Kai ilgą laiką gyveni tokiame degančiame velnio rate, kai kiekvieną minutę tikiesi, jog kažką tuoj tuoj užmirši, o tau niekas neprimins, kai vis neri į šaltą vandenį su šypsena ir išraiška lyg niekur nieko, o tą pačią akimirką akimis ieškai, ar visi savo vietose, patiri mažą pasaulėlio sukrėtimą, staiga viskam kaip spragtelėjus pirštu pasibaigus. Tiesiog dalykai praėjo ir sustojo. Viskas. O tu baugščiai kažkaip tikiesi, kad vėl niurktelėsi eketėn.
Nežinau kaip čia apsakyti kiek gerų emocijų suteikia švaistyti laiką pavėjui, valgant skanias močiutės lauktuves, geriant popiečio arbatą, plepant su artimaisiais, kurpiant savaitgalio planus, vaikštinėjant sau ramiai, nes paprasčiausiai šiandien graži diena.
Apie tą emociją visai galėtų
padainuoti Beirut.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą