2011 m. sausio 18 d., antradienis

Viešojo transporto memuarai

Jei ne mano ištikimybė viešajam transportui, tai turbūt praleisčiau išties daug vertų dėmesio vaizdelių, garselių ar šiaip juokingų, naudingų nutikimų, katrie tikrai praskaidrina mano kasdienybę. Pripažinkim, žmonės yra juokingi, o pasaulis yra vienas didelis keistas nesusipratimas.
Neseniai viename virtualiame kampelyje atsakinėjau į klausimą kur žmonės mėgsta sėdėti autobuse. Tada susimąsčiau, kad turiu visai kietą strategiją kaip sumažinti kontakto riziką su dviejų labiausiai užknisančių kategorijų viešojo transporto vartotojais: pensininkais, kurie vardan vietos po saule mušasi lazda, ir bręstančiais Lietuvos talentais. Autobusai ir troleibusai yra vienas labai šaunus sumažintas visuomenės susisluoksniavimo mechanizmas.
Mėgstu sėdėt nugara į priekį todėl, kad 96 procentais atvejų pensininkas nepaprašys užleist jam, nes senyvus žmones ir lygioj vietoj pykina. Be to, visai mėgstu transporte žmones apžiūrinėt kai nuotaika gera ir žmonės įdomūs. Dažnai tos atbulinės vietos būna maždaug po liuku, tai vasarą gali dar ir į dangų žiūrėt važiuodama.
Veidu į priekį sėdu tik ne 'pirmose eilėse' prie durų, net jei daugiau vietų visam autobuse nėra - vos atsisėsi, tuoj pensininkas kitoj stotelėj įšoks ir ims nervingai barbenti lazdele tau į kelį. Ir šiaip nejauki ta vieta, farmacija dvelkia, be to, ten šalta amžinai, nes prie pat durų ir kiaurai pučia vis. Taip pat vengiu autobuso galo, nes ten visuomet susėda visos nuosėdos ir paauglystės kančių branduolėliai:) Sako, sėdėti ten kieta, bet Kaune dar ir sėdynės dažnai ten kietos tikrąja to žodžio prasme.

Nežinau, ar pastebit žmones, kurie labai dažnai važiuoja vienu reisu. Aš savaime galvoje dėlioju jų gyvenimo istorijas besikeičiant sezonams: bandau nuspėt kur dirba, kaip gyvenime sekasi, kokia jų nuotaika šiandieną, ar gavo algą, ar daug šį mėnesį sumokėjo už šildymą. Yra ir žmonių, su kuriais vengiu lipti į vieną lainerį, nes žinai, kad tuoj ims reikalauti dėmesio. Labai juokinga būna, kai iš to didžio noro ima linkėti į sveikatą čiaudinčiam kitame gale ir vis pasakot savo istorijas. Matyt, vienišiai per prievartą.

Sakau, gal ateity reikėtų sukurti žymelę "viešojo transporto memuarai", nes tų istorijų turiu tiek daug - nuo netikėtų stirniukų gelbėjimų, iki trumpalaikių klausos praradimų/urlaganų elgesio taisyklių autobusuose. O ir šiaip visai įdomu išgirsti kitų istorijas.

*žvilgteli į laikrodį*
O velnias, jau metas kavos pertraukai! Gražios dienos visiems geriems žmonėms!

2 komentarai (-ų):

Illusion rašė...

Kai mokiausi gimnazijoje, vaziavimas troleibusu i pamokas ir is ju buvo pats idomiausias uzsiemimas. Su drauge tyrinedavom kiekviena keleivi, bandydavom atspeti ka galvoja, kaip jam siandien sekesi.

Ir kaip ir tu, bandydavom rasti sedejimo vieta, kuri butu nepatraukli pensininkams ir i ja nesikesintu :D

Dovilė rašė...

Matai matai! Tie pensininkai pavojingi it gripo epidemija!:)

 
Blogger design by suckmylolly.com