2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Apie dietas, kalorijas ir paranojas

Nutariau, kad viskas, STOP nebegaliu būti tarp damų, kurios nuolat bamba apie svorį, kalorijas, dietas ir kitą ką reikia mažinti. Tai yra visiška paranoja ir tai užkrečia. Kuo dažniau būni tarp tokių damų, tuo dažniau pati imi sau įsikalti, kad ir tau metas kūsti, arba po galais reikėtų save riboti. Užvakar susitikom su O. ir supratom, kad mes kažkodėl kurį laiką vis periodiškai irgi kalbam apie tai natūraliai, nors nesam iš tų ir niekada nebuvom. Ir ši tema ėmė atsirasti tik todėl, kad mums nuolat nervuoja aplink mus esančių amžinai-beviltiškai-įstrigusių-dietoje merginų paranojos. Galvoju, kad tai blogiau nei dramatiškas vegetarizmas, nes anas tik nervina, bet nėra užkrečiama paranoja ir aš nuolat noriu toms damoms pasakyti - jei tu dietoje, prašau, nekalbėk apie tai kiekviena proga, kuri tik pasitaiko. Bet negaliu, nes įžūlumas gyvenime nėra gera savybė. Tai todėl rašau tinklaraštį. Ir aš tikrai žinau, nuolat norėti valgyti šiame išties skanių pagundų pasauly tikrai sunku, bet jei jau lais-va va-lia (skaityti lėtai) tai pasirinkai - nezyzk visiems apie tai.

Ir aišku, vakar man kaip tyčia gąsdinančiai sustreikavo skrandis ir atsidūriau ant priverstinės dietos slenksčio. Tiesą sakant, maniau, kad tuoj žūsiu, nes pusę dienos negalėjau ne tik valgyti, bet ir gerti skysčių. Tai buvo ilgos ir sunkios mano trumpo gyvenimo valandos, nes alkio ir troškulio jausmas apsėdo mintis. O tada išeinant iš namų specialiai laiptinėje sklido nuostabus antrojo aukšto tetų šeštadienio pietų šedevrų dvelksmas, stotelėje lyg tyčia buvo amerikiečių turistų, kurie vienas kitam pasakojo kaip pagaminti išties gerą sūrainį, o aš noriu valgyti, bet negaliu to fiziškai daryti. Neilgai trukus sekė eilė visokių efektyvių magiškų procedūrų kaip greičiau atgauti formą, kad galėčiau prisikišti skrandį ir vakarienei mano pilvely jau gurgėjo didžiulis Tauro kalno kebabas su vištiena ir puikiu pikantišku padažu. Valio klasikiniams kaloringiems produktams: visagalei visagraužei kokakolai ir gyvam lietuviškam alui!

2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Gali skambėti keistai

Palyginus su praėjusiais mėnesiais, man mažos kasdienės katastrofėlės yra gana žavingos.  Štai užvakar mane ir kartu buvusią damų kompaniją smagiai geriančią arbatą prie lauko stalelio prakeikė čigonė. Kai prie mūsų antrąsyk priėjo tamsoka moteris, išsyk daviau kišenėje buvusius centus. Kai ji sužinojo kodėl, labai juokėsi ir sakė netikėt, juokiausi ir aš. Vakaro pabaigoje nutarėme, jog veikiausiai užkeikimas mums skyrė klibančius stalus, nes dusyk prie tokio sėdėti tikrai nesutapimas!
O šiandien tik prisileidusi vonią ir įbridusi iki kelių sužinojau, kad Vilijampolėje išjungtas šiltas vanduo. Iki to momento kažkaip tikrai seniai kasdienybėje nežvygavau. Metas traukti dubenis ir arbatinius - tai ir atrodo juokingai ir yra juokinga kasmetė procedūra. Atmenu, kai gyvenau Klaipėdoje, bėgau nuo išjungto vandens ten ir parbėgau į ką tik išsijungusį Kaune. Nuo dubenų lemties gali bėgti, bet nepasislėpsi, manau.
Jau mėnesį skrebendama nervais ir vis pakimbančia operacine sistema laukiu užsakyto kompiuteriuko. Pastarasis kažkur dingo ir niekas apie jį nieko nežino. Akivaizdu, kad mano dinamiška kasdienybė nenori pasilengvinti ir įsivesti įvairesnių rankinių. Bet aš norėčiau!

Panašu, kad rytojaus rytą nerasiu kokios nors vienos kojinės. Arba rasiu ją su skyle, bet nerasiu adatos. Na, nutiks kas nors netikėto pakeisiančio visą rytojų :) ir aš nesistebėsiu!

2012 m. gegužės 22 d., antradienis

Prabėgtukas

Kai ilgą laiką gyveni tokiame degančiame velnio rate, kai kiekvieną minutę tikiesi, jog kažką tuoj tuoj užmirši, o tau niekas neprimins, kai vis neri į šaltą vandenį su šypsena ir išraiška lyg niekur nieko, o tą pačią akimirką akimis ieškai, ar visi savo vietose, patiri mažą pasaulėlio sukrėtimą, staiga viskam kaip spragtelėjus pirštu pasibaigus. Tiesiog dalykai praėjo ir sustojo. Viskas. O tu baugščiai kažkaip tikiesi, kad vėl niurktelėsi eketėn.
Nežinau kaip čia apsakyti kiek gerų emocijų suteikia švaistyti laiką pavėjui, valgant  skanias močiutės lauktuves, geriant popiečio arbatą, plepant su artimaisiais, kurpiant savaitgalio planus, vaikštinėjant sau ramiai, nes paprasčiausiai šiandien graži diena.
Apie tą emociją visai galėtų padainuoti Beirut.

2012 m. gegužės 15 d., antradienis

Antradienis

Antradieniai man visad kaip mynimas į  stambų kalną, nuo kurio po to smagiai leidiesi savaitgalį.
Šis pagaliau išaušęs rytas prasidėjo nuo kavos su kefyru. Tas vaizdas ir patirta emocija pažadina geriau už kofeiną. O tada laikas plaunant puodelį ima lėkti kaip pasiutęs ir žiūrėk tu jau visur vėluoji. 
Darbe šalta. Žmonės vis dar neatsakingi ir nuviliantys. Klientai vis dar klausinėja kosminių dalykų. Bendradarbiai vis dar skundžiasi. Laiškai nesustodami plaukia. Įtampa visur aplinkui toliau auga. Kai visa tai stebiu, pagalvoju, kad nežinau, kodėl darau tai, ką darau, tai ir reikalauja iš manęs daug ir niekas nė nėra dėkingas. Išvis, dėkingumą reikia treniruoti žmonėse. Todėl dažnai visiems dėkoju už viską.
Bet užtai atradau veiklą, kuri man labai padeda nurimti, nes ten visiškai nepasitikiu savimi, taigi visaip stengiuosi ir užmirštu viską pasauly - tai sportas.  Va tas nepasitikėjimas savimi kažkaip padeda susikoncentruoti į mažus dalykus ir greitai pamiršti tą iškrypusią pasaulio vertybių skalę. Antradieniai yra sporto diena.
Atmenu viena keista keistų metodų ir keisto būdo gydytoja man sakė, kad negaliu sportuoti jokio komandinio sporto, nes migrena niekada nepraeis. Galvoju, kad ji buvo teisi. Aš nemėgstu žaidimų, kur nelaimiu arba nematau vilties laimėti ateityje. Matyt, todėl ir nežaidžiu stalo futbolo, o darau, tai, ką darau,-  vildamasi, kad kada nors ką nors tuo pasieksiu.

2012 m. gegužės 13 d., sekmadienis

Prabėgtukas

Anądien bičiulėlis N. grįžo iš trumpos išvykėlės ir netikėtai pranešė, kad parvežė man lauktuvių pravartų dalyką šiems laikams neramiems. Po pirmosios dėkingumų bangos (dovanos nutinka nekasdien), atsižvelgus į savo dinamišką rutiną, paklausiau ar tai peilis, sakė nu pamatysi, tada paklausiau ar nuo viršikinimo bėdų tai irgi padeda, tai atsakė, kad nevisai, bet yra tikimybė, jog ir nuo to padės. "Keep calm and carry on" - štai tokį magnetuką ant šaldytuvo gavau nuo bičiulio penktadienio vakarą. Vienas iš tų subtiliai super dalykų. Beje, ar žinote šio plakato istoriją? Ją trumpai pasakoja čia.

Kas gi čia dar pralinksmina kasdienoje:
a) spontaniška žinutė nuo draugės, su kuria išties labai seniai nesimatėme: "Labas, ar dar neišprotėjai?"
b) komplimentas "Jūs su sese, tai reaktyvinės esat".
c) moteris, vairuojanti "Kautros" autobusą maršrutu Kaunas - Klaipėda/Nida. Ko gero, pats greičiausias, maloniausias, patogiausias keliavimas yra būtent su ja. Kiekvienąkart labai džiaugiuosi, kai maloniai pasisveikiname įlipus.
d) Pagaliau nuo pradžių žiūrėjau tą ilgą ilgą "Šindlerio sąrašą" ir dabar pagaliau galiu teisėtai manyti, kad tai tikrai nuostabi istorija.

Dar penkias dienas ir naktis liko dirbti, o šeštą teks švęsti! :)

2012 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis

Prabėgtukas

Kai rytą autobuse draugiškai su visais stovi kamštyje, ausinuku klausant kokios nors tobulos nuotaikos dainos, pagalvoji, kad jei būtum krūtesnė, drąsesnė ir turtingesnė, tai tikrai turėtum vairuotojo pažymėjimą ir kokį šmaikštų taupantį automobilį, o tada Pulp - Common People tikrai tuo metu skambėtų per visus langus su pritariančiuoju Dovilės vokalu. Taip pagalvoji ir toliau sau sėdi ant nutrintos sėdynės su savo tobula daina, kurios niekas negirdi. Tik tu.

Jai pasibaigus išlipi iš autobuso ir žengi į dar vieną dienos kovą.

2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Apie pyktį, pykčio šaltinius ir pykčio strategijas


Labas!
Žinot, kodėl paskutiniu metu nerašau? Todėl, kad, pripažinkim, ir teoriškai, ir praktiškai aš esu gana optimistiškai visus nuteikiantis žmogus, o manyje dabar gana daug pykčio ir norėjimo zyzti apie visokius ten pobjaurius dalykus, kuriuos pakeisti gana beviltiška. Apie viską rašyti nesmagu, tai tik truputį šįsyk pasamprotausiu.
Kalbant apie komandinį darbą, kiekvienas bent truputį protingas asmuo žino, kad žmonės yra neatsakingi ir šiaip baisiai nesavarankiški padarai. Mano nervų sistema galėtų paliudyti, jog tai gerai žinau, tai savaime atsiranda kategorijos iš ko tu niekada nesitiki atsakomybės, iš ko jos minimaliai gali tikėtis, pas ką ji didesnė, kuo pasitiki ir t.t. Pastebėjau, kad paskutinioji kategorija tampa ypač nesavarankiškais tada, kada per ilgą ir nuostabų laiką tu jau būni grynu šimtu procentų tikra, na galėtum duoti nosį išdepiliuoti, kad nepaves, nes taip sakė ir šiaip mažais, bet svarbiais darbais niekada nepavedė tokioje daugybėje suartinančių situacijų. Tai va maždaug tada ir gauni kaip šakute į kairę akį. Niekaip negaliu nustot nustebt kaip ir kodėl taip nutinka.
OK, įsvaizduokim, kad staiga nutiko tokia patikimo bičiulio ar kito svarbaus atvejo šakutės situacija ir smarkiai nustembi, nežinai ką čia greitai daryti, kažkas dega, aišku, pyksti, esi kažkiek įsižeidęs, paliktas vienas ant ledo ir tau iš ausų varo garai kaip kokiai Eli Makbyl. Tai ką tada reikia daryti? Kas kartą, kai žiauriai susinervinu bandau pagalvoti, ką pakeis tai, kad aš:
a) tikrai atvirai pyksiu, spjaudysiu ugneles ir panašiai siautėsiu
b) būsiu profesionaliai sarkastiška ir žavingai įžeisiu
c) nešnekėsiu amžinai
d) tarsiu, kad na ką gi, su užuomina, kad padarei čia žiauriai blogai.
Faktas - visais atvejais tikrai reikės kapstytis pačiai. Be to, kaip karti patirtis parodė - paprastai pykčio išreiškimas ar neišreiškimas visiškai neturi įtakos pykčio šaltinio veiksmams ateityje. Tu pyk nepykęs, jei žmogus bent apsimestinai malonus, tai jis pasakys atsiprašau bet kuriuo atveju. O jei ne, tai jam visai vienodai ką tu dabar ir kaip darysi. 
Manau, kad daugeliu atveju tenka susitaikyti, kad nieko nepadarysi, bet duoti suprasti, kad, mylimas bičiuli, daugiau nie-ka-da nesielk labai labai prašau tavęs. Ir manau, kad tai yra tikrai nerealiai sunku.  Aišku, dar sunkiau yra su kaltės jausmu pas žmones, bet čia kita tema.

Dar kalbant apie pyktį, niekada nesuprantu, kodėl žmonės užanty visokias staigmenas laiko iki pat paskutinės minutės?
- Labas, pamiršau tau pasakyti, kad neateisiu. Susitikti turime už kelių minučių.
- Labas pamiršau pasakyt, kad išvarau, nu aš jau už miesto, grįšiu pirmadienį tu padaryk ten viską už mane.
- Labas, mes turime skolą. Maždaug metus. Pamiršau pasakyti!
- Labas, susiradau darbą kitame mieste, žinau, kad jau viską pradėjom, bet turiu viską mesti. Nu jo tiksliai tau biškį čia situacija ne kokia dabar. Nu bet yra kaip yra. Atia.

Kur šiandien yra žodis atsiprašau?

 
Blogger design by suckmylolly.com