010 m. gruodžio 28 d., antradienis

Apie bibliotekas arba istorija kaip aš šiandien pavėlavau į darbą

Šįryt prieš darbą, nutaisius žavų šypsnį, rausvais žandukais bėgau apledijusiais takais į viešąją biblioteką. Nes susivėlinau atiduoti knygą, kurios taip ir neatsiverčiau.

1 pastebėjimas. Yra tokia tendencija, kad problemų pridaro būtent tie neišvaizdūs ir nelabai reikalingi leidiniai, apie kurių egzistavimą kampe atsimeni tik tuomet, kai gauni laišką, kad jau vėluoji atiduoti. Kodėl vis tiek imu tokias knygas susimąstyti dar nespėjau:)
2 pastebėjimas. Visi žino, kad viešoji biblioteka yra išskirtinai paini vieta, kur nuolatos jautiesi Nevykėliu Debiutantu. Nors ir dvidešimtą sykį ateini, vis tiek kažkur susimauni (pirmais kartais su leidinių paieška, kai turi patirties - su jų pasiėmimu), tave aprėkia, arba jei ne aprėkia, tai turi nuolankiai prašytis pagalbos, apsimetęs seniai bebuvusiu lankytoju, kurio lyg tyčia sunkumai tyko už kiekvieno kampo.
3 pastebėjimas. Biblioteka kažkodėl mane visada įkvepia kitą semestrą mokytis uoliau.


Taigi, grįžkim prie bėgimo bibliotekon. Išdidžiai įplaukiau vidun, apžvelgiau visus slidžių grindų ženklus (atsimenant griuvimus), apibėgau ratu kaip tik grindis plovusią ir kitus papildomus pavojus esamai gerai nuotaikai kėlusią valytoją ir tadam! Mintis, jog šiandien niekur nesusimausiu, nes tik atiduosiu knygą jau mano galvoje. Taigi, pasaulis mano rankose, keliauju knygos atiduoti. Rytą bibliotekoje taip ramu, kad net lapai šiugžda. Užbėgau aš į ketvirtą aukštą, nutaisiau žaviausią šypseną visatoje, pasisveikinau ir išpyškinau "labasrytas,norėčiaugražintiknygą,prisipažįstu,kadvėluojuirdėltotikraiapgailestauju!". Darbuotoja maloniai šyptelėjo, paėmė knygelę ir... pasakė, kad ne iš čia knyga buvo paimta. Net išraudau! Tada atsargiai žengdama pro vietas, kur kadais viešai išsidrėbiau, nuėjau ten kur reikia, vėl maloningai pakartojau nuolankų prisipažinimą ir ne visai malonaus stoto darbuotoja savaip, bet tikrai maloniai man skolas dovanojo ir dar papasakojo su terminais susijusių dalykų. Faina!

4. pastebėjimas. Kažkada susidūrus su šimtas pirmuoju sunkumu buvau išvedus teoriją, kad kuo aukščiau laiptais lipi, tuo mažiau šypsenų ir geranoriškumo tavo pusėn. Bet šįryt supratau, kad tam ketvirtam aukšte tiesiog tokios moteriškės nemielai atrodančios sėdi, o šiaip jos labai mielos savaip.
Ir padės visada.

Grįžtant atgal manęs gražiai paprašė užpildyti anketėlę apie bibliotekos paieškų/išdavimų sistemą. Tada susimąsčiau, kad ten klaidu, nes paprasčiau padaryt viską gan sudėtinga. O rašant papildomus pasiūlymus negalėjau nepadėkot personalui už geranoriškumą, nes kur gi kitur žmonės turi tieeek *rodo kiek* kantrybės su nuolat tieeek *rodo kiek* nesąmonių pridirbančių žmonių, kurie turi savus charakterius ir akademines nesėkmes (iš tikrųjų dėl pačių kaltės vėluojamus terminus). Ir dar pridėjau, kad tai, jog žmogus nemoka ieškoti leidinių, dažniausiai yra jo paties problema, o ne būtinai visos sistemos spraga. Nes aš kai nerandu knygų, graužiuosi, kad atmestinai mokiausi, kai buvo paskaitos apie duomenų bazes ir paieškos sistemas.

Va taip va aš ir pavėlavau šiandien į darbą. Na gerai, dar ir todėl, kad slidu buvo (linkėjimai kiemsargiams, kurie irgi švenčia Kalėdas!)

2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Antrosios Kalėdų dienos pamąstymukai

*pasirąžo*

Ak, kaip gerai tos Kalėdos! Išsimiegojau, mačiau kalnelį filmų, džiaugiausi skaniausiais dalykais, pakalbėjau, pasibariau. Greta to, daug subtilaus dėmesio iš aplinkos gavau ir virtualiai, ir telefoniškai, ir akis į akį, ir materialiai: nuo ko kvepia, nuo ko saldu, kas šildo, kažkas tiksi, kas šnara, varva, kas dega, o ko niekada nepanaudosiu: ) Žodžiu, kiek žmonių, tiek ir nuoširdumo apraiškėlių. Smagiausia įvertint tai ne materialiom naudom, o rūpesčiu, kurį Tau paskyrė. Aš taip galvoju. O kur padėsi mažiau reikalingus dalykus nebūtina gi sakyti.
Bet įdomiausia, jog Didįjį Kalėdų Dalyką iš tikrųjų sudaro laikas iki šventės. O tada kai ateina, pasipuoši, nusišypsai, apkabini visus, pokšt ir reikia laukti kitų metų!

Kad jau apie dėmesį, tai visada yra žmonių, į kuriuos norėtųsi kūčiukų maišą paleist todėl, kad nutolom per metus, ar nesugebėjom tam tikrų dalykų atlikti iki galo, kad nesutarėm taip kaip norėjosi. Man ir pačiai kas nors galėtų kūčiukų maišų užvažiuot už raganystes per šiuos metus. Nes sunkūs buvo, sunki ir sudėtinga ir aš juose. Tiesą sakant, prieš metus tai nujaučiau. Užtai dabar turiu jausmą, kad laukia kažkas Didelio, Gero ir Gražaus. Daug kas keičiasi jau dabar ir tik į gera. Ir aš esu Laiminga (ne tik todėl, kad šiandien Kalėdos).

2010 m. gruodžio 24 d., penktadienis

Kalėdoms


Linkiu, kad linkėjimai pildytųsi!: )

2010 m. gruodžio 21 d., antradienis

Apie niurzgas ir žiemą

Gyvenimas tarp niurzgų (vairuotojų aut. past.) per prievartą keičia mano požiūrį į tokio nuostabumo žiemą kaip šiemet. Akivaizdu, kad gamta dabar visais įmanomais būdais stengiasi atkreipti į save dėmesį, tik kas kaip nori, tas taip mato tuos ženklus. Nežinau ar tų niurzgų tiek aplink mane buvo visad, ar staiga visi ėmė ir pasidarė ratuotais riteriais, ar burbėjimai išryškėjo tik todėl, kad pagaliau gruodžio mėnesį užsnigo Lietuvą, bet tai tapo tokiu masiniu reiškiniu, jog net ir aš(!), automobilio nemokanti nė užvesti, geriausiu atveju sėdinti niurzgos dešinėje it soste ir reguliuojanti šilumą ar radijo bangas, imu galvot apie visuotinį žiemos blogį. Dar labiau pikta, kad visi susirūpinę niurzgėjimais ir niekas neina su manim lėtai lėtai pavaikštinėti, pasigrožėti, aplink eglutę pašokinėti, norų tobulai Laimingam gyvenimui galvoti. Na dar pasivaikščiojimai tebūnie, bet kas čia per idėja apie pasivaikščiojimus sningant!? Šventvagystė visiška - dar užsnigs paskui, nebeišvažiuosim, o jei pravėrus dureles prieš sėdant dar prisnigs į vidų, diena tikrai bus sugadinta!

Kalbant apie žiemiškus vaikštinėjimus, tai jie išties šaunus dalykas, bet va apie beveik valandinius stovinėjimus stotelėse (nes nors ir gyvenu mieste, bet jau manau, kad Dievo užmirštame kampelyje), katrie jau tampa rutina, aš turiu kitokią nuomonę. Man atrodo, dėl visko kalti niurzgos, nes jiems iš to niurzgėjimo ir nutinka visos nelaimės. O kuo daugiau niurzgų dirba vienoje kompanijoje, tuo daugiau nesklandumų iš to kolektyvinio niurzgėjimo įvyksta, o tada kalti visi kiti tik ne mes patys, nors žiema jau ne pirmą kartą atėjo. Ir tada Tu, vargšas antiniurzga, turi nepykt, kad autobusai važinėja kaip nori arba visai nevažinėja ir galvot, kad va, ponia Gamta tau duoda laiko grožėtis žiema.
..o kai penktą kartą iš eilės pavėluoji į savo gyvenimą, netyčiom imi mąstyt kaip niurzga ir šaltais, melsvais bei negrabiais pirštukais maigyt sms - "Ei, žiūrėk, ir vėl sninga *bliamba*".

2010 m. gruodžio 13 d., pirmadienis

Prabėgtukas

Žiemiškų ir žaismingų šeštadienio popietės strikinėjimų dėka pasipildė šuoliukų kolekcija.

Geriausi linkėjimai visiems sušąlusiems!

2010 m. gruodžio 12 d., sekmadienis

Akimirkos mintys


Baigėsi dar vienas gyvenimiškas etapas. Katik baigiau dėtis lagaminus sugrįžimui į Kauną. Prisėdau trumpam, nes esu nostalgiškas žmogus ir tokias akimirkas man norisi fotografuoti mintyse ir nors keltis jau už kelių valandų (kaip visad pirmadieniais), bet dar pasidariau arbatos, paskutinįsyk prieš naktį paglosčiau katiną, apžvelgiau kampus. Čia išgyvenau daug naujų dalykų, o svarbiausias iš jų - nebijoti būti viena ir tą laiką išnaudoti.

Bet kaip gi čia viskas įvyko? Labai greitai ir neskausmingai. Žinot kaip būna, kai viskas blogai, blogai, blogai, blogai, blogai, blogiau nei blogai, blogai, blogai, och, pasaulis toks neteisingas, blogai, blogai, tada prie užpakalio spardymo pripranti, nors viskas blogai, blogai, blogai, o po to netikėtai nutinka kažkas na tokio žiauriai gero ir tu staiga suvoki, kad dėl šito jausmo buvo verta laukti, keikti visus ir viską, nertis iš kailio, nusivilti ir, kad dabar va jauti, kad esi šios minutės Pats Laimingiausias Žmogus Visatoje. Va taip ir buvo. Ir tik paskui supratau, kad metas krautis daiktus ir pradėti viską planuoti iš naujo.

Jaučiu, kad prasideda kažkas netikėto, jaučiu, kad pas mane sugrįžo stabilumas ir nebijau, kad vėl reikės išmokti prisitaikyti prie dalykų, nuo kurių jau spėjau atprasti.
..metas pasinerti į tai visa galva.

2010 m. gruodžio 5 d., sekmadienis

Apie talentus

Mane likimas apdovanojo specifiniais talentais: daug daug šnekėti ir pritraukti savotiškas nelaimytes.

Dėl pirmojo ir rinkausi kūltūros vadybą - jei jau neturiu gebėjimų jokiam menui, tai bent kalbos dovana ir kultūrinės rinkos patirtimi siekiu prisidėti prie tikrai talentingų žmonių sėkmės. Tobuluoju planu, aišku, nes realybė gi žinot kokia iš tikrųjų yra. Na, labai taip susiraizgius kaip kalėdinė girlianda ištraukta iš spintos po pernai.
Šią savaitę išgirdau porą netikėtai gražių dalykų tiesiog kasdienių pašnekesių metu, kurie maloniai širdį paglostė: mane sutikus ir pasikalbėjus galima įsikvėpti pozityvo. Norėčiau tikėti, kad tai tiesa, nes tai abai įkvėpė teigiamų dalykų, kurių paskutiniu metu tikrai stinga.

Na, o antras mane ir taip persekioja, nieko nė nereikia daryti. Va pavydžiui, jei tik pasitaiko proga pamest piniginę ar kažkas panašaus, tai būtinai ja pasinaudoju. Rimtai. Bet šita nelaimė mane išmokė šaltai reaguoti į tai ir mikliai atsekti kur ji, nelaimėlė, yra. Tikriausiai reikės jau įdėt vidun kortelę su telefono numeriu 'jei mane radai, paskambink. Be švyturėlių'. Šiandien štai keliavau atsiimti vakarykštės nelaimytės visa susigėdus ir įraudus nuo šaltuko, bet netrukus labai susijuokiau. V. duoda man piniginę ir sako "baras perdavė, jog apgailestauja, kad pinigų nebėra piniginėj". O aš taip kukliai raustelėjau ir atsakiau "jų ten ir nebuvo". Va kaip kartais naudinga pinigų neturėt. Piniguose nelaimė t'sakant:}

14

2010 m. lapkričio 28 d., sekmadienis

Lediniam sezonui prasidėjus


Na ką gi, pagaliau pagaliau sulaukiau laiko, kai matant bepravažiuojantį troleibusą nebesivarginu į jį suspėti, nes ir taip eiti gatve tas pats kaip mokytis važiuoti riedučiais. Slenki sau kaip ieškodama pamesto lito, nors iš tiesų tai ieškai kaip čia išsilaikyti ant kojų. Paslapčia.
Paskutiniu metu vis padiskutuoju su žmonėmis kur kas gėdingiau yra išsitiesę viešoje vietoje. Pasirodo, tai nutinka visiems! Pavyzdžiui aš iki šiol turiu tokią mini baimę eiti į viešąją biblioteką, nes esu ten labai viešai nelabai grakščiai išsitiesus lygioje vietoje bebėgant su knyga. Neatmenu nei ko bėgau, nei kokia knyga. O žalią guzą ir gėdą atsimenu.
Išvis tie dribaliojimai visada ištinka netikėtai ir kuo oriau bandai laikytis, tuo juokingiau atrodai. Ir niekad negali suplanuot kaip čia neapsijuokt, nes niekada nežinai kada nugriūsi, kaip apgailėtinai nugriūsi ir kiek žmonių tai pamatys.

Keletas nepatogių kasdienių griuvimo situacijų:
Kai nukrenti, susižeidi, bet apsimeti, kad nieko čia tokio, nė nepajutai, nors tau alkūnėmis srūva kraujas.
Kai nugriūni lygioje vietoje iš niekur nieko;
Kai idiotiškai nugriūni priešais žmogų, kuriam simpatizuoji ir bandai atrodyti itin šauniai;
Kai nugriūni pats sau vienas, kai niekas nemato ir susinepatogini kaip mažas vaikas;
Kai nugriūni ir sėkmingai išlieki kietas, bet prakirsti džinsai ir kruvini delniukai tave išduoda;
Kai nugriūni skubėdamas į viešąjį transportą, o šis pastebi tavo nelaimę ir pastangas ir vis tiek nesustoja;
Kai džiugiai sveikinant dieną išeini į lauką ir pasaulis tau pakiša koją, nes vakar pašalo!

Negėdingos griuvimo situacijos:
Kai Lietuvoje visuotinė plikšala ir gali nugriūti bet kas, bet kada ir bet kur, o automobiliai beveik neturi stabdžių; Tuomet priėjau prie išvados, jog juoktis negarbinga!

Kai buvau maža galvojau, kad kai užaugsiu tai jau negriuvinėsiu, ir su kiekvienais metais stengdavaus 'suaugt' t.y. kuo mažiau kartų nusiverst per žiemą. Bet nedaug kas pasikeitė - retkarčiais vis dar nelaikau pusiausvyros rizikingais momentais ir savo džiaugsmui suprantu, kad ne aš viena tokia netobula pasauly, nes žmonės žiemą griūna. O iš tiesų viską labiausiai sureikšmina tik patys sau:}

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Istorija apie motyvaciją

Kad jau kartais sau leidžiu savanaudiškai savo virtualiąjam fotely džiūgaut, tai kodėl gi sykį kitą nepapykus? Šiandien kaip tik mane ištiko tam tiesiog idealus atvejis. Na, aišku, Dovilė nemoka pykt kaip žmonės pyksta. Tad papykim mandagiai:
Įsivaizduokit gražią dieną dideliame, bet tikrai neidealiame pasaulyje. Jame gyvena maaaažas, tačiau gausiai entuziastingas žmogelytis, kuris nori kada nors tapti toks šaunus ir didelis kaip kiti kur diiideliii diiideliiii ir kur serga didybės manijom. Tai va, iš to entuziazmo gausaus jis po truputėlį siekia tikslų, nes jis juk mažas, jam greit neišeina, neturi diiiideliiiių brolių, o ir mama nedidelio ūgio. Be to, jam nepasisekė, auga ne tuo laiku. O ir šiaip, kad mažas, tai ir nelabai gerai pastebimas. Jam, aišku, vis patrukdo tie diiiiideliiii diiiideliii žmonės, bet jis šiaip stengiasi niekam netrukdyt, augt sau sąžiningai ir teisingai.
Ir štai susitinka maaaažas ir diiiideliiis. Maaažo paklausia tai ar nori būt diiiideliiis? Ajo? Nori? Maaaažas entuziastingai linksi galvyte ir šypsosi, nes gi gal čia šansas, nes iki diiiideliiio jau savo pastangom atėjo.

Tai va aš toks maaaažas šiandien gavau šansą diiideliiiam papasakot kam aš skiriu savo laiką, meilę ir rūpestį, ko išmokstu, ką galiu, o tas pasakė, kad niekas visiškas visiškutėlis čia yra. Niekutis niekutukas niekut niekutėlytis. Kažkodėl šypsojausi net tada, kai finalui dar ir neišprususiai pasityčiojo. Ir nieko nė nepaslėpė po kokia bent maža metafora. Ne-a.
Nežinau ko, bet padėkojau. Matyt, nes diiiideliiis užkalbino. Ir susitraukus iki kirminėlio didumo išėjau: )
Jei taip ir toliau šitaip netaktiškai man sėdimąją spardys likimas atsisakysiu siekti dalykų, rimtai.

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Apie pamokas

Seniau maniau, kad močiutėms reikia dėmesio, bet vakar buvo diena, kurios eigoje supratau, jog labiau joms iš tikrųjų reikia rūpesčio. Ir dar baisiau,- kad aš esu nelabai rūpestinga anūkė.
Vakar mes, tokia labai dinamiška šeima, buvom 'pametę močiutę'. Nevykus jaučiausi, kai po dviejų metų atbėgus prie jos durų baikščiai, bet smarkiai beldžiau į duris ir tikėjausi, kad atidarys, sykiu kad taip besidaužydama jos negąsdinu, kad mane atpažins, ir kad nereikės galvoti visų tų baisių dalykų. Bet neatidarė.
Negana to, kad ir taip buvo baisu, prisidėjo nemokami prizai - sąžinė, bėgantis laikas ir nežinomybė. Žinoma, iš tikrųjų situacija buvo paprastesnė, nei visos šitos dramatiškos mintys, bet tokiom akimirkom tu to tikrai nežinai. Visada taip būna, kai ištinka tokios velniškai sarkastiškos gyvenimo pamokos. Aišku vėliau viskas buvo gerai. Ir, kaip priklauso, su moralu ir šeimos vienybe.
Tik man galvoje tebeskamba tas liūdnas 'ačiū, kad ieškot'.

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Kaip man būna

Kartais galvoju, kad vietoj rankinės su savimi tuoj imsiu nešiotis lagaminą. Jau truputį slegia tas vis dažnesnis keliavimas tarp Vilniaus ir Kauno, tarp Kauno ir Klaipėdos arba tarp Vilniaus ir Klaipėdos, arba Klaipėdos ir Kauno, o iš Kauno tada į Vilnių, o pirmadienį vistiek vėl reikia būti Kaune.
Šį ankstų pirmadienio rytą susidėliojau sau savaitės keliavimo grafiką "Dovilė atvažiuoja į paskaitas Kaune, antradienį sutvarko reikalus, trečiadienį uždeda paskutinius štrichus, tada keliauja į Vilnių dirbti kitų darbelių ir atsipūsti, o iš ten savaitgaliui važiuos į Klaipėdą, o sekmadienį pakeliui į Vilnių nusės vėl Kaune, nes vėl bus paskaitos". Va kaip atrodo mano savaitė.
Bet ištikimas skaitytojas jau pastebėjo, mano kasdienybėje nuolat knibžda tuntas gyvenimiškų kiaulysčių, kurias dera toleruoti ir net natūralu džiaugtis, kad nutinka. Kitaip tariant, aš stebėčiausi, jei kurį laiką jų nebūtų. Na, bet grįžtant prie temos, tai iškeliavau trumpam Kaunan, siekdama išvengti lagamino tampymo, susidėjau minimaliai daiktų. Ir šast netikėtai Kaune mane tiesiog ištinka šaunus darbo pokalbis, kuris sujaukia dinamiškos, bet tvarkingos savaitės suvokimą ir atneša naują bėdą - aš neturiu ką apsirengt tikrąja to žodžio prasme. Dėl to, kad pokalbis išlindo tada, kai aš turėjau atsipūst Vilniuje ir persidėt daiktus, kurie būtų skirti savaitgaliui, likau su kuprine 'tiekdaiktųkiektelpakurmažaivietos' visai savaitei! Va čia tai iššūkiai, va čia tai dinamiška aplinka, nuotykiai iš niekur, draugai iš visur:)

O šiaip ieškau darbo ir pastovumo. Ir užpakalio spardytojo, kad imčiausi akademinių darbų, nes jau imu panašėti į personažą (kita vertus, aš ir esu savotiškas personažas):

Tikiuosi laikotės gerai ir neprarandat gero ūpo!

2010 m. lapkričio 6 d., šeštadienis

Apie likimo pokštus

Šiandien man nutiko dalykas: rytą paskambino susirūpinusi rusakalbė moteris, prikėlė iš skanaus šetadieninio miegelio ir pareiškė kad mano telefono numeris yra gatvėje rastoje piniginėje. Viskas būtų gerai, jei savininko pavardė man būtų pažįstama, bet aš neturėjau jokio supratimo kas yra tas žmogus. Dar įdomiau, kad neturėjau supratimo iš kur pas nepažįstamą žmogų atsirado mano 'vizitinė'. Faktas tas, kad teoriškai turėčiau su savininku būti susijusi ir ji labai nuliūdo, kad aš nežinau kieno ten daiktai. Kadangi man buvo tikrai labai įdomu, o ir moteriškė labai jau nuoširdžiai nežinojo kur dar kreiptis, prasidėjo dienos dalis "Ieškokim Kristinos". Nebuvau tikra, kad teisingai išgirdau pavardę dėl stipraus akcento, todėl tai gerokai padidino iššūkį. Išnaršiau telefono knygas, feisbukus visais įmanomais pavardės variantais, neradau - paskelbiau viešą paiešką. Mano žinutę pamatė E. ir užsiminė, jog viename mėgstamame socialiniame tinkle mergina vardu Kristina kaip tik sakosi vakar viską praradusi.
Pasirodo aš jai kažkada seniai, gal prieš du metus, gal net daugiau vieno koncerto metu, kai mes labai netikėtai susitikome, užrašiau savo numerį ant lapuko su prierašu "jei kada nors, kas nors..." :) ir pasirodo likimo pirštas dūrė į tą lapelį!

Šią minutę vertai galiu džiaugtis padarius gerą darbą. Ir džiaugiuosi!

13



2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Dienoraštis ūkanų fone

Keista kaip čia dar nesigyriau tau, mano mažas, juodai baltas tinklaraštėli, kad gyvenu čia visai šalia kapinių. Pro langą matosi, pro šalį kasdien einasi, kartais jaukiai, kartais baikščiai, kartais romantiškai, kai rūkas. Šviesiuoju paros metu vis pastebiu, kad pro šalį žiauriai daug juodų žmonių vaikšto (va ir dabar matau kaip iš automobilio pora traukia kastuvus, kibirus ir kažkodėl celofaną). Ne apie gotus aš, nors madinga šia tema fantazuot ir tai užknisa, o apie dievobaiminga romantika apsigaubusius senyvo amžiaus žmones. Na, o kad vėlinišką aurą sustiprinčiau, bonusui pasidžiaugsiu, kad kitos kapinės (su keletu žymių kapų) vos už puskilometrio! Nežinau ar čia sėkme vadinti ar tam tikros rūšies kiaulyste, bet kolkas nesiskundžiu - praeiviai bent jau romūs ir padorūs.
Tai va po tokios juodai ūkanotos intro pagaliau galiu sau leist pasidžiaugt, kad šį iiilgą savaitgalį visas penkiaaukštis gali džiūgaut, o bedžiūgaujant balkone vis rankutes patrint, kad nenušaltų,- vaizdelis pro langą bus išskirtinis!

Na, o kitiems gero Nacionalinio giminių susitikimo!

2010 m. spalio 27 d., trečiadienis

Apie laiką kai čia nerašiau


Per šitas dvi savaites buvo visokių dalykų: nutariau, kad 'nuo dabar' reikia taupyti, bet realybė pasirodė žiauresnė; visam savaitgaliui buvo dingęs internetas, todėl perėjau keletą "Poseidon" misijų; vieno pasisėdėjimo metu vidury nakties atlikdami tiesos/drąsos misiją užtrenkėm savo buto duris ir kvietėm atrakintoją; buvau pasiėmus trumpų moralinių atostogų - paklajojau po miestus iš K raidės ir taip dar labiau palinkau į egzistencinę diskusiją su savimi; nusipirkau svajonių marškinėlius, kuriais džiaugiuosi tik aš; sužinojau, kad bakalaurą rašysiu nuo nulio; ėjau įkvėpti kitų žmonių; norėjau išvažiuoti, bet niekas nenorėjo važiuoti su manimi; mačiau keletą gerų filmų (pažiūrėkit Blessed); skundžiausi; pradėjau miegoti tik iki dešimtos; suvokiau, kad negaliu be žmonių; bandžiau ką nors laimėti; parašiau du koliokviumus, vieną iš jų labai nusirašiau; padovanojau savo Laimės Riešutėlį slamo poetui; Klaipėdoje per didelį ekraną regėjau kaip laimėjo Žalgiris; bėgau nuo savo problemų; gavau gėlę ir netyčia ją palikau; kad nenušalčiau galūnių nusipirkau rudens batus, o jie netikėtai patiko ir mamai; leidau laiką vėjais; ieškojau įkvėpimo; buvau bjauri kaip pelkių Vanda; atsiprašiau; šiek tiek žaidžiau stalo futbolą; mokiausi suprasti konceptualų meną; kambaryje atsirado skalbimo mašina; kelias dienas daugiau klausiau, nei kalbėjau; kai buvau viena kartais labai nekenčiau savęs; kroviau ir iškroviau savo lagaminą; pamačiau senelius; sočiai valgiau; galvojau; buvau apžiūrėti Lietuvos televizijos; juokiausi; pradėjau rytais daryti atsilenkimus; užmušinėjau laiką; gavau trupinėlį darbo; jaučiausi kvailio vietoje; leidausi fotografuojama; kažkaip sulaužiau peilį; nutariau, kad privalau ką nors daryti;

2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Apie gyvenimiškus pasispardymus

Man nepatinka žaidimai, kur nelaimiu. Vakar netikėtai ėmiau ir pralaimėjau 'beerpong' turnyre per pirmąjį raundą(!) ir iki dabar jaučiuosi labai įskaudinta. Be to, visą naktį manyje virė keršto troškimas su noru vistiek laimėt ir dar visiems parodyt! Aš nemoku pralaimėt ir tiesą sakant nežadu išmokt, nes prarasiu gyvenimišką norą eiti į tikslą ryžtingai ir atkakliai. Kalbant apie 'beerpong' pralaimėjimo priežastis, tai visada maniau, jog užtenka būti iš krepšinio šalies ir turėti krepšinio šaliai būdingų genų 'pataikyti, kai reikia'. Šįsyk neužteko, nepadėjo ir mano viešumoje kiek prislopinti urzgaliojimai, tai ir nuliūdino labiausiai. Partijos metu dar paaiškėjo, kad mitas apie moterišką erdvės suvokimą yra tiesa ir tai iš esmės buvo pagrindinis nelaimės faktorius. Blogiausia, kad jis nuo manęs nepriklauso, o aš vistiek iš principo noriu įkrėst kam nors kitam turnyre. Skauduliui nuplauti galiu išdidžiai pareikšti, kad aš visdar galiu įvardinti daugiau spalvų negu vyrai gali. Va jum!

Per šias tris savaites suvokiau, kad greitai visai sunyksiu be konkrečios veiklos. Tikrai. Labai jau keistas mėnuo šitas, o ateinantys bus dar keistesni, bet čia vėl galiu taikyt dėsnį, kad nemoku pralaimėt ir kol turiu galimybių, šiuo atveju laiko, aš spardysiuos, kol pataikysiu. O jei ne - beliks viską sukramtyti savyje ir pasitikėti likimu, kuris privalo nuvest kur reikia. Bet tuo atveju, skaitytojo nelaimei, pasipils nemažai sarkazmo arba skausmo persunktų įrašų šiuo adresu, kol bandysiu susitaikyti su pralaimėjimu.

Nemėgstamų žaidimų top:
1. Teleloto (oh come on!)
2. Stalo futbolas (per ilgai reikia būt sukaupus dėmesį į mažą apvalų daiktą);
3. Bingo su kokiais trim partneriais per SKYPE (nes čia sėkmė ir kai trūksta tiek nedaug, pralaimėti užknisa, lydint garsiniams signalams, kad kitam sekasi labiau nei tau);
4. Šachmatai (mėgstu žaist, bet neturiu padoriai sąžiningo partnerio, kuris nepasitelktų piktdžiugiško juoko ir netrintų manęs į miltus, o pamokytų tobulėt garbingesniais būdais);
5. Seniau čia buvo biliardas, bet palengva perėjau į šaunesnę lygą, todėl nuo šiol čia pretenduoja būti 'beerpong';

P.s. jei kam nors iš šio įrašo dar liko neaišku, tai pridėsiu, kad esu beprotiškai azartiška ir tikiuosi, kad mano mieli draugai NIEKADA nesives manęs į kazino. Iš anksto dėkoju.

2010 m. spalio 11 d., pirmadienis

*

Šeštadienį mama davė Laimę Nešantį Riešutėlį. Ir va štai oplia - ėmė šiandien ir šyptelėjo pro ūsą man pasaulis!

Nepražiopsokit mažų galimybių,
D.

2010 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

Kita stotelė: Pragaras

Mielas dienorašti,

Nepyk, bet žiauriai noriu pasiskųst anarchija kryptimi iš Antakalnio. Kentėjau kentėjau, galvojau nuslėpsiu, bet turiu priklausomybę tinklaraščiui ir daugiau nebegaliu. Aš uoliai ir kasdieniškai nekenčiu, kad Vilniaus trūlikuos jokio skirtumo kokia dabar valanda, visada žmoniųųųųų miniaaaa. Todėl visada su ironiška rimtimi veide pasilieku avaringai remtis nugara į priekines duris ar laikau pusiausvyrą, kad su galva posūkyje neišmuščiau stiklo į vairuotojo(s) kabiną, o maždaug po penktos stotelės galiu pereit į pasitrynimo sėdimosiomis ir rankinėmis stadiją. Nekenčiu! Tai atima iš manęs meilę viešajam transportui. Aš visada mėgau važinėtis!!! Noriu mėgt toliau!

Ir išvis, visuomet kukliai svajojau dedikuoti kokį nors smagų tinklaraščio įrašą viešajam transportui. Šitos trys savaitės viską sugadino!
Dovilė zyzia.

2010 m. spalio 6 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Jei migrena būtų žmogus, tai aš norėčiau nuveikti daug daug daug negerų dalykų, kad suteikčiau jai tiek skausmo ir beprotybės jausmo, kad ir ją nors kartą apimtų toks siaubas ir nedingtų iš galvos mintis "man atrodo, kad šį kartą iš tikrųjų išprotėjau. Dabar jau tikrai".

2010 m. spalio 5 d., antradienis

Spalio pradžios mintys


Dėl vykstančių rudeniškų dėsnių kasdien vis labiau matosi dangus ir vis daugiau saulės patenka į mano neapšviečiamą kambarį. Išeina tokia ironija - šviesa galima pasidžiaugti tik tada, kai liko vos kelios šviesios dienos. O jei pagalvoju dar ilgiau apie viską aplink (tai aš kartkartėmis veikiu čia, Vilniuje), tai viskas kaip ir gyvenime: staiga įvertini dalykus, kai kažkas svarbaus baigiasi ir tu jau negali nieko padaryti (nebent tik liūdnai pasidžiaugti), arba dar blogiau: imi kažką ir prarandi.
Dažniausiai po visokių tokių seniai žinomų idėjų paviešinimų stoja kokia nors nostalgiška pauzė. O aš nemėgstu liūdnos tylos, nes esu sunkaus charakterio ir man vis reikia tą tylą sujaukti. Pavyzdžiui, garsiai pareiškti, jog "šiandien pirma likusio gyvenimo diena!". Aišku reikėtų pridurti, kad šiaip jau mano sunkus charakteris man dažnai sudaro ir įvairaus plauko problemų. Hm. Matyt, reikėtų išsivirti kavos ir pagalvoti apie tai.

2010 m. spalio 4 d., pirmadienis

12

2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Prabėgtukas

Jei seniau mane laiminga darydavo maži dalykai, tai dabar jie ženkliai padidėjo - šįryt pasijutau pati laimingiausia, nes naktį miegojau su diiiidele pūkine kaldra!:}

2010 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis

Gyvenimiškoms kiaulystėms aš galėčiau sukurti jau matyt atskirą skyrelį. Panašu, kad pusė mano gyvenimo (ir tinklaraščio) yra jomis pagrįsta, bet aš vis dar nenoriu tuo tikėti.
O kad jau pradėjau apie tai, tai išduosiu viešą paslaptį, kad po to, kai persikėliau į Vilnių, viskas aplink yra vienas kažkoks diiiidelis diiiidelis nesusipratimas ir riebi kiaulystė. Spalvotų midaus krioklių nesimato, o man dienomis bjauriai neramu ir dažnai jaučiuosi kaip bemokslis lietuvis Anglijoj. Be to, nėra naktinių užuolaidų, tad negaliu būti savimi, ir temperatūra namuose mane verste verčia nešioti šlepetes. O tu, mielas dienorašti, juk žinai kaip labai aš nekenčiu šlepečių..

2010 m. rugsėjo 16 d., ketvirtadienis

Prabėgtukas

Šįryt pabudau, pažvelgiau į gėlių puokštę ir suvokiau, kad nebeturiu darbo, kad viskas, ko čia atvykau, jau baigėsi - visi išsikelti tikslai pasiekti, kišenėje krūva šaunios patirties ir gražių prisiminimų iš vasaros, kai pabėgau iš namų. Bijojau, bijojau kaip keptų kepenėlių pietums šitos Didelės Nežinomybės, bet viskas buvo taip fantastiška, kad dabar ne tas žodis kaip niekur nenoriu keliauti. Šio mėnesio dienoraštis "11" pateikia tobulą išvadą visam chaosui mano galvoje. Man regis, laukiant autobuso teks apsiglėbti kelius ir linguoti kampelyje klykiant, kad tik niekas neišsivežtų. Arba isteriškai lakstyti po autobusų stotį ir slėptis, tramdant apsaugininkams. Arba dar geriau - prisirišti stebuklingu mazgu prie radijatoriaus iš vakaro.

Bet nebijokit, mano nostalgiški dienoraščiai neturėtų labai ilgai tęstis. Kad ir kaip liūdna man būtų laikui bėgant aš su viskuo susitaikysiu, juk iškeliauju į naujus iššūkius - nuo pirmadienio mano tinklaraštis bus tęsiamas iš naujų namų Vilniuje. Sako, kad ten turėsim pliką katiną.

2010 m. rugsėjo 14 d., antradienis

Neilga istorija apie norą pazyzalioti

Žinot, kaip būna, kai velnioniškai nekenti kokios nors dienos? Tai va šiandien aš tiesiog labai daug nemėgstu šitos dienos. Na gerai, šitos dienos atkarpos nuo maždaug 10:52 iki 15:27 ištisai (susinervinusi vis dėbteldavau laikrodin).
Šiaip žiauriai žiauriai norėjau kam nors išsirėkti, visą kelią namo mąsčiau kokiais žodžiais ir kaip tai išdidžiai padarysiu. Bet kai parėjau, vargais negalais žaibuodama į kairę ir į dešinę užkopiau į apkeiktą ketvirtą aukštą.. nieko nebuvo namuose(!), tai ir likau susikišus visus savo bitiškus zyzaliojimus į vietą (čia palikau Jūsų fantazijai).
Tai va šitaip ir likau neišsizyzaliojus. O dar kai užsileidau Ket Styvenso dainą, tai išvis pamiršau ko čia zyzt norėjau ir pasijaučiau kaip truputį nelaiminga penkiametė mergaitė be priekinio dantuko ir su dviem nuo šėlionių padėvėtom kasytėm.

Pasidariau gausiai impulsyvi pseudoragana, kuri iš šono veikiausiai atrodo juokingai. Bet gal aš ne viena tokia?

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

Iš kasdienybės

Šįryt atjaunėjau penkeriais metais nusipraususi veidą gazuotu mineraliniu vandeniu "Tichė". Taip su vakarykšte smagia pergale mane pasveikino mūsų mielas penkiaaukštis, kuriame varžybų metu pradingo vanduo. Tiesiog taip ėmė pliūkšt ir dingo vos tik praradau budrumą ir išėjau varžybų žiūrėt. Iki šiol negrįžo.
Kalbant apie vakarykštę šventę, tai sausakimšame sirgalių bare sutikau daug linksmuolių. Itin linksmas buvo labai keistas vyrukas su dar keistesniu senoviniu lagaminėliu iš kurio tįsojo už viską keistesnė plonytė pilkšva žarnelė iš kurios keistuolis vis siurbčiojo kažką keisto ir gudriai šypsojo smarkiai girtėdamas. Rimtai, maniau, kad taip tiesiog nebūna iš tikrųjų. Daug žiūrėjau aš į tą žarnelę ir galvojau kiek žmonių tą vakarą sugebėjo ne mechanizmo, o pačio vyruko nepastebėti. Nedaug, o barmenas tikrai nebuvo tarp jų. Aišku, žavėjausi ir E. kuri vidury sporto baro sugebėjo visas nuolat rėkiančias beždžiones annoyint ir tyliai sau megzti. Tiesa, kalbant apie tą patį vakarą norėčiau pridurti, jog sijonas su nediduku skeltuku man visai netrukdo laipioti minkštasuolių atkaltėmis (nes per žmones nėra kur kojos pastatyti), o sporto baras yra veikiausiai vienintelė vieta Visatoje, kur moterų tualete visai nebūna eilių. Viską susumavus, vakar man buvo beprotiškai smagu.
O šiandien matyt 'pradedančioji prostitutė' arba 'visdar girtas ir pasimetęs erdvėje tigriukas' man paliko arbatpinigių, nes buvau tiesiog "gera". Made my day. Juk jau minėjau, kad sutinku įdomių žmonių?


Likusį laiką čia jau ėmiau skaičiuoti ant rankų pirštų. Velnias, jau ruduo.

2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Įrašas apie cepelinus

Vakar tysodama Šilutės prieplaukoje ant medinio lieptelio keiksnojau savo sekmadieninį smalsumą valgyt "siūrio ežiukus" ir dar tuos reklaminius XL cepelinus už nesakysiu kiek mažai pinigų. Bet nepiktdžiugaukit - visko tikrai nesuvalgiau! Dėl to taip liūdna ant to lieptelio ir buvo tarp gražių jachtų. Kadangi gyven(a)u Kaune tai puikiai žinau, kad dideli cepelinai gyvena Karmėlavoje ir nieko įspūdingesnio pagaminto iš bulvių veikiausiai niekur pasauly nėra. Na ir niekas neprilygo, bet va vakar mąsčiau tą skaudžią minutę, kad Šilutė čia užimtų antrąją vietą drąsiai. Aišku, čia yra kita istorija kaip aš atsidūriau Šilutėj ir dėl visko kaltas *fanfaros* alkis. Tą gražų vakarykštį sekmadienį keliavome į išsvajotą ultra romantišką kelionę į Ventės ragą, pasižiūrėti į mėlyną vandenį iš trijų pusių, Nidos kopas tolumoj, žuvėdras. Pakeliui buvo visokių nuotykių važiuojant Kuršių keliu, bet visgi atvykom ir į viską pasižiūrėjom, buvom pasveikinti Omintelio išvykę Rusijon, pafotografavom kitus lankytojus, parymojom ant akmenų, užsiropštėm į legendinį švyturį iš kur T. bandė įspjaut į lietvamzdžio skylę, pasimėtėm šermukšniais ir pakvėpavę grynu oru keliavome apsižvalgyti ir pietauti.. į Šilutę, kad jau netoliese atsidūrėme. Visada maniau, jog ji garsi tik potyvniais pavasarį, bet klydau - ten labai daug šaunių vokiškų pastatų, viskas gan gražiai sutvarkyta ir iš pažiūros nebloga vieta gyventi.. jei jau tokiais cepelinais liaudį maitina.

Mano cepelinų top 3:
1. Karmėlava - išlieka tik stipriausieji.
2. Šilutė - du kartus pigiau nei Karmėlavoje, o rezultatas panašus. Iš T. išraiškos ir savos savijautos pasidavus ties 1 ir 3/5 sprendžiau.
3. Darbėnai - ten kur žmonės dirba visą dieną verda gerus cepelinus!


O šiaip tai baigiu prarasti laiko nuovoką ir sveiką protą, bet apie tai kitąsyk.

2010 m. rugsėjo 3 d., penktadienis

11

2010 m. rugsėjo 1 d., trečiadienis

Prabėgtukas

2010 m. rugpjūčio 27 d., penktadienis

Krizenimai


Dabar namuose tamsu ir truputį liūdna. Paskutiniuoju metu tokia aura yra tobula naujam įrašui, nes mano gerosios grafomanijos galios ir šmaikščios idėjos persikėlė į darbą, kur praleidžiu megadaug laiko, nes beveik neturiu laisvadienių. Nepyk, mielas dienorašti, tu man visdar numeris pirmas - va ateinu kartais paskaitau kokį mega seną šmotą iš archyvo ir lieku labai patenkinta, pavydžiu sau anų laikų nors ten ir debesėlis stilistikos klaidų. "Tau krizė, katinuk",- atsakytum jei galėtum, tikiu, bet šitas žodis, na pats supranti nebevartojamas. Nebekalbėkim apie tai.
Iš esmės dabar rašau neturėdama gilios minties, erzinu savo šaunų dienorašti, ir skaitytoją. Labai garsiai groja muzika (Cat Stevens - if you want to sing out, sing out yra labai graži daina), valgau kalmarą (eksperimentai virtuvėje) ir katik juo labai nelaimingo atsitikimo metu apsitaškiau kelnes, matyt, kad nesijausčiau vieniša. Žiūriu va kaip dėmė plečiasi ir įgauna pavidalą panašų į apuokėlį. Pavadinsiu jį Aloyzu.

Žinot, dabar mano mėgiamiausia frazė yra "ar visi laimingi?" ir čia labai nuoširdus klausimas tinkantis kone kiekvienam.
Linkėjimai visiems, būkit tiek laimingi, kad nereikėtų to klausti. Keliaujam su Aloyzu žiūrėti kokio nors mirtinai bobiško filmo, kad užsimuštu laikas iki rytojaus paryčių. Syjūleiter!

2010 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

A poulė? Poulė!


Šiuo metu labai noriu valgyt. Aišku, esu pati kalta, kad sėdžiu čia ir rašau, o ne einu maisto medžioklėn, bet kitaip matyt nepabaigčiau šio įrašo. Nes vat šis savaitgalis buvo labai sotus ir smagus. Dar nebuvau mačius tiek apetitingai vienas kitą kalavijais talžančių, kailiais apsikarsčiusių vyrų vienoje vietoje, kovojančių kone iki mirties, o pergalei geriančių alų iš rago. Minia galėjo nesigėdydama rėkt, kad karys parneštų priešo galvą ir tarpais visai atrodė, kad taip ir nutiks! Buvom mes Apuolės mūšio paminėtuvėse ant daug daug daug laiptų turinčio piliakalnio su kitais tai kentusiais žmonėmis. Kai statėmės palapinę, vyniodama didų gabalą celofano it statant kokį šiltnamį meldžiaus, kad nenušalčiau sėdimosios naktį, nes čia vėl kiaulystės dėsnis - tik išsiruošk kur nors vienintelį sykį per vasarą, tuoj liūtys ir kitos gamtiškos negandos numatomos. Bet žinant mano dinamišką kasdienybę, aš jau nebeturėčiau stebėtis. Apuolė - reikalas šaunus, daug visokio netradiciško veiksmo, daug žemaičių, nieko nenušalau, prisijuokiau, prisišokau, į žvaigždes pro debesis pažiūrėjau, susipažinau su kokiom penkiom Monikom ir daugybe kitų žmonių, kurių vardų neatsimenu.
Šią vasarą buvau krūvoje netradicinių man renginių, kur skamba kitokia muzika, kur daug baltiškų papročių, įdomių veiklų, žmonių ir viskas man stipriai patiko! Įskaitant naminį alų, aišku. Na ir atsivertimas, pagalvojus. Dovile, tau matyt prasidėjo paauglystė - paieškų metas: D

2010 m. rugpjūčio 18 d., trečiadienis

Apie darbo teikiamą naudą


Kiekvienas atsakytų - pi ni gai, bet šįryt pamąsčiau, kad išpešiau iš jo ir šiek tiek daugiau. Pagrindinis pliusas, kad pramokau kalbų. Jei seniau rusiškai negalėjau pralementi praktiškai nė žodžio, tai dabar klientai jau kartais nesupranta, kad esu tik kalbėjimo pradinukė. Na, suprasti aš suprantu kone viską, nes vis periodiškai girdėdavau rusišką TV, bet su ekranu juk nepakalbėsi, todėl entuziastingai mikčiodavau visomis nutikusiomis progomis. O dabar va jau važiuojant autobusu iš pliažo sugebu atsakyti moteriškei į klausimą "ko aš tokia balta"!
Dar pramokau vokiškai tiek, kiek reikia mano darbui. Jei seniau skaitydavau tik gestus (suprask, į viršų mosikuoja - išjunk kondicionierių, jei į apačią - duokš alaus), tai dabar dar paklausiu dalykų, ir galiu atsakyti kartais. Nuo šiol vokiškam maitinimo taške puikiai sugebėsiu užsisakyti: D
Taip pat patobulinau anglų kalbą temomis apie jūros gręžinius, gyvenimą čia ir svetur, švietimo sistemas ir kitas įdomybes. Ir kas netikėčiausia - gana neprastai šneku žemaitiškai, nes šita tarmė mane tiesiog supa visur ir atsilaikyti būtų buvę smarkiai sudėtinga:}
Patirties per vieną mėnesį darbo viešbučio restorane įgavau daugiau nei per metus paskutinėje darbovietėje. Čia viskas stipriai kitaip ir be visų naudingų patirčių nuo šiol turiu daugiau raumenų kairėje rankoje, kantrybės ir mielai nešioju klasikinius sijonukus ir sukneles.

O šiaip nieko daug nevyksta, apart to, kad įsigjom šaldytuvą(!), klausom naujo classic rock FM, bei kraunamės daiktus savaitgaliui gamtoje: )
Linkėjimai!

2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

Nežinau


Nesvarbu, kad ir kaip viskas super šauniai sektųsi (o man tikrai sekasi gerai - linkėjimai visiems geriems žmonėms!), kartais aš irgi jaučiuosi nekaip. Man nepatinka, kai žmonės nuvilia. Bet dar labiau nepatinka mano reakcijos ir jausenos į tokius dalykus ir kad tai praktiškai visuomet yra nesuprantama aplinkai. Man nepatinka kaip naujoviškai aš moku pykti, tik dėkui nežinaukam, kad praktiškai visi šie purvini gražūs dalykai telieka mano mintyse ir nusėda širdyje. Todėl kartais jaučiuosi net ne vienas, o nulis. Bet veikiausiai aš čia tik moteriškai perdedu nes man dabar atrodo verta pasiskaudenti ir kaip beveik visad būna vėliau ten juoksiuos iš savęs ir panašiai. Juokingai kai pagalvoji, jog kai ką nors tokio parašai, tai paskiau būtinai pasmerki ir nutrini, nors ir rašai dėl savęs, o ne dėl kitų. Ale kai sudėlioji viską ką galvoji visuomenei suprantamais žodžiais, išsyk palengvėja, o man po nutrynimo dažniausiai gimsta sarkastiškas įrašas smagia gaida apie saulę, paršelių karalystę ir gėles. Taip, Dovilės blogas dažniausiai kuriamas iš didesnių ar mažesnių gyvenimiškų nusivylimų.
Šįsyk netrinsiu, tebūnie taip - rugpjūčio 14ąją Dovilei buvo truputį liūdna.

Piktas nesusilaikęs P.S.:
Mieli aborigėnai po langu,
Jūsų leidžiama muzika UŽKNISA.

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Apie laisvadienį su Dalia ir Rūta

Senokai neturėjau laisvadienio ir jaučiausi pavargoka. Labai nudžiugau, kai damos nutarė mane aplankyti, oras nušvito po lietingų dienų ir patraukėme į pajūrį, kur nuotaikas norėjosi paišyti smėlyje, džiaugtis saule, jūra ir viskuo aplinkui:)

Buvo vienišas ledų pardavėjas ir didelis vėjas
Visokių mažų ir didelių draugų
Šuoliukas į nepamirštą kolekciją
Juokingų nuotraukaičių po pašokinėjimų
Laisvadienio nublūdinėjimų, nes juk pagaliau nereikia apie nieką galvoti, o vėjas viskam palankus!
Matėme Aitvarų mažų
Ir dešimtį didelių!
Ledų pardavėjas visur bergždžiai ieškojo draugų
O mes kitądien šiuolaikinio meno galerijos
O vėliau nutarėme užbėgti dešimčiai minučių pamojuoti jūrai Smiltynėje
Metalinis berniukas mojavo mums
Štai ką manau apie gyvenimą čia



2010 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

Mintys geriant kavą iš tobulo puodelio su tigriuku


Geriu paskutinę kavą iš šauniosios naujųjų namučių virtuvytės 'kavos lentynos' ir galvoju, kad gyvenu (iš)didžiai nepastovų gyvenimą. Praėjęs ruduo-žiema veikiausiai buvo stabiliausias periodas per paskutiniuosius du metus. Aš niekada nežinau ką veiksiu už kelių mėnesių. Pavasariop nesapnavau, kad vasarai pirmąsyk susikrausiu daiktus ir išdumsiu iš namų ir taip greitai negrįšiu - rugsėjį kelsiuos gyventi į sostinę praktikai ir naujiems nuotykiams su iššūkių pagardais (apie tai kaip sunku bus išvažiuoti prisiverčiu negalvoti). Jau turime namučius, ambicijų, kojinaitę rūgščiu prakaitu uždirbtų išteklių, veikiantį blogą ir dažnai labai juokingą požiūrį į gyvenimą. O kas po to.. sunku ir nusakyti, aš ir nespėlioju - likimas mane veda kur reikia, neverta priešintis.

Pasitelkus logiką, matyt, laukia bakalauro darbas ir mintis, kad, velnias, jau baigiau univerą! Studijų metai yra osom, kada nors parašysiu porą žodžių apie kultūros vadybą. Labai dažnai apie tai mąstau, nes kas nors vis klausia manęs apie tai, o pasakyti tikrai turiu ką ir tam prireiks poros valandų, nes tai įdomus fenomenas.

Velnias, baigėsi kava. Už lango lašnoja.

10


2010 m. liepos 30 d., penktadienis

Pribėgtukas


Šįryt greitu ir mandru judesiu pramerkiau akis, užmečiau žvilgsnį į oranžinę užuolaidą ir daug nudžiugau - dabar penktadienis, šviečia saulė(!), man nereikia į darbą, o tai reiškia, kad viskas ką numatėm pavyks! Iš tos laimės vėl užsnūdau, o pabudus ištiko eilinis kiaulystės dėsnis - ir vėl užslinko debesys kaip ir visą šią savaitę, vadinasi nieko nebus, Dovile, miegok toliau.
Šiaip miegu kiek per daug, nebuvau prie to pratus, bet kad jau pardaviau vasarą, tai man nemažai kas galima, nes daug laiko jaučiuosi pavargoka nuo milijonų lėkščių tampymo, geros nuotaikos skleidimo ir įvairiausių problemų sprendimo keturiomis kalbomis. Šiaip apsilanko tuntas įdomių žmonių, pavyzdžiui, anądien sutikau pačią didžiausią anakondą pasaulyje. Ji vartojo slaptažodį "jūs viską darysit kaip sakau", t.y. mokėsit iš savo kišenės už užgaidas ir kt. Taigi, jau žinau kaip daug pasiekti gyvenime - tereikia daug kalbėti įsakmiu tonu tarsi visi aplink būtų žemės kirminai ir visad pasiteirauti ar visi suprato teisingai. Jei ne - išsitrauk savo paniekinamo lazerio žvilgsnį ir nutrenk elektros srove.
Dar pas mus kasdien ateina stebuklingų puodų pardavėjas pavarde Kalašnikovas. Jis iš tikrųjų atrodo kaip serijinis žudikas nekaltu Jėzaus veidu. Tuo naudojasi pasakodamas apie nuostabiausią staigmeną po šilkiniu žydru brezentu vargšams žmonėms. Tiesa, kai įeinu į jo prezentaciją jis visad ima mikčioti, nes tekstą moka mintinai. Manau, ilgai neištemps. Ir šiaip mes svarstom kaip reikia nerasti darbo, kad imtum pardavinėti stebuklingus puodus ir orkaites už aukso kalnus.

Kai užaugsiu būsiu kultūros darbuotoja. Nekantriai laukiu praktikos pradžios, turiu daug vilčių.
Gana čia svajoti, einu kepti blynų.

 
Blogger design by suckmylolly.com