2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Pabaigai

Paprastai paskutinę metų dieną esu įpratusi vietose, kuriose rašydavau dienoraštį, pateikti metų suvestinę. Sau pačiai, nes tinklaraštis egzistuoja visų pirma dėl to, kad neužmirščiau tam tikrų dalykų, jausmų ar išgyvenimų. Ne tik todėl, kad aš turiu Skaitytojų, kad ir kaip Jus branginu.
Tačiau šiemet viskas, ką norėjau įamžinti, pasidalinti šiais Nepaprastai Įspūdingais Metais, yra sudėta čia, pirmojoje vietoje, kur galėjau būti atvira sau.

Ačiū visiems, kurie šiemet buvo, kurie tik atėjo į mano pasaulėlį, kurie padėjo, parodė kelią, verkė ir džiaugėsi su manimi, kurie mokė gyvenimo pamokų ir darė mane Laiminga. Ačiū visiems!

Labiausiai:
Ačiū vienam šauniam jaunuoliui, kuris lyg tarp kitko vieno pavasariško pašnekesio metu man pasakė vieną nepaprastą mintį: baik save riboti - SKY IS THE LIMIT!
Ir, žinoma, itin ačiū mielam Tomui, kad yra: )

Na, o mano linkėjimas Jums visiems yra pavaizduotas nuotraukoje. Laimingų metų!

2009 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Prabėgtukas

Per šias varginančias Kalėdas gavau ne tik daug daug butaforinės laimės, džiaugsmo, Maironį, blizgučių, plastmasinį automobilį su ironija, kad neturiu teisių, bet ir naudingų dalykų iš norų sąrašo bei nuo šiol kvepiu kaip žvaigždė *juokiasi*


Šįvakar, pamiršusi pirštines ir viską pasaulyje, bėgau pasitikti autobuso Skuodas - Kaunas dėl man adresuoto netikėto siuntinio. Pratrypčiojau dvidešimt ledinių minučių ir pagaliau sulaukiau mažo autobusiuko (tikėjausi didelio!). Vairuotojas šelmiškai nusišypsojo ir įdavė nemažą paketėlį: )
Nuo šiol aš vienintelė visoj Visatoj turiu rausvas vilnones Batmano kojinaites! Ąąąąą! Ačiūū

Pakete radau ir daugiau nuostabių dalykų, bei tobulą suknelę Naujųjų nakčiai - Boni ir Klaidas eis švęsti!
Paminėsiu, jog šiuos metus sutikau aptarnaudama banketą už centus. Dvyliktą valandą šalia manęs nebuvo nė vieno anei artimo anei pažįstamo žmogaus, telefonu darbo metu nesinaudojau. Šypsojausi visiems aplinkui nuo trečios valandos popiet iki septynių ryto ir truputį pavargau. Tikiuosi, šiemet bus kažkas geresnio: ))

2009 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Palinkėjimas Kalėdoms

Lyg tyčia aptikau šį kadais rašytą laišką ir pamaniau, kad jis aktualus ir šiais metais, šį vakarą ir yra būtent tai, ką norėčiau Jums pasakyti. Su gražiausiomis metų šventėmis Jus visus!


Sveikas, Kalėdų Seneli,

Taip, čia ir vėl aš rašau:). Geriau jau užsidėk akinius, nes raidės ne tokios didelės kaip norėtum.
Tai kaip elniai gyvena? Ar tikrai ir šiemet neieškai Snieguolės? Aš pusę gyvenimo svajoju apie tokią karjerą. Graži būčiau. Nemanai, kad man tiktų?
Ir šiaip tai keliaujant prie esmės... m... pasiilgau Tavęs. Nesistebi? Bet gi... pats sakei, kad tokių blogų mergaičių nelankai. Ir jau keli metai kaip neaplankei. Begėdis. Aš juk rimtai pasigendu Tavęs.
O iš tiesų rašau, nes turiu žinią Tau. Taip taip, stebuklų būna ir šiemet aš rimtai GERA buvau:). Bet šį kartą rimtai sakau. Nemeluoju! Nėr kryžiukų akyse. Matai? Va va, nepriimtina, tačiau nenuginčyjama tiesa akis bado! Tai ką, turiu teisę į norą Kalėdoms? Nebepyk, gi ne sau prašysiu. Nesitikėjai ir šito? Aš irgi. Bet va prieš Kalėdas visko būna.
Tai va. Aplink mane yra daug Žmonių, kuriems trūksta vos po saujelę Laimės. Tik tiek. Jie patys turbūt to nežino, bet reikia visai nedaug, kad jie iš tiesų pasijustų Laimingi. Ar galėtum pro šalį keliaudamas jiems po pagalve palikti jos? Prašaaaaau! Žinau gi, kad pilna maišą Laimės turi paslėpęs. Gi nedaug jos reikės. Ir Džiaugsmo, jei atliekamo turi. O man jei atliks, bet nereikia. Aš ir taip Laiminga jaučiuos, kai kiti aplink tokie.
Aš gi tikiu Tavim. Ar daug dabar tokių? Va va, aš irgi sakau. Matai kaip viską žinau. :)
Tai eisiu jau. Nepriprask, nedažnai laiškus tookius rašinėju. Ir GERA būnu nedažnai. Tikiuos, kad susitiksim šiemet. Gi verta aš šito. Ir pats tai žinai, kad ir kaip neįtikėtina atrodo net man pačiai.
O šiaip susirašysim kitamet. Gi man patinka Tave kasmet erzint. Ir... su šv. Kalėdom, Seneli!

Tavo pati blogiausia,
Dovilė.

Apie netikėtumus

Viduje taip gera gera. Pasirodo, šiemet nudirbau keletą prasmingų darbų kitiems pati to nežinodama - paskutiniosiomis dienomis sulaukiau keleto netikėtų padėkų ir tai iš tikrųjų kažkas tikrai nepaprasto. Na, kaip kokiame netikroviškai gerietiškame filme, kur pagrindinis veikėjas iš tiesų nusipelno sulaukti atsako.
Visų pirma, gavau laišką. Tikrą, popierinį ir be atgalinio adreso. Nenustebau dėl pačio fakto, nes jau treti metai dalyvauju Kalėdinių laiškų akcijoje, kuomet siunčiame vieni kitiems netikėtus pasveikinimus. Viduje radau mielą atviruką ir nepaprastą laišką jame nuo vieno puikaus žmogaus.
<...> Tu buvai pirmas žmogus iš kurio išgirdau frazę, jei yra blogai - keisk mąstymą. Dabar gyvenu visai kitaip, nei tada, kai mes bendravome, todėl ir prisimenu vis tą pokalbį, nes panašiais dalykais remiuosi kasdien ir gyvenu puikiai, nors iš esmės niekas ir nepasikeitė!<...>
Sunku patikėti kaip, regis, vienas, paprastutis spontaniškas pokalbis apie gyvenimą su ne visai pažįstamu, bet kažkuo artimu žmogumi gali nukreipti pažvelgti į pasaulį kitu kampu. Sunku ir apibūdinti tą gerietiškai pilnatvišką jausmą mano širdyje: ) Ačiū!

O vakar kai pagaliau atbridau per visus Laisvės Alėjos ežerus į įvykio vietą, mane pasitiko netikėtas komplimentas, lydėjęs visą kalėdišką vakarą už senokai nudirbtus darbus. Tokia paskata eiti pirmyn, įvertintas rūpestis, o tai gali padaryti tik mažas ratas žmonių, nes žiūrovas to niekada nepamatys ir nesupras. Smagu ir gera taip netyčia, keistomis aplinkybėmis iš pačių netikėčiausių žmonių sulaukti tokio vertingo gero žodžio: )


Tokie dalykai pažadina Stebuklų Nuotaiką šiam vakarui. Šypsausi.

2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Apie Didžiuosius Šveitimus ir kertę, kurioje gyvenu

Aham, šios dienos tema yra Didieji namų Šveitimai šventėms!: )
Sėdi Dovilė be nagų ir šiek tiek pikta ant visų šiuos namuos gyvenančių sąžinės neturinčių šnerkštėjų, nes sienos ir visa kita taip lengvai nenusivalo kaip galėjo pasirodyti iš pradžių trinant ir šveičiant su geru ūpu ir rokenrolu. Baigėsi rokenrolas - baigėsi ir dėmių geranoriškumas! Bet po kelių valandų, stengiantis daug nepurkštauti ir neišsiduoti apie tai ponui turiukamparašyti, mes turim blizgančius namus! Tik pamėgintų grįžę Teisėjai neįvertint viso šito triūso!!!
(Kyla mintis kaikur palikti lapukus "Sveiki. Noriu likti švarus(-i) iki Kalėdų ryto. Prašaaaau!")

Na o šįryt atėjo mintis parodyt skaitytojams kaip aš gyvenu ir iš kur šiuo metu siunčiu Jums geriausius linkėjimus!
Dabar sėdžiu kairiajame kambario kampe prie nešiojamojo kompiuterio: )Knygų kalneliai kur ne kur šitame kambaryje yra gana įprastas reiškinys: ) Iš dalykų matyti, kad aktyviai ruošiamės Kalėdoms - dovanų detalių pilna visur!

Čia matote mano mylimiausią kambario dalyką visoje Visatoje - Van Gogo "Naktį" ir mano lovą
O čia matote mūsų vos gyvą sieninį laikrodį ir abu šio kambario gyventojus prieš pat Didžiuosius Šveitimus!
O dabar bėgu ruoštis, girdėjau nemažai nemokamų muzikinių staigmenų šiandien Laisvės Alėjoje paruošta: )

2009 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Snieguotų minčių sindromas

"Atėjo tikra žiema", - rytmetį linksmai pagalvojo Dovilė, apžiūrėjusi termometrą, vaizdus pro langą ir nusišypsojusi saulei.
"Mmmm! Sniegas po kojomis girgžda!" - pirmoji mintis po pirmųjų metrų smagiu žingsneliu.
"Velniškai, velniškai, veeeelniškai šaaalta!", - skundėsi ji supratingai kursiokei, trindama apšarmojusias rankas ir jau nebejautrią nosį prieš egzaminą.
"Man taip šalta, kad net skauda kojų pirštukus apie kitas galūnes jau nekalbu", - liūdėjo ji sms žinute piko metu įstrigusiame autobuse, pakeliui namo.

Išvada: baik, Dovile, idealizuoti žiemą, geriau penkias kojinaites kitą kartą užsidėk: ))

O šiaip tai ploju rankutėm, nes katik baigiau visus Velnių Darbus dirbti ir pagaliau po kokių dviejų mėnesių pertraukos galiu tiesiog atsipūsti porai savaičių. Bet turiu naują užsiėmimą - uoliai ieškau darbo. Pamenat, gi CV pasidariau!

2009 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

***

Kalbėdama apie staigmeną tikrai nemaniau, kad visą parą bus galima apibūdinti šiuo žodžiu. Vos tik įkėliau koją į tą gražiai snieguotą žemę, mane pasitiko diiidelis ir smagus netikėtumas ir nuo pat tada teko tiesiog improvizuoti. Garsiai vadinu tai gyvenimiškais prieskoniais, o širdyje - mažais tarpusavio santykių išbandymais.
Ar esate kada dalyvavę piknike su blynais, arbata ir šiltais pokalbiais viduržiemy?: )

Jaučiuosi už viską dėkinga ir Laiminga.

2009 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis

Gruodžio vakaro mintys

Kažkaip maloniai greitai pradėjo bėgti laikas, pridėjęs ne tik šiaip gyvenimiškų, bet ir smagių rūpestėlių. Šaltis, suvienyja žmones jaukesniems ir šviesesniems susibūrimams, kurie, kartais atrodo, galėtų trukti kiaurą naktį ir vistiek turėsime apie ką plepėtis ar ką drauge nuveikti.
Po miestą lakstau kaip kokia Ponia Meška storai apsivyniojus kaklą ir ausis storu storu kadais pačios nusimegztu šaliku ir nebeniurzgu ant savo negražaus palto - stropiai persiuvau jam sagas ir nebeatrodau kaip su tėtės švarku, bent jau taip nebegalvoju. Ačiū Mo, kad dar jį ir pagyrė, tai visai gal ir susimąstysiu, kam jį slėpiau kruopščiai dvejus metus spintoje, nes gėda rodytis pasauliui buvo: ) moteriškas įsivaizdavimas!?

Paskutinė paskaita, paskutinis rašto darbas, pakutinė dovana, paskutinis susimatymas, arbatos puodelis ir kiti paskutinieji dalykai. Visai šauniai man dedasi taškai ant visų "i" metų galui. Tikrai Įspūdingų metų.
O šiaip gyvenu savaitgaliais, daugiausiai šypsausi būtent jais ir labai labai laukiu ateinančiojo. Rytoj manęs laukia vienas iš tų pirmųjų kartų ir staigmena. Tikrų tikriausia, ir man visai nesvarbu, kad pati ją sau ir susiruošiau. Esu tikra, kad nustebsiu.

Na, o Tau, priklydęs žmogau, linkiu gražaus ir jaukaus vakaro!

2009 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Džiaugsminga antraštė


Praėjo beveik trys mėnesiai po vieno kuklia laime trykštančio įrašo, kuomet ne visai drąsiai džiaugiausi faktu, jog su dviem žmonėmis, su kuriais tegaliu įsivaizduoti bendrą veiklą, sukirtau rankomis dėl Labai Didelio Dalyko.
Šiandien jau galiu garsiai pasidžiaugti, jog visa tai ne tik aprašytasis gestas, bet įteisinta ir užregistruota Registrų centre pavadinimu "VŠĮ Kultūros Gurmanai" arba paprasčiau tariant - komanda "Open Culture" (grūmoju tai fiktyviai užsienio įmonei, kuri šį pavaidinimą užregistravo anksčiau už mus)! : )

Kai išgirdau šią džiugią žinią penktadienio pavakarę, ko gero, pusė Šiaulių Brodvėjaus mane išgirdo ir išvydo beveik trijų metrų aukštyje:D na, o šiandien išganingąjį poperiuką džiaugsmingai apžiūrėjau iš arti. Jausmas laaabai laaabai smagus!
Na ir ta proga dar pridėsiu, kad rytoj vykdome smagią flashmob akciją vienoje iš Kauno stotelių. Veiksmą 15min pažadėjo užfiksuoti ne tik foto, bet ir video įranga!: )


p.s. Šiandien du kartus norėjau pračiuožti keliais per aikštę kaip didis futbolininkas po gero įvarčio atnešančio pergalę, sužinojusi savo akademinių vargų rezultatus!

2009 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

Ilgut ilgutėlis dienoraštis apie Nepaprastą Kelionę

O Dievai, kokia beprotiška buvo paskutinė para! (Todėl ir šis įrašas yra laaaaabai ilgas)

Aš turiu iš tiesų subtilų humoro jausmą, mat neturėdama nieko bendro su metalo muzika, važiavau išmėginti save į 7 valandų sunkiosios muzikos koncertą "Metalo frontas" Šiauliuose. Įspūdį sustiprina tai, kad šiame Stebuklų ir Nepaprastų nuotykių mieste niekuomet normaliai nebuvau buvusi! Nežinau ar čia reikėtų stebėtis, bet visi, kam pasakiau apie planuojamą kelionę, iš manęs juokėsi. Aš irgi juokiausi, nes nu juokinga tikrai kai pagalvoji, bet jei jau atitrūkt nuo pasaulinių laimių ir nelaimių, tai tik drąstišku būdu:}
Kadangi jau esu pabuvojusi tokio pobūdžio renginyje anksčiau, iš pastarojo kaiko išmokau - išsiskirti iš minios ryškiomis spalvomis nėra labai gera idėja. Todėl, susirūpinusi, kad man netinka juoda spalva, o ten bus juodvarnių vakarėlis, kruopščiai sprendžiau šią amžiną moterišką bėdą ("na ką gi rengtis??") ir ieškojau sau apdaro, su kuriuo jausčiausi šauniai, smagiai, atrodyčiau gražiai ir šį uždavinį man pavyko išspręsti puikiais, dailiais juodais marškiniais.

Kai visi pasiruošimai buvo baigti ir atėjo lemtingasis penktadienis, suvokiau, kad nėra autobuso į stotį ir man teks keliauti ten mikroautobusu (ką aš apie tai manau, turbūt jau skaitėt), bet visi tie patampymai kažkaip tai neaptemdė mano gerietiškos nuotaikos. Vienintelis kelias į Stebuklų ir Nepaprastų nuotykių miestą - milijonas kaimų ir kaimelių, kurių kvapas džiugino mane maždaug pusę kelio. O jo būta ilgo - net trys valandos! Nuo nuobodulio ir sarkastiškų minčių aktyviai gelbėjo smsais džiuginęs Elvis, kuris tuo pat metu riedėjo traukiniu. Negaliu nepaminėti, jog tas traukinys turėjo atvykti vėliau nei mano autobusas ir man, pirmą kartą išmestai Šiauliuos, reikėjo susirasti kur yra traukinių stotis. Gerai gerai, ji ten netoliese, nesijuokit, bet esmė, jog į žemėlapį aš nepasižiūrėjau ir nutariau pasiklausti kokio nors žmogaus tai kaip man iki ten nueiti. O šiauliečių stotyje būta piktų! Aš nesivadovauju stereotipais vyraujančiais visuomenėje, bet dėl savo mielos skaros vos išlipus gavau repliką, informacija mane tiesiai šviesiai pasiuntė velnias žino kur ir šiaip kažkaip jau baisiai nejauku buvo. Pamačiusi seną gerą užrašą KAUTRA (Kauno transportas aut. past.) ant vyriškio megztuko supratau - tai Jis, ponas informatorius, ir nesuklydau.
Beeidama nušalau ausis, bet pono T. atvykimas mane visokeriopai sušildė ir aš pastebimai dar labiau pralinksmėjau, be to, turėjome naują kelionės draugę vėliavos lazdą, kurią nešėmės kartu:D iki koncerto buvo likę maždaug penkios valandos.
Šiauliai - įdomus miestas su įdomiomis niekur negirdėtomis pustuštėmis parduotuvėmis ir kavinėmis (visai kaip mūsų L. A. po Akropolio atidarymo), nauja Brodvėjaus danga ir galybe Kalėdinių eglučių. Čia aptikome ir įdomią reklamos formą - pirmyn-atgal vaikštančias mergaites su diiiiiideliu plakatu ant kurio užrašyta reklaminė medžiaga. Nieko sau darbas Kalėdų sezonu: ) Tik nežinau į ką ten labiau žmonės žiūri, ar į plakatą, ar į mergaites.
Minėtasis vėliavos kotas padėjo mums prikaustyti žmonių dėmesį, ypač prekybos centre, kai žaidėme Kalėdų Senelį. O dar vėliau aktyviai su žemėlapiu, visaip ieškojome dramos teatro ir taip gerai pralinksminom praeivius, nes nu visame tame dalyvavo ir tas pats judesius varžantis vėliavos kotas, o su juo kartu mes ir laktėm ir dainavom šventines dainas.
Atėjus Didžiajai Akimirkai, kuomet visi aštuoni būsimi draugai jau iš tolo spėliojo taikasčiatokiasuponuT., laikiausi didvyriškai ir truputį tuo didžiuojuosi! Būriu traukėme į koncerto preparty, kur galėjome artimiau pabendrauti ir aš maloniai pradžiuginau visus atskleisdama, kad su metalu neturiu beveik jokių santykių.

Kalbant apie patį koncertą, tai jis vyko "marozų" klube ir padavėjos ryškiai buvo priverstos atkentėti šį renginį - apsivilko juodai ir visą laiką buvo nuoširdžiai ištikimai susiraukusios. Tas susiraukimas turbūt paskatino ir juodąją stipriųjų gėrimų rinką jų bare, nes vakaro eigoje pavyko atskleisti, kad meniu, kurie buvo paslėpti nuo klientų, gėrimų kainos yra mažesnės:D
Ką aš galiu pasakyt apie visą renginį? Buvo vavavyva vakarėlis! Tiek juodų pačio įvairiausio amžiaus žmonių vienoje vietoje tikrai nebuvau mačiusi! Kalbant apie elgesį koncerto metu, tai teigiamos emocijos buvo žymimos:
  • Keliamu kumščiu į viršų
  • Keliamu "l...l" į viršų
  • Šūksniu "hey hey hey" į ritmą
  • Urzgimu (apie tai aš vis klausinėjau mielos kolegės Giedrės, kodėl Jūs taip darot: ) sakė nžn)
  • Galvos judinimu (aktyvesniu arba pasyvesniu)
  • Pogu
  • Plojau ten turbūt tik aš:D

Turiu savitą požiūrį į metalo grupes: skiriu mėšlą nuo ne mėšlo:D mėšlas (net 2 grupės) man buvo absoliučiai vienoda instrumentuotė kai tarkuoja vieną ir tą patį, o ne mėšlas kuo įvairiausi gabalų ritmai:D Didų įspūdį man paliko grupė puiki grupė Kielwater, kurios vokalistės (vienintelės moters ant scenos) po kiekvienos dainos mes prašėme nusirengt, o ji vis apsimesdavo, kad nesupranta. Grojo jie man visai neprastai, su draivu, šokau ir dainavau visaip ir stebėjau kaip vokalistė rangosi ten visaip seksualiai, kas didžią dalį įspūdžio man ir sudarė:D ge-ras ten, rimtai. Aš taip nemoku, bet šokau ten ir kračiausi savaip. Tas matyt visai patiko aplinkai ir neužilgo ausyje išgirdau tokį šnypštimą "labas, kaip tau sekasi" vos sekundei viena pasilikau, nes vienas blogietis mano alų išmušė man iš rankos, bet greit susisgribo, kad reik atpirkti:D

Jos mes prašėm nusirengt

Dar nerealiai patiko man (kaip ir visiems turbūt) latviai Sanctimony! Kokį velnią jie ten grojo aš nežinau (absoliuti stilių makalošė su rokenrolo ritmika), bet į vakarėlį įsijungė absoliučiai visas klubas, pirmą kartą tokį velnišką tūsą mačiau su visais vyrukų šokinėjimais į publiką ir tt.! Bet kaip smagu buvo, iššokinėjau sveikatą ir kai mes su T. šokdavom ten, tai žmonės padarydavo erdvės! Taškėmės su kompanija kaip kokie hardcore karalaičiai:D mano plaukai ryškiai ten dėmesio sulaukė, nes užvožiau man atrodo kelis kartus kažkam su jais:D




Oplia: )

Grojant legendoms Meressin (vokalistas atrodo kaip meškinas!) ir kolegoms mojuojant Žemaitijos vėliava jų garbei, tokio tūso nebebuvo, bet stojo patriotiška nuotaika! Dagiau negaliu nieko pasakyt, nes jaučiausi pavargus, o ir prie mano akių subaladojo du jaunuolius ten :)) nutinka dalykų, paaiškino man T.

Apibendrinus viską, tai tikrai laaabai kietai ten viskas buvo. Namuose man tokia muzika nesiklauso ir nemanau, kad kada klausysis. Nuo situacijų, atmosferų, nuotaikų viskas priklauso ir susiklauso:}
Po visko važiavome į vienos žvaigždutės Šiaulių viešbutaitį "Salduvė" ir apturėjom baisiai kietą maždaug dviejų valandų miego nakvynę, apie kurią galėčiau dar vieną tokio ilgio dienoraštį parašyt:D labai taip nuotykingai ten atšventėme gimimo dieną su triukšmingais kaimynais:} mano gyvenimas tiesiog pilnas romantikos, kai pagalvoju:D
O maždaug pusę devynių ryte man įtartinai nieko neskaudėjo, ausyse kažkodėl po 7 valandų metalo niekas neūžė ir vėl sėdėjome taksi, (jie Šiauliuose labai pigūs) lėkėme į stotį, iš kurios važiavome į Klaipėdą, nes turėjau ten pristatyt poną T. groti koncertan, startavusiame 12h Klaipėdos universitete. Ten aš buvau operatorius ir fotografas, bei truputį dvasinis grupės lyderis: ) pajūryje pabuvojau dar 6 stebuklingas valandas, kurios dėl kaikurių dalykų įtraukė 12.12 į mano atmintį, ir po to atsimenu tik pro autobuso langą pamatytus gimtojo Kauno žiburius.

Tai tiek sutrumpintoje versijoje apie nepaprastų nuotykių ir stebuklų kupiną kelionę į Šiaurės Lietuvą!: )

2009 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Prabėgtukas

Paskutiniosiomis dienomis buvau tiesiog "įmesta" į viešųjų ryšių gamybą - niekas nesikeičia, visdar turiu priverstinai imtis dalies iniciatyvų, idant sąžinė ir reputacija liktų nepažeista ir aš pati apsaugota nuo visokių moralinių kančių. Turėjome vieno šaunaus mūsų kurso atlikto tyrimo viešą pristatymą-spaudos konferenciją Kauno miesto savivaldybėje. Džiaugiuosi, jog neteko kalbėti, neskaitant nesmagių minučių, užimant žurnalistus, kol nebuvo pagrindinių įvykio herojų. Aišku, niekas neprasidėjo laiku, pagrindinis žurnalistų dėmesys buvo kitur, būta techninių nesklandumų, bet šiaip viskas praėjo visai gerai!

Žvelgiant į gerąsias naujienas ir šviesiąsias puses, man sekasi gerai, esu palyginti geros sveikatos būklės bei nuotaikos. Šiandien nusipirkau ultramegakietus marškinius ir retro reivo rausvais elementais papuoštus akinius už keletą litų ir taip pradžiuginau save ir aplinkinius, nes akinius pamilo visi! Taip pat sudalyvavau akcijoje "imk nemokamą picą kol gali" ir iš tikrųjų ją gavau! Klasiška visgi tie nemokami dalykėliai. O tereikėjo tik užsiregistruoti internete ir gauti juokingą slaptažodį. Na, bet čia erzinu visus, nes sakė, kad akcija jau išdalino viską *rodo liežuvį*
Rytoj su mielu Elviu išvykstu į Nepaprastų Stebuklų ir visokių šaunių dalykų kupiną kelionę į Šiaulius ir pajūrį! Imsiuos netradicinio sau amplua ir visa tai man tikrų tikriausias iššūkis. Jau dabar nujaučiu, kad patirsiu ten neįkainojamų įspūdžių, kuriais pažadu pasidalinti čia: )
Na, ir paskutinė džiugi iki nebegalėjimo naujiena yra ta, jog rengiame dar vieną flashmob akciją jau ateinantį antradienį: ) Tai ne tik puikus būdas praleisti maždaug dešimt gyvenimo minučių, pasikraunant beprotiškai gerų emocijų, bet ir galima sutikti mane, grojančią pirmu smuiku: ))

Gražaus savaitgalio, mano mielas skaitytojau!

2009 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Gerb. Kalėdų Seneli,


Kaip visuomet Kalėdos Tau artėja per greitai ir kaip ir kasmet esu, ko gero, komplikuočiausia asmenybė kalėdinių norų klausimu visoje Visatoje, nes man paprasčiausiai užtenka to, ką turiu, kad ir kaip su tuo negalėtų susitaikyti aplinkiniai ir Tu, mano mielas Seneli. Be to, man visai patinka netikėtumai!: )
Todėl šiais metais, norėdama sumažinti egzistencines kančias visiems aplinkui, nuo pat rugsėjo(!) mėnesio pačiose netikėčiausiose vietose ir situacijose uoliai užsirašinėjau dalykus, kurių netikėtai pasigesdavau savo kasdienybėje:
  1. Kapodasterio;
  2. Naujų ausinių mano mp3 playeriui. Būtų gerai "Creative" ir kuo paprastesnės, tuo geriau ir pigiau;
  3. Vilnonių kojinių poros. Senosios, šveniai tariant, sudilo;
  4. Norvilų vaikio;
  5. Saldainių. Čia niekuomet neprašausi, mielas Kalėdų Seneli, nes Kalėdos be saldainių yra kažkoks absurdas;
  6. G. Česonio atvirukų rinkinio "Kaunas - miestas Santakoje";
  7. Visuotinio supratimo;
  8. Bendravimo psichologijos vadovėlio;
  9. Taikos Žemėje;
  10. Kompaktišos kitų metų darbo knygelės.
  11. Kokio nors šaunaus diržo džinsams, būtų gerai, kad jis nešokiruotų visuomenės savo spalvomis;
  12. Šiltų pirštinių;
  13. Naujos "Batmano" maikutės. Senąją tėtis kraupiai išskalbė ir taip sukėlė mano širdgėlą, kurią jaučiu iki dabar!
  14. Savaitgalio prie jūros;
Va toks tat mano praktiškų ir naudingų norų sąrašas ateinančioms Kalėdoms!

2009 m. gruodžio 3 d., ketvirtadienis

2




2009 m. gruodžio 2 d., trečiadienis

Apie atradimus arba viva la Samogitia!

Jau kurį laiką galvoju apie kokios nors naujos kalbos mokymąsi, taigi, turėti naują hobį, atveriantį naujus horizontus. Na, bet nesugalvoju aš niekaip kas čia man taip patiktų, būtų įdomu ir naudinga, nors buvo kilę visokiausių minčių po savaitės Taize. Bet koks gi šio įrašo tikslas?
Sėdėjau šiandien ant kursiokės lovos, lydydama smegenis finansinėmis investicijomis, ir netikėtai suvokiau, kad net pati to nesuprasdama, pastaruosius mėnesius uoliai mokaus vienos kalbos savaime! Sunku tuo patikėt, bet tai yra tiesa! Aš šiek tiek prasimušiau rokoutis žemaitėšką - nu mažens kalbo bendrėne kalba, tudiel monei gan sunkę enas tonkei i ne tep išen. Mon tai yr didlės atradėmas, ba pati api tai vėsai nemislyjau!
Visada buvau gabi visokiem akcentam ir kalbos manieroms ir yra nerealiai keista žinot, kad kažką pagavau kaip reikiant:D

Aneim joks skėrtoms grynakraujė ane grynakraujė to esi. Tėk žemaitis muok pasakyt "vėinioulėka". Pagal tuo žuodė pasakymą anei tėkrėn žemaitėškomą.
Todėl visi kartu... Vėinioulėka!

p.s. teisingai ištartas šis slaptažodis dažnai gali išgelbėti iš sudėtingos situacijos!

2009 m. gruodžio 1 d., antradienis

Mielas dienorašti,


Tetrenkia mane Perkūnas arba mūsų miela dėstytoja Lina Puodžiukaitė, bet modernių dalykų mano gyvenime paskutiniu metu tikrai per daug! Modernus šokis, modernus menas, modernioji muzika, moderni choreografija, viską reikia nagrinėti, suprasti ir vis dažniau aš pagalvoju, ar kas apie paprastus žmogelius pagalvojo? A?

Niekaip nesuprantu, kodėl stotelėse, kai ramiai sau stoviu visa pavargus iki negaliu, traukiu girtus dėdes. Na, nepiktus, bet girtus ir itin draugiškus. Ir kai tu sakai, kad mielai paplepėtum apie fetišus ir kitus gyvenimo džiaugsmus, kad ir ką ten jis norėtų pasakyti, bet tu dabar lauki mikroautobuso labai susikaupus. Ir jis sako "Ajo? bet..." ir vėl pasakoja apie mėlynus mėnulius, kosminius autobusus ir žalius markerius su tokiu džiaugsmu akyse. Tada tu sakai, kad tau nelabai smagu, kai dėdė naktį pristoja ir kalba kažką, ko tu nesupranti, ir paprašai pakalbinti kokią kitą mergaitę. Ir jis vėl sako "ajo? bet aš noriu, kad tavęs niekas čia neužpultų" ir taip susvirduliuoja, kad net graudu. Na, bet kai pagalvoji, nedažnai turi didvyrį devynioms kraupioms minutėms.

Jeigu ne tos rankos, į kurias galiu vis protarpiais pabėgti, ko gero, jau šią akimirką išprotėčiau. Visos tos kiaulės lendančios iš už pasalų, baubai akademiniai darbai, neaišku kokie sapnai naktimis, bepročio laiko bėgimas, idėjiniai-kūrybiniai uraganai, namai-pragarai, mane lėtai lėėėtai pribaiginėja su besaikiu pasimėgavimu. Bet aš juk didelė (metro septyniasdešimt aštuonių), aš susitvarkysiu, būsiu rami, šauni ir... pavarysiu!

Ir... su žiemos pradžia visus gerus žmones!

2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema"

Šis negražus rytas prasidėjo, regis, kaip visuomet: atėjus reikiamam laikui pramerkiau akis, nusišypsojau, pamerkiau kairę (kitos nemoku) akį pasauliui ir ėmiau katiniškai rąžytis. Visai netrukus pajutau kaip mano žavus ir mielas pasaulėlis smarkiai susiūbavo, o tuoj po to sugavau save skaičiuojančią įtrūkimus lubose, savanaudiškai galvojančią apie negražius dalykus, kaltinančią pasaulį nebūtais dalykais ir klausiančią visų tų Dievus taip varginančių retorinių klausimų.
"Gyvenimas velniškai neteisingas bus šios dienos tema", - pagalvojau aš, ir savaime nustačiusi kankinės miną ėmiau skęsti pirminės reakcijos sukeltame skaudulyje.
Po kurio laiko stebint, kas naujo ant mano lubų, įsijungiau kone pačią gerietiškiausią muziką Žemėje ir ėmiau mąstyti, kodėl mano pasaulyje šitaip nutiko ir ar nėra kitos išeities. Suvokiau, kad viskas logiška ir gera ir, kad šiuo atveju man belieka džiaugtis Dalykais, kuriuos turiu dabar ir čia. Juk gyvename vieną kartą. (Baik graudentis, Dovile, juk tau tai nebūdinga *susiima į nagą*) Paskutiniai keli mėnesiai vadovaujantis šiuo moto buvo kaip reikiant pašėlę ir dėl visko aš jaučiuosi labai Laiminga.

Apie gerą vidurdienį (suskaičiavusi visus įtrūkimus lubose) pajaučiau, jog esu pasirengusi toliau šypsotis žmonėms. Rytoj bus pašėlusiai gera diena, nusispjaunant į visokias konferencijas ir kitas sąžinės karpas, o šįvakar juk eisim į Šokio ir gyvos muzikos projektą TAIP.
Neskaniai papusryčiavusi, paskubomis išsiruošusi išėjau pavaikštinėti prieš paskaitas. Nesvarbu, kad lijo, juk jau sakiau, kad šiandien negraži diena, absurdiška būtų tikėtis, kad ims ir nušvis man saulė (MAN, dievaži, reikėtų nustoti laisvalaikiu sukti pasaulį aplink save). Paskaita ir damos man savaime kėlė ūpą, o neskanią pusiausvyrą palaikė įvykiai iš Atsakomybių temos, apie kurią rašiau anksčiau. Galiausiai vėl pasidarė klaikiai liūdna, nes kilo mintis imti va ir pasiduoti prieš savo svajones, mat per sunku man darosi. Ačiū, Mo, kuri paklausė kokio velnio aš papiktėjau paskaitų eigoje ir truputį paprotino. Manau, jog šiandien man tereikėjo preteksto truputį prasprogti ne ten, nors kita vertus, su kantrybe man tikrai ne kas pastaruoju metu. Savanaudiškai keiksnoju vaistus, kuriuos geriu, kad jie veikia, nes aš tiesiog trokštu vėl būti išsiblaškiusi, lengvabūdiška ir labiau vėjavaikiška kaip prieš kelias savaites, o čia mat atmintį, smegenų veiklą ir dėmesio sukoncentravimą pagerino. Oh well, dabar daugiau laiko lieka susikoncentruoti į asmeninio gyvenimo problemas.

Ironiška, spektaklis man nepatiko, nesupratau kažko, o pagal nuogirdas ir koleges buvo aišku, kad to paties neįkirto ir nemaža dalis publikos, vadinasi, problema ne manyje. Vėliau nutiko dar keletas šaunių gyvenimiškų dalykėlių ir desertui Likimas metė į mane akmenį - itin ramiai, lyg to ir būčiau tikėjusis sutikau žinią, kad rytojus mums nieko gero nežada. Kaip ir visas likęs savaitgalis bei mano kita savaitė.

*išjungia tą ramią muzikytę*
Užteks.

2009 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Apie popietę mėginant respiratoriaus galimybes

Gyvename kiaulių gripo inkubatoriuje kur TV3 kelia paniką savo socialinėmis kampanijomis, mokyklos vaikų džiaugsmams uždarytos, o studentai (kaip visada) pripažįstami ne žmonėmis, todėl jokių čia karantinų jums, nors sėdime auditorijose po kelis. Niekam nepaslaptis, jog kol viena pusė Lietuvos serga, kita - daug ir aktyviai geria, imunitetą dezinfekuoja. Na, o aš šiandien nutariau išmėginti vis populiarėjantį būdą apsisaugoti nuo visuotinių bacilų - nusipirkti ir užsidėti respiratorių ir pažiūrėti ar tai padeda, bei kaip į tai reaguoja aplinkiniai.

O dabar apie viską nuo pradžių:
Šiandien su ištikimąja bendražyge J. nutarėme pasielgti visai neprotingai ir užsukti pas kiauliagripiais užsikrėtusius kolegas į svečius, bet susipratome, kad gal per daug rizikuosim sveikatėlėm tad užėjome į vaistinę, kur entuziastingai pasisveikinę, dar entuziastingiau ir su didžiom šypsenom paklausėme ar turi jie respiratorių. Mūsų džiaugsmui jų vasitinėje buvo ir sumokėję po 49ct/vnt nusipirkome žaliai baltas kaukes.
Mes nebūtume mes, jei įlipę į troleibusą staiga nesumąstytumėm, kad va čia va yra tikrojikiauliųgripobacilųirštva ir demonstratyviai neišsitrauktume savo pirkinių palydėdamos komentarais kaip svarbu turėti tokį daiktą.

Užklupę jausmai užsidėjus respiratorių:
Mama, man karšta su šituo daiktu!;
Jaučiausi truputį kaip nindzė;
Po kelių akimirkų suvokiau, kad neitin daug matau;
Šiaip jaučiausi paslaptinga, kaip kokia musulmonų moteris, kur veido nesimato ir nori nenori pradedi pasitelkti savo įgimtą žavesį;
O šiaip būsena jau apsipratus buvo panaši į tą, kai tu esi su akiniais nuo saulės ir jautiesi visoks šaunus ir kietas.

Kaip į viską reagavo žmonės troleibuse?
Dalis stebėjusių mūsų demonstratyvų respiratoriaus aktą suprantingai palaikė, maždaug jojojo reikia saugotis!, kiti ganėtinai baugiai žiūrėjo į mus, lyg į panikos skleidėjas, visuotino pavojaus ženklus ir norėjo atsiriboti. Linksmiausia buvo su tais, kurie sėdėdavo užsisvajoję ir taip lyg tarp kitko atsisukę žiauriai nusigąsdavo. Ir naujai įlipę keleiviai arba baisiai išsigąsdavo arba sunerimdavo mus pamatę. Bet buvome baisiai geraširdiškos, daug juokavome ir juokėmės visaip, kad no worries people! :)

O tada mes ėjome į maximą apelsinų ligoniams pirkti:
Eiti su respiratoriumi ant veido yra ne taip jau paprasta. Na, dėmesio sulauki tikrai daug, bet dalį jo gauni dėl to, kad nematai nieko kas po kojomis dedasi. Maximoje sukinėtis tarp lentynų ir daiktų buvo nelengva, nes nu rimtai nieko nesimato, atsiplėšti maišelį buvo sunku, surasti rankinėje piniginę taip pat. Bet užtai eilėje kokią diskusiją sukėlėm! Stovime mes sau ramiai jaunosios nindzės, plepamės, truputį juokiamės ir staiga močiutė paklausia kur dalina šitas kaukes. Prie jos mikliai prisijungė 5 poros klausiančių to paties tetų akys iš gretimos eilės. Turėjome visoms nuosekliai papasakoti kur pirkome, kiek kainavo iš ko čia padaryta, kiek laiko tarnauja ir kitus panašius dalykus! Sakė, kad įdomu ne dėl gripo tai močiutei, o dėl to, kad kai skalbia chemikalų prisiuosto. O po to neaišku kodėl iš mūsų juokėsi kasininkė.

Praeiviai kažko baidėsi mūsų, kaukėtųjų damų, o vaikai klausinėjo mamų kuo mes infekuotos, kai keliavome link vizito tikslo. Einant į laiptinę, tiesiog baisiai išgąsdinome moterį! Čia buvo truputį juokinga ir netikėta, o lipti laiptais į ketvirtą aukštą su repsiratoriumi ant veido nėra taip paprasta. Rimtai!
Dar keletas minusų, kuriuos pastebėjau: baisiai sunku užpuolus netikėtam kosuliui greitai apsispręsti ar kosėti bet kaip ar nusiimti kaukę ir tik tada. Rūkančiam žmogui neturėtų būti malonu dėvėti respiratorių po cigaretės. Rašyti sms yra sunku, nes telefoną reikia kelti iki debesų, jei nori matyti ką darai.
Ir išvis, neįsivaizduoju kaip chirurgai gali dirbti su šiais daiktais :)

Tai tiek potyrių šiam kartui, rytoj eisime bauginti universiteto!

2009 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Ei, atėjo metas nusišypsoti!

Pagaliau pagaliau pagaliau kartu su bendraminčiais (linkėjimai Jums!) susėdę nuveikėme keletą šaunių dalykų ir šią minutę aš labai labai džiaugiuos galėdama pagaliau Jus visus pakviesti į Kauno Flashmob akciją "Ei susitikime nusišypsoti!"


2009 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Paskutinių dienų atradimai/pasiekimai/panorėjimai

Atradimas numeris vienas:

Pasidariau jautri fiziškai. Esu viena iš tų medžių, kurie nebijo kutenimo, neklykia, jei pakliūva į beprotiškai netikėtą, truputį pavojingą situaciją, o jei išsigąsta, tai dažniausiai neparodo, o tik vėliau ramiu balsu pasako "nerealiai čia išgąsdinai!". Tai laikiau vienu iš savo trūkumų. O dabar tai tik pakutenk reikiamoje vietoje, tuoj susiriesiu į kamuolį ir kikensiu iki nebegalėjimo arba iš anksto rėksiu, kad būsiu gera, prašau, nereikia, pasigailėkit pone!

Atradimas numeris du:
Grįžtu namo. Įsijungiu savo mažąjį draugą HP ir matau... Tai. Ačiū, sese, tu turi humoro jausmą! Kikenau kokias tris minutes negalėdama patikėti.

Atradimas numeris trys:
Iš kažkur pas mane užklydo neaiškios kilmės Didžiosios Nuotaikų Kaitos ir todėl Dovilė netikėtai pavirto panele Ragana, kuri nesupranta juokų ir yra nei šauni, nei faina. Damos, ar turit kokį šaunų patarimą ką man daryti?

Atradimas numeris keturi:
Kai viduryje rašymo nutari pakeisti pranešimo stilių, netikėtai pasikeičia ir visa jo nuotaika ir tu jautiesi daug geriau!

Pasiekimas. Tik vienas.
Absoliutus pasisekimas kurso vakarėlyje headbanginimo kategorijoje. Truputį sprandą skauda dabar, bet užtai kaip smagu buvo!

Panorėjimas:
Nenustoti džiaugtis ir šita nuotaika bei daugiadiene drugelių puota skrandyje išgyventi ateinančią žiemą. *Skambina ponui Dievui ir tariasi dėl pavasario atvykimo laiko, pažadant gerus mūsų darbus ir solidų honorarą*
Ir dar vienas mažutėlis:
*Stipriai užsimerkia ir suspaudžia kumštukus* Noriu, noriu, noriu... kad viskas būtų gerai.


:)
Reziumė:


2009 m. lapkričio 17 d., antradienis

CV rengimo ypatybės

Prispyrė mane reikalas pagaliau susitvarkyti gyvenimo aprašymą su didžiu tikslu pradėti derybas dėl praktikos vienintelėje trokštamoje įstaigoje, nes jei ne - teks pavasarį kandidatuoti į Erasmus ir, jei pasisektų, išplaukti į tarptautinius vandenis. Bet aš labai labai noriu Lietuvoj! Ale ne apie tai čia šįvakar :)

Rengti CV - turėti milijoną sąžinės priekaištų sau pačiai. Žmogaus socialinę tapatybę lemia tai, kuo jis laiko save ir tai, kuo jį laiko kiti, ar tai sutampa. Na, bet nemoku aš į save ir savo darbus iš šono pažvelgti, nežinau kaip nepamažinti, kaip neperdidinti dalykų. Neesmė, kad CV yra ne tiems žmonėms, kurie galėtų apie tai man papriekaištauti, bet man pačiai ir įstaigoms, kurios galbūt manimi domėsis. Todėl susidūrė Dovilė su egzistencinėm problemom, kurias mėgina spręsti jau antrą vakarą - kaip objektyviai pažvelgti į save, kad jausčiausi verta to, kas parašyta?
Su darbo patirtim ir kompetencijomis lyg ir susitvarkiau, bet tebėra visos kitos Ypatingos Probleminės Sritys: Socialinių, organizacinių, techninių gebėjimų ir kompetencijų apibrėžimas. Sėdžiu, žiūriu į ekraną, galvoju komunikabili aš ar nelabai, iš ko galima čia taip spręst, kur skaitosi, kad įgyjau visų tų kompetencijų :D
Jei kas nors gali pasiūlyti man pagalbą, labai nuoširdžiai lauksiu! Niekam tikę visų perrašyti, nurašyti CV pavyzdžiai man netinka;]]

2009 m. lapkričio 14 d., šeštadienis

Apie laiką ir Likimo dovanas

Vakar buvo viena iš dienų, kurias norisi įsidėmėti iki mažiausių smulkmenų, saugoti, branginti, kad niekada niekada nepamirštum.
Žinoti, kad tikrai turi priežasčių džiaugtis viskuo, o ne ieškoti pretekstų nusišypsojimui ar suradus slėptis, baidytis, yra kažkas neį(pa)prasta. Nežinau už kokius gerus darbus man visa tai, bet esu labai dėkinga savo Likimui.

Man laikas atrodo dviveidis - mėnesiai skrieja lyg pro šalį, pavienės dienos pralekia lyg gražaus filmo kadras, tepespėju titrus perskaityti, bet skaičiuojant dienas į ateitį, viskas atrodo ilgu, tolima ir gal net šiek tiek baugu. Matyt, tokia gerų dalykų kaina, bet apie tai galvodama vis prisimenu, jog laimingi laiko neskaičiuoja.
Būna, kad sėdi žmogus ir mąstai, jog iš žmonių, aplinkos ir kasdienos dar norėčiau kada nors šio, šio ir šio Laimingam gyvenimui. Paskutiniu metu galvoju, kad šie metai man yra tokie Ypatingi, davę man tiek daug, kad aš nebežinau ar man dar kažko reikia. Visokie gyvenimiški prieskoniai, kliūtys, nesėkmytės, man savotiškai netgi patinka, nes nenorėčiau gyventi pasakoje, kur man visi šypsosi, yra iki beprotybės malonūs ir paslaugūs, man viskas sekasi ir namai yra tiesiog rojaus kampelis pailsėti po dienos darbų. Tu nuolat turi save grūdinti ir tobulinti. Viską sukramčius pasiekti tikslai atrodo daug skanesni ir saldesni.

Bet grįžtant prie Likimo dovanų, visada reikia laiko suvokti ir įvertinti, kad kažką gavai tiesiog iš dangaus. Svarbu, kad tai įvyktų laiku. Tebūnie tai subtili dalykinė sėkmė, geri balai moksle, ypatingi žmonės aplink tave. Galvoju, kad tokie dalykai man lyg duodami avansu, todėl nepamirštu kartais nusišypsoti nepažįstamam žmogui, kažko nuliūdusiam palinkėti geros dienos, ką nors įkvėpti siekti tikslų - padaryti kažką mažo ir paprasto, bet galbūt labai reiškmingo kitam.

2009 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Apie moteris ir finansines problemas

Kartais negaliu savim atsižavėt. Rimtai! Tik ne ta geraja prasme.

Stropiai mokaus paskutinėmis dienomis visaip susikaupus, ar bent jau labiau susikaupus nei įprastai, pasauly laimės nematau, trokštu veiksmo ir gerų darbų, tad netgi verdu sriubas (o jų gaminti visai nemoku), naktim nemiegu ir esu truputėlį pikta. Pabaigos dar nesimato, bet aš juk didelė - pasistengsiu nesiraukyt ir viską viską išgyvensiu!
Kalbant apie šiandienos laimę ir sėkmę, papasakosiu, kad su Mo šiuo metu "turim bėdų su finansais" t.y. rengiam darbą "finansinės investicijos ir jų vertinimas" (pati įdomiausia tema visatoje, rimtai), nurašinėjam(!) sovieticus būdu knygutę tokią apie investavimą, jo vertinimą, rytoj reikia darbą pristatyt. Nurašėm viską per dienas naktis, pasidžiaugėm, kad kaip gerai kaip gerai, dar prisirankiojom info, sėdom šiandien skaidrių darytis ir taip kažkaip trūksta mums pagrindinio apibrėžimo, naujausiam šaltiny tas finansinis investavimas man su parengta medžiaga nelabai rišasi. Pažodžiui pasidomėjau gūglėj ką mums daryt reikia ir supratau, kad rimtai kažkas ne taip. Pažiūrėjom kokias dar temas kolegos ryt atneš ir *bliamba* mes kaimyninio pristatymo informaciją susirinkom, kur nedaug skiriasi pavadinimas:DD FAIL! o galvojom protingos ir visa kita, puikiai čia susisukom, VISĄ KNYGAITĘ NURAŠĖM!:D

Ačiū speroms.lt už tai, kad sunkią panikos minutę likus vos keliolikai valandų iki atsiskaitymo buvo kartu su mumis!

2009 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

Įrašas sau pačiai

Čia, kad nepamirščiau ką turiu daryt benaršydama internete.
Kai viską atsiskaitysiu ir parašysiu, ką privalau, pažadu ką nors smagaus su šiuo pranešimu nuveikti.

2009 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Valio knygoms!

Mano gyvenime egzistuoja šaunūs laikotarpiai, visapusiškai skatinantys mane griebtis gerų darbų ir itin įkvepiantys rašyti blogą, - tai kolių sezonas, egzaminų sesijos ir kiti universitetiniai darbymečiai!
Sėdėdama po lempa ir braukdama septynioliktąjį prakaitą, bevartant turizmo vadovėlio lapus, pagalvojau, kad mokslas manyje skatina visokiausias ironijas, azarto jausmus, siekiant išmėginti save netikėčiausiose sedėjimo-gulėjimo pozose, ir atsiminiau, kad esu gana nemažai rašius apie savo didžius išgyvenimus edukacijos procese. Todėl dabar dešinėje ekrano pusėje tarp mano tinklaraščio etikečių galite rasti naują šaunią skiltį "Valio knygoms!" (šauktuko, mano nelaimei, neleido vartoti, bet prašau įsivaizduoti, kad jis ten).

Pastaruoju metu vis prigaunu save, jog visai nemoku ilgiau nei kelias minutes sukoncentruoti dėmesio į ką nors, todėl pralaimiu visus žaidimus, kuriuose reikia susikaupti (pavyzdžiui, oro ritulyje), mokymosi procesas tampa labai ilgas ir erzinantis ir man sunku klausytis ilgų žmonių kalbų. Na ką gi, Dovile, tokia tat kaina kaikurių gerų dalykų tavo gyvenime ir šiaip to nuolatinio pasidžiaugimo dalykais.. Kai pasakiau apie savo bėdą mamai, skubiai gavau vaistų atminčiai gerinti. Parašyta, kad gerina klausą, pažinimo funkcijas, padeda sutelkti dėmesį, gydo Alzhaimerio ligą!

Taigi, dedu daug vilčių į gydymo ciklą ir linkiu visiems turiningo vakaro (na, kad nesijausčiau vieniša su tuo vadovėliu)!

2009 m. lapkričio 7 d., šeštadienis


Yra nuostabu turėti Žmogų, pas kurį visuomet gali trumpam pabėgti iš pasaulio, kuriame šiandien lyja lietus, viskas truputį liūdnai atrodo ir tu negali džiaugtis. Man savotiškai patinka laukti tų išėjimo atostogauti dienų.
Visada grįžtu rami, Laiminga ir pasipildžius kažkuo nauju, kas įkvepia.

2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Rytinis minčių cunamis

Paskutiniu metu viskas taip susidėjo į vieną vietą ir aš taip dažnai noriu paklausti ir klausiu galybės natūraliai kylančių klausimų, susijusių su atsakomybe, kad imu galvoti, jog gal man čia kažkas negerai yra, aš kažko nepagaunu, ar mano sąžinė per jautri?
Išmėginau šiuos klausimų informacijai gauti tipus:
  • Pasiteiravimą; Jokio atgarsio.
  • Skambutį lyg tarp kitko, siekiant bent taip gauti informacijos; Nieko aiškaus.
  • Tiesioginį mandagų klausimą; Neveikia.
  • Ironišką klausimą su priedais, pavyzdžiui, gal man nuogai pradėt lakstyt, kad kas nors dėmesį atkreiptų?:) Suveikia! Tik visi mane mintyse vadina be proto arogantiška ir velnias žino kuo čia nepatenkinta, antrąjį variantą išreiškiant garsiai, bet info ar sukirbėjimo kokio link proceso vistiek nėra!
  • Kalbėjimas tiesiai apie problemų aštrumą jau kraštutiniu atveju (vėluojant į terminus) - absoliutus nesupratimas, ko aš noriu, juk viskas gerai, niekas nieko nedaro toliau.

Variantų, kur norisi bent kažką žinot, kad mano gyvenime viskas pasidarytų aiškiau ir lengviau, ar įkvėptų ieškot kelių spręst bėdas yra net keturi (šiandien negalėjau patikėti skaičiuodama)! Pagal pagarbos, pasitikėjimo lygį ir pažinčių stiprumus naudotos strategijos yra skirtingos.

O dar kur atsiradę Didieji Pasirinkimai... Reikia mokytis įjungt durnių, turbūt, atsisakyt tikslų, siekių maksimaliems rezultatams, palikti viską, kam nors ir ramiai, be jokių nervų, nusišypsojus nueinant palinkėti geros dienos:)


Sėkmės tau šiandienos kolyje ir gyvenime, Dovile :)

2009 m. lapkričio 3 d., antradienis

Apie pirmąsias lapkričio dienas, krepšinį ir įsikvėpimus


Lapkritis prasidėjo nuriedėtais ~900km Lietuvos keliais ir keliukais, aplankant ryčiausią Lietuvos tašką, šiaurės kraštus ir pakeliui gal aštuonerias kapines ir mažas kapinaites, visas su savais šarmais ir grožiais. Taigi, nuovargis buvo pagrindinis prizas, kurį per savaitgalį laimėjau be konkurencijos.

O po to visai visai netikėtai sulaukiau tobuliausios žinutės pasaulyje "turiu du bilietus į žalgirį pirmadienį 18:35. Einam?" Po mano džiaugsmingo "Taip!" gavau atsakymą, kad žiauriai mane myli už tai, bet kaip gi aš galėčiau atsisakyt? Jau porą savaičių vis galvojau, kad reikėtų kada nors į krepšinio rungtynes nukeliaut, nes futbole per atstiktinumą jau esu buvus, o apie jį tai nieko neišmanau(!), kas visai nepasakytina apie krepšinį.
Taigi taip aš vakar atsidūriau Kauno sporto halėje su madam J. Nuotaikos tos perteikt niekaip nesugebėčiau, nes ten tokia tikrai šventiška aura buvo ir tieeeek visokių vyrų aplinkui ir toookios juokingos rungtynės! Kalevas gavo 51 taškų, o aš išmokau daug visokių skanduočių ("šiandien Žalgiris laimės ir varžovus nugalės/mūsų pergalės daina ir vėl skambėėės!") ir buvo tikrai labai smagu. Eisim vėl kai proga pasitaikys!

Na, o kalbant apie šiandien, tai šią nuostabiai saulėtą dieną dalyvavau turbūt Metų paskaitoje, kuri vyko "Auros" modernaus šokio teatre. Niekam nepaslaptis, kad esu žmogus Medis/Kaulas, čia kaip kam patogu vadinti, ir man buvo labiau nei truputį neramu ten eiti, žinant, kad ne ant kėdės sėdėsime mes ten. Labai mėgstu likt už scenos kai šokt ką nors reikia. Bet buvo kitaip nei tikėjausi (kaip netikėta!). Drauge su dėstytoja tam tikra prasme mokėmės vieni kitais pasitikėti, pastebėti smulkmenas ir atsiminti kaip reikia įsiklausyti ir jausti. Dešimt žmogiukų lakstinėjome, sukomės ratu ir rūpinomės užsimerkusiais draugais, mėginome pojūčius ir lavinome fantaziją. Nematant išties atsiveria visokiausios trečiosios akys, čiakros ir visai kitaip jauti ir įsivaizduoji pasaulį.
Pasikrovus gerų emocijų turėjome antrąją ir ne ką prastesnę paskaitos dalį su "Auros" renginių vadybininke, kasmetinio modernaus šokio festivalio koordinatore Gintare Masteikaite, kuri yra grynas pavyzdys tikro kultūros vadybininko, kuris Betmeniškai nudirba kalnus darbų ir turi tiesiog milžinišką bagažą viešųjų ryšių ir marketingo žinių. Na, ne tų toerinių, o grynai praktinių. Buvo įdomu tiesiog pasikalbėti kaip lygus su lygiu, nes į mus žiūrėjo ne iš aukšto, kas sakyčiau gana retai nutinka, su tais, kurie dirba su įtakingais žmonėmis, pasitvirtint savo atradimus/patirtis/naudotas marketingo taktikas kultūros vadybos sferoje, ironiškai paplepėti apie Kauno rinką, jos problemas ir paklausti rūpimų dalykų. Man patinka žmonės, kurie išties moka bendrauti ir uždegti geromis idėjomis, ūpu dirbti kitus. Taigi, išėjau pasikrovus visokio gero, įsikvėpus ir nusiteikus šį vakarą "pakūrybinti".

O dabar visa ultrasiautulingos nuotaikos netgi rezgu mintį labai produktyviai pasimokyti! SKY IS THE LIMIT!

1


2009 m. spalio 30 d., penktadienis

Apie požiūrio kampą į visa, kas dedasi aplinkui, arba kodėl Dovilės blogas būtent toks?

Paskutiniu metu man vis atsiranda progų pasakyti jau kone legenda tampančią frazę, jog daugelis dalykų gyvenime priklauso nuo požiūrio. Aš tikrai taip manau! Lengva pasakyti, turbūt galvoja mano mielas skaitytojas. Na, man tai nėra sudėtinga, nes tas ieškojimas šviesiosios pusės dalykuose pamažu iš liūdnos dienos įpročio tapo gyvenimo būdu - ir dabar natūraliai viską matau paprasčiau, mano gyvenime yra galybė mažų stebuklų, kuriais galbūt kartais džiaugiuosi kaip mažas vaikas. Sakysit, patogu taip gyventi. Tikrai taip, tačiau tai nereiškia, kad į dalykus aš nežiūriu kritiškai, nuo problemų bėgu ir slepiuosi, nes ne, man pasaulis šaunus ir taškas. Anaiptol, mėgstu savo nuomonę išsakyti garsiai (laikau tai vienu iš savo trūkumų), tačiau niekuomet nepamirštu auksinės taisyklės - rasti už ką žmogų/reiškinį pagirti kritikuojant. Pliusų ir teigiamybių visuomet yra, tik matai dažniausiai tik tai, ką nori matyti. Pozityvistinis požiūrio kampas man reiškia platesnį vaizdą į pasaulį, dažnai atmetant ribas, ar principus, kurie atriboja nuo dalykų, suteikiančių daug džiaugsmo gyvenime.
Tada imi pastebėti, kad šiandien man ir žmonės regis labiau šypsosi ir pasaulis ne toks purvinas, nesąžiningas, neteisingas ir negražus atrodo. Na, pavyzdžiui, atsimenant mano vizitą Panevėžyje, galima būtų parašyti itin kontrastingą jo apžvalgą nuo tos, kuri yra dabar. Tačiau atmečiau bereikšmius pykčius kažkam ir suvokiau, kad laiką aš visgi praleidau tikrai puikiai, bet supratau, kad yra dalykų, kurių kitą kartą pasisaugosiu. Mielai ten šią vasarą grįžau dar kelis kartus ir tuo džiaugiuosi, o galėjo juk būti visai kitaip.
Apskritai, galbūt dėl to pozityvaus požiūrio į dalykus aš nuolat ir jaučiuosi savotiškai Laiminga arba dažnai daug laimingesnė už esančius aplink mane. Džiaugiuosi, kad mano požiūris kartkartėmis užkrečia ir kitus, nes juk sava Laime visada norisi pasidalinti su kitais. Ir tą daryti reikia. Taip atsirado mano tinklaraštis, o sykiu man nė nepastebėjus prasidėjo dideli vidiniai pokyčiai, atradimai, padėję ir šį požiūrio kampą į pasaulį tik sustiprinti.
Ir aš tikrai tikrai neretai visgi kritiškai pažvelgiu į save ir pagalvoju, kad kvailai turėtų atrodyti ta mano nuolat savaime pošaunė nuotaika kalbant tiek apie mažus, tiek apie didelius kasdienius išgyvenimus, kad aš galbūt  nebeturiu kur savęs išreikšti, tad džiaugiuos kaip mokinukė dalykais, skaičiuoju visokius pirmus kartus ir panašiai. Bet paskui suprantu, kad aš išmokau neįprastai improvizuoti įvairiausiose situacijose, kurios man atveria galybę kelių į gerus ir naudingus dalykus, reikiamose vietose sužadinti labai reikalingą fantaziją ir mane po truputį ima supti tie žmonės, kuriais galiu pasitikėti, gerbti ir rūpintis.

Ir žinot, kas mane šį vakarą labiausiai džiugina galvojant apie visa tai? Vienas iš girdėtų pasakymų, jog kartu su manimi paprasti dalykai tampa nepaprastais.
Nėra jokių burtų.

Šypsokitės.

2009 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Geriausi linkėjimai mikroautobusams


Taip jau šią spalio popietę nutiko, kad mane tiesiog nuvylė skurdus Kauno viešojo transporto tvarkaraštis centro kryptin ir turėjau griebtis kraštutinių priemonių - keliauti į tikslą mikroautobusiuku. Tai buvo taip nuostabu ir nepamirštama, kad iš karto atsiminiau, kodėl jų taip neapkenčiu.
Atbėgau į stotelę, kad tik nepavėluot, kad tik nepravažiuotų, atsistojau ir tykau kada Jis pasirodys. Iš toli pamačiau 54 lainerį, skriejant link manęs. Pamojau. Jis net nepristabdė. Nervingiau pamojau lekiant prieš pat mane su klausiančiu žvilgsniu. O, stabdo! Bėgau su kulniukais šimtą metrų ir dar mane aprėkė, kad pats iš pakankamo atstumo nematė, jog stabdau, nu, negalvokit, kad nesu mikru važiavus ir nežinau kaip stabdyt reikia. Na, nieko, išklausiusi visa, ką man norėjo pasakyti, mandagiai padėkojau, kad sustojo (kitaip tariant, teikėsi sustoti) ir klestelėjau patikusion vietelėn. Kartais galvoju, kad esu tiesiog per mandagi su žmonėmis.
Man, ko gero, labai pasisekė įlipt į pavyzdinį lainerį, nes iš karto atkreipiau dėmesį, kad mikroautobusas nėra labai tvarkingas - visur po kėdėm mėtėsi visokiausi dalykai, buteliai, neaiškios milžiniškos dėžės, na kaip kokiam darbiniam statybininkų mašiniuke. Kukliai sau sėdžiu, laikausi. Kratė kaip reikiant, maždaug gazas - stabdis - gazas - stabdis - gazas - daug gazo - posūkis - stabdis - gazas. Vūūūhū, gerai, kad beveik nieko nevalgiau prieš išeinant, nes jaučiausi kaip malka, bulvių maišas ar plyta, na, be jausmų ir su potvirčiu svorio centru. Džiugu, kad dar žmonių mažai buvo, tai nereikėjo perdavinėti pinigų ir atlikti kitų ritualų, būdingų šiam transportui kas gana užknisa. Užknisa ir vairuotojai, kurie ryškiai kaip mes darbe mėgdavom sakyti "apsinuodiję" bendravimu, taigi, gali sugadinti tau nuotaiką vienu žodžiu, nes kažkas tą dieną pasirodė netobulas - žmona nesutepė sumuštinio, močiutė neuždarė durų, kažkas davė tiek pinigų, kad nesupranti kiek grąžos reikia atiduoti ar kažkokia merga nepraleido sankryžoj. Trumpiau kalbant, tai ta stadija, kai nekenti savo darbo, nekenti žmonių už tai, kad jie yra.
Na, kad vietoje atsidūriau gan greitai yra faktas, bet išlipau aš anksčiau, nes nebenorėjau riedėti toliau ir perlipau į kaip tik šalia važiavusį autobusą. Dėkoju vairuotojui, kad per garsią muziką mane išgirdo iš pirmo karto, sustojo, tad padėkojau.

Aš tikrai dievinu autobusus. Tikrai, su visais jų pliusiukais ir minusiukais:) Sau žadu ir žadu parašyti odę viešajam transportui, bet neprisiruošiu dėl dievai žino kokių priežasčių. Tokie potyriai vis man sukirbina sąžinę.

Netyčiukai


Nežinau kaip kitiems, bet mano gyvenime yra pilna smulkmenų, kurių niekaip negaliu atsiminti ir todėl, nors meleonąjį kartą atlieku tam tikrą veiksmą, aš susimaunu:)

Pavyzdžiui, jei Dovilė nori atsispausdinti ką nors, bet sutaupyti keletą lapų ir spausdina ant kitos pusės VISADA pamiršta iš kurios pusės reikia įdėti lapą, kad neatspausdintų ant viršaus buvusio teksto. Kaip kad šį rytą!
VISADA susimaunu viešojoje bibliotekoje. Jei tik apsidžiaugiu, kad va jau teisingai susiradau, užsisakiau viską tralialialia, ties elektroniniais vartais būtinai nutiks kažkas dėl ko mane aprėks, o aš išklausysiu, nuolankiai nusišypsosiu ir palinkėsiu geros dienos pagaliau eidama kur reikia. O jei nesuklystu ten, tai būtinai finišo tiesiojoje manęs ko nors paklaus, ko aš nežinau ar ką aš pamiršau.
Nors žinau, kad eisiu į banką VISADA pamirštu pasiimti pasą, taigi, paplepu su banko darbuotojomis apie ką nors, užduodu kokį seniai rūpimą klausimą, gėdingai pasišypsau, palinkiu geros dienos ir išeinu.
Niekada neatsimenu kokio nors kokių nors durų kodo, nors einu ten šimtaspenkiasdešimtąjį kartą ir turiu skambinti, kad primintų.
Jei teisingai sumaigau Justės durų kodą (jau išmokau!), tai niekada neatsimenu kuriame aukšte ji gyvena ir iš manęs nuolat juokiasi.
Jei ką nors užsirašau į savo kąreikianudirbti knygą, tai būtinai tuos dalykus atsimenu ir nebeatsiverčiu pažiūrėti dar kartą, nuveikiu iš karto, o dažniausiai ten būna kokia nors smulkmė mažom raidėm kaip "parašyti tam ir tam laišką", taigi, ups :)) ir nuolatos taip! Arba aš pažiūriu į tą knygą, bet nepastebiu tos eilutės. I really have a serious mental problem.

Daugiau dabar neatsimenu, bet juokiuosi!

2009 m. spalio 27 d., antradienis

"Sveiki atvykę į pasakų miestą.."

Taip aš stovėdama prie legendinio Laisvės alėjos fontano pirmadienio rytą pradėjau pažintinę kelionę po Kauną dviems žavioms damutėms iš sostinės. Diena buvo praktiškai tobula ekskursijai - beveik visi lapai jau nukritę, šlapias ir slidus alėjos grindinys ir debesys, kurie, rodos, tuoj tuoj prakiurs. Bet, kaip aš mėgstu vis retoriškai paklausti, juk viskas priklauso nuo požiūrio?: )
Merginas supažindinau su Kaunu kaip tarpukario mažuoju Paryžiumi ir pradėjome keliauti po vietas, kuriose galima jaukiai sau pabūti:) Apsilankėme beveik visuose centre esančiuose parkuose ir parkeliuose, nusifotografavome su dėdėmis prezidentais, iškalbėjau visas džiugias ir kartais ne tokias smagias istorijas apie praeinamas vietas ir nutikimus jose, apklausiau sutiktą Donatą ar jai smagu gyventi Kaune, sustojome pačioje Santakos širdyje, sutikome neįtikėtinai daug žvejų, skaniai papietavome ir dar daug daugiau dalykų nutiko, tik sunku papasakoti. Damos, ženkliai net pavargo, bet mes šypsojomės, daug krizenome ir sakė, kad kelionė patiko.

Gailiuosi, kad tai buvo pirmadienis, o tai reiškė, kad negalėjome "geriausiai išleisti lito per mėnesį" ir neužsukome į mano mylimiausią muziejų, kuriame buvau bene dešimt kartų ir vistiek dar noriu eiti, o tie, kurie jame su manimi lankėsi ten vedasi draugus! Bet aš pažadu pasitaisyti kitą kartą.

Keletas akimirkų (kiek kolkas turiu):
Džiaugsmu trykštantis Kauno fenomenas "Spurginė" (ko gi ne greito maisto restoranas?)


Gidas šėlsta:


Papildžiau savo šuoliukų kolekciją!

Pietavome B.O.


O tokios va nuotaikos keliaujant namo sakė buvo:}


Offtopic: vienas sms'as šiandien mane tiesiog UŽMUŠĖ ir dar nuo žmogaus, nuo kurio gyvenime nesu gavus jokios žinutės! Bac taip iš niekur nieko "Mes su *vardas* galvojam, kad gal įsimylėjai, jog šypsais ir šypsais;)". Pasijaučiau kaip stebimas (gandų?) objektas, nemeluoju, ir susimąsčiau ar man tikrai kažkas nutiko ir ar tikrai aš daugiau nei įprastai šypsausi ir ar aš įsimylėjau:D

 
Blogger design by suckmylolly.com