2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Labai analitinis dienoraštis

 *užsideda nematomus mokslo dėdės akinius*
 
Smagiausia tam tikrų laikotarpių dalis - raktinių žodelių, kuriuos pasitelkę žmonės netyčia ateina į svečius, analizė. Visada pastebimai pralinksmėju. Štai pavyzdžiui, svečių užsuka ieškant antkapių kainų, bet tikriausiai nelabai ką randa, nes laikai, kai gyvendavau prie kapinių, jau praėjo, tai nebesidomiu rinkos padėtimi ir negaliu nušviesti. Įdomūs tai laikai buvo, vaikštinėdavo žmonės su kastuvais ir kibirais po langais, bet už tai kaimynai romūs gyveno... Taip pat paskutiniu metu domimasi surikatų didumu, tačiau pas mane iš surikatų galima tik pasijuokti. Pasitaiko užsukančių ieškant kokių nors žinių apie žudymo įrankius. Šiuo klausimu turiu šiek tiek patyrimo, mat dažnai norėčiau ką nors nudobt, tiesa, tenka tik goblinus ar kitus kompiuterinius demonus doroti godžiai laisvą minutę.
 Dar gi užsuka žmonės, 'gražių akimirkų' įsikvėpti arba tiesiog ieško prarasto gyvenimo džiaugsmo fraze 'gatvej priejo moteris ir prakeike'. Nieko tokio, ir mane buvo prakeikę, bet vis dar sėkmingai šypsausi, tad linkiu per daug nenusiminti.
Bet už viską linksmiausia, kad galėjome susipažinti per frazę 'o ne ir vel tu cia'. Yep, aš vis dar čia ir kurį laiką dar pažadu pabūti! :)

2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Žinutė

Šiuo metu šio tinklaraščio geriausias bičiulis Įkvėpimas kvėpuoja paskutinių vasarotų dienų oru bei kartu su manimi festivaliauja visokiuose jaukesniuose susibėgimuose po obelimis ir pušimis, skaniai valgo ir mažais mandagiais gurkšneliais gurkšnoja gyvenimą atvirame ore.

Jeigu norite Įkvėpimą įkvėpti, palikite žinutę, dainelę arba anekdotą.

Vasarodami mojuojam!
Dovilė ir Įkvėpimas

2012 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Prabėgtukas

Gyvenu kaip filme. Jis, vienareikšmiškai, komedija.

2012 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

Apie (ne)meilę darbui

 Kai šiandien galinėje autobuso stotelėje mane, mandagiai praleidus pro duris sunkokai paeinantį senjorą, automatinėmis durimis suspaudė niekur tikrai nebeskubantis autobuso vairuotojas, susimąsčiau apie meilę darbui. Nepasakiau nieko, nerodžiau nemandagių ženklų, tik tyliai pagalvojau, kad vairuotoją užknisa jo darbas, todėl užknisa keleiviai, užknisa kai jie lė-tai lė-tai nešdinasi iš autobuso, užknisa, kad reikia prie jų sustoti, įleisti, važiuoti pagal tvarkaraštį ir tik taip trumpai ilsėtis ir.. kad taip tiesiog būna. "Kam dirbti, jei darbo nemyli?" - tikriausiai burbtelėjo mano mielas skaitytojas, bet, manau, viskas nėra taip paprasta.
Per savo neilgą gyvenimėlį pastebėjau, kad darbai laikui bėgant turi savybę užknisti stipresniais ar silpnesniais trumpalaikiais užknisimais. Paprastai, pirmasis užknisimas gali aplankyti po pirmų trijų mėnesių, o jei ne, arba tai pragyventa,- už pusmečio, vėliau už metų, o tada... o tada aš nelabai žinau kaip būna, nes nesu turėjusi ilgesnių pareigų nei einu dabar. O artėja kukli (bet asmeniškai man gana didinga!) dviejų metų sukaktis.
Kadangi darbų būta visokių (nuo penkiolikmetės fabriko pelytės iki ofiso kėdutės su ratukais), tai ir užknisimų visokiausių po visokių laikų. Kuo daugiau darbo patirčių, tuo mažiau tikriausiai reaguoji į darbo santykių krečiamas šunybes (darbas yra darbas, vadovas visada yra vadovas - baik verkšlenti) ir daugiau kreipi dėmesio į tikėtinai pelnytas teises pagal rezultatus, o ne damiškas hormonų audras. Kitaip tariant, pradedi nujautinėti, ko esi vertas. Jaunu ir vertingu būt šiais laimės ir pritekliaus metais, aišku, tikrai sunku, ir bent jau man, tikrai sudėtingoka suprasti kiek ir kame turiu talento, tad telieka kliautis intuicija ir gaudyti paslėptus komplimentus bei palankesnius skaičius suvestinėse.
Šįsyk kažkaip praleidau tuos pirmuosius iki metų pasitaikančius burbėjimus, nes valdė smagus darbinis azartas ir jaunatviškas maksimalizmas sumišęs su netikėtais pasisekimais įvairiausiose veiklose, kurioms atiduodu sielą. Bet, turiu pripažinti, kad po metų atėjęs užknisimas šiemet man smogė iš pasalų netikėtai ir pasiuntė į nokautą. Vis dar tuo stebiuosi ir jaučiu kaip įoperuotas geležtes papūtus vėjui. Nesuprantu, kas nutiko, nes esu nuoširdžiai laiminga būdama ten, kur esu, galėdama veikti tai, ką veikiu, ir pan. Bet gerokai dažniau pasidariau įtari, nedrąsi ir kartais tikrai menkokai tikiu savimi, nors mėgstu savo darbą, mėgstu žmones, kurie supa mane kasdien, mėgstu mikrobanginėje šildomus pietus, mėgstu iššūkius, kurie plaukia elektroniniais laiškais, mėgstu pamokymus, labai daug ką mėgstu. Bet kartais tikrai jaučiuosi kaip tas vairuotojas ir jo ginklu tapęs automatinių durų mygtukas. Tik jo nespaudžiu - apsidairau, koks dabar mėnulis, ir einu doroti kompiuterinių demonų. Arba bergždokai ieškau su kuo pasišnekėti.


Tada sau sakau, kad matyt, taip atrodo suaugusio žmogaus rutina. Tik manoji, kaip visada, turi sunkinančių aplinkybių, dėl kurių esu pati kalta, tai visada jaučiuosi tartum kelyje. Arba į kitą miestą, arba į kažką įdomaus, kas manęs laukia, ir budriai dairausi, kurioje stotelėje reikėtų išlipti. Kai pagalvoji, baisiai įdomu tuos vis didesnius ir didesnius batus matuotis, svarstant, kuo gi galiausiai būsi užaugęs. Aš tai tikrai nežinau! O kol kas pabūsiu smalsiu ir imliu samdomu darbuotoju. Juk viskas priklauso nuo požiūrio - sky is the limit!:)

 
Blogger design by suckmylolly.com