2011 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Prabėgtukas


Ko gero, tokio sudėtingo gyvenimo etapo dar nesu turėjus. Bet kaip ten sako - mažiau kalbų, daugiau darbų!:)

Iki šventės liko lygiai savaitė. Kad Jūs žinotumėt, kaip smagu ir kaip BAISU vienu metu.

2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Katik besikuisdama vis augančiame kalne darbų ir atsakomybių suvokiau, kad laukia tikrai baisus mėnuo. Ir pasidarė labai labai neramu.
Tokių nuotaikų dainelė

2011 m. balandžio 21 d., ketvirtadienis

Prabėgtukas

Ačiū mamai ir tėčiui, kad šiandien man suėjo dvidešimt dveji!

Taip pat Feisbukui ir Skype, kad priminė visiems:)))


*dėkingai ir godžiai kemša gimtadieniu dvelkiantį medaus pyragą pilna burna*

2011 m. balandžio 19 d., antradienis

Prabėgtukas

Džiaugiuosi geranoriškais žmonėmis. Jų tiek daug aplinkui! O kai šviečia saulė geranoriškumai dar labiau paryškėja:)

2011 m. balandžio 17 d., sekmadienis

Apie drąsius sprendimus ir Knygnešį

Katik žiūrėjau tokį drąsų Filmuką. Man patinka jaunų žmonių jauni trumpi entuziastingi filmai, nes tik juose vis dar būna galvojama apie visokias detalytes ir taip nuoširdžiai siekiama padaryti kuo tobuliau ir smagiausia, kad dažnai išeina!:) nes nereikia pritempti, o betempiant nukeliauti į lankas.
Tema labai taikli ne tik todėl, kad Knygnešiais dera didžiuotis pasaulyje, bet ir tuo, kad informacijos sklaidos ir lojalumo šaliai tema dabar yra reikalinga. Tad visas siužetas ir maloni didaktika "veža" iki galo, nes ji paprasčiausiai čia ir dabar labai tinka. Taiklūs aktoriai charakteriams perteikti, aplink nėra nė vieno nereikalingo. Štai Mažvydo veidas yra būtent toks, kokį aš nuo pat pirmųjų mokyklinių metų įsivaizduodavau, kai mums pasakodavo apie gerus žmones ir knygnešystę, kurią dar per sunku suprasti kartu su faktu, kad tau nepatinka eiti į mokyklą, žiūrint į negyvųjų nuotraukas ir verpimo ratelius. Kažkada mąsčiau, kaip reikėtų pateikti tą visą partizanų, sukilėlių ir knygnešių sindromą be to tokio pilko ašaringo rūko, šauksmų, žudynių ir begalinio liūdesio degančių trobų fone. Ir "Knygnešys" yra gerasis to pavyzdys, net nesitikėjau iš tikrųjų:)

Kodėl apie tai tinklaraštyje? Kad pakviesčiau pažiūrėti ir Jus bei palaikyčiau platinimo idėją. Filmas atviras ir nemokamas pačių autorių valia. Ačiū komandai už tai, kad dalinatės su visais, nes pripažinkim, užknisa žiūrėti kokius nors apdovanojimus, ar skaityti straipsnius liaupses ar kitokius atgarsius apie įvairius naujus lietuviškus filmus ir neturėti nė žalio supratimo kur paprastam studenčiokui kaip man galima pamatyti, nes viskas taip ir nugula į fakin stalčius ir tu realiai neturi ir galbūt neturėsi galimybės pažiūrėti, nebent pasitaikysi vietoje ir laiku kur nors kur koks nors uždaras būrelis uždarai vykdys peržiūrą.

Drąsūs sprendimai įkvepia. Įsikvėpkite ir Jūs.

2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Apie kaimynus ir mobiliąją komunikaciją

Kaip susipažinti su kaimynais? Pamiršti raktą namuose ir porą valandų beviltiškai beprotiškai tūnoti laiptinėje su didžiuoju kavos poku, kuris niekaip netelpa į rankinę, gąsdinant praeivius vien faktu, kad "kažkas čia tyliai stovi". Po dviejų valandų susipažinau ar atgaivinau senus gerus pasisveikinimo ritualus su praktiškai visais. Čia, manyčiau, viena iš gėdingesnių kasdienių situacijų, nes tiesiog akivaizdu pamačius kaimyną laiptinėje, kad tas mažas kvailelis paliko raktą. Ir pats kaltas dabar! Tik galėtų žmonių negąsdint! Aišku, gali mandrai apsimest, kad lipi žemyn, jei kas nors ateina iš lauko, bet kai tiesiog išeina iš netoli esančio buto taip nebesigauna, arba kai išeina paveždioti šunį ir parėjęs po valandėlės vis dar tave randa tūnantį su kvaila mina it niekur nieko:)))

Kalbant apie mobiliąją komunikaciją, tai nuoširdžiai nemėgstu, kai žmonės nekelia ragelio, kuomet man žūtbūt reikia pasikalbėti! Na, vieną kartą gerai, gal negirdėjo.. antrą kartą skambinu truputį neramiau, trečią jau susierzinu, ties ketvirtu susimąstau ir brūkšteliu trumpąją žinutę pamąstymus apie tai, kam žmogui mobilus telefonas, jei jis juo nesinaudoja?? ir taip galima tęsti be galo be krašto. O galiausiai imu skambinti, nes pradedu manyti, kad asmuo pateko į bėdą. O jei vis gi nepateko, tai kai pagaliau atsiliepia, jaučiu poreikį išsakyt, ką manau apie tai! Vien mąstant apie tokias situacijas kalasi žili plaukai:) Jums taip nebūna?

2011 m. balandžio 12 d., antradienis

Pasvarstymai apie darbus ir laiką

Šįryt eidama į stotelę susimąsčiau, kas geriau turint daug laiko užimančių darbų: ar per veiklas visai neturėti laiko ne tik imtis darbo, bet ir skųstis, kad nespėji, ar sąlyginai turėti po pusdienį (tarkime, po mokslų) kasdien, bet išdidžiai ištižusiai tingėti ir skųstis pasauliui, kad štai kaip dramatiška, kad negali prisiversti ir dėl nepaaiškinamų priežasčių negalėti iš tiesų (taip būna juk), nes kam daryti tuoj, jei gali daryti rytoj, o pirmas žingsnis "galvoti apie tai". Pamaniau, kad turbūt geriau neturėti laiko, nes tokiais atvejais tiesiog neturi kur dingti ir nėra kada atidėlioti - uždusęs, suplukęs sėdi ir darai. Tik ne taip maksimaliai kaip galėtum, nes negali skirti tiek energijos ir laiko kiek reikėtų. Bet abiem atvejais pats pasirenki, tad ir teisintis nereikia.
Kita vertus, ir sunku abiem atvejais, tik skirtingai.

p.s. nežinau kodėl paskutiniu metu žmonės turi poreikį man nuolat skųstis savo ištižimu. Nuoširdžiai nežinau ką atsakyti, kai skundžiamasi turint viso pasaulio laiką ir galimybes visko imtis:)
et.

2011 m. balandžio 6 d., trečiadienis

Prabėgtukas

Pasimečiau, todėl rašau: Gavau grėsmingą žinią. Stebiuosi tuo, kaip į ją reaguoju - šypsausi! O mintys tokios dviprasmiškos.. iš vienos pusės visai neturiu ko šypsotis, reikia gelbėtis(!), o iš džiugesnės, mąstau, kad pasitikiu likimu, ir gal tai naujo iššūkio pradžia?

Sužinosim po trijų mėnesių:)
Einu šypsotis pasauliui toliau.

2011 m. balandžio 4 d., pirmadienis

Žirkliadienis

..buvo vakar. Paskutinįkart toks (neskaitant kokių devynių lengvų mamos apkarpymų) buvo nutikęs senokai - beveik prieš du metus. Šįkart man smarkiai mažiau gaila ir daugiau džiugu, nes jaučiu, kad jau atėjo metas keistis. Nieko labai drastiško, viską apibūdina stebuklinga frazė, kad "pagaliau atrodau kaip mergaitė":)

Visi draugiškai atsisveikinam su miško fėja:
(Aistės Račkutės nuotr.)

18

 
Blogger design by suckmylolly.com