2009 m. spalio 30 d., penktadienis

Apie požiūrio kampą į visa, kas dedasi aplinkui, arba kodėl Dovilės blogas būtent toks?

Paskutiniu metu man vis atsiranda progų pasakyti jau kone legenda tampančią frazę, jog daugelis dalykų gyvenime priklauso nuo požiūrio. Aš tikrai taip manau! Lengva pasakyti, turbūt galvoja mano mielas skaitytojas. Na, man tai nėra sudėtinga, nes tas ieškojimas šviesiosios pusės dalykuose pamažu iš liūdnos dienos įpročio tapo gyvenimo būdu - ir dabar natūraliai viską matau paprasčiau, mano gyvenime yra galybė mažų stebuklų, kuriais galbūt kartais džiaugiuosi kaip mažas vaikas. Sakysit, patogu taip gyventi. Tikrai taip, tačiau tai nereiškia, kad į dalykus aš nežiūriu kritiškai, nuo problemų bėgu ir slepiuosi, nes ne, man pasaulis šaunus ir taškas. Anaiptol, mėgstu savo nuomonę išsakyti garsiai (laikau tai vienu iš savo trūkumų), tačiau niekuomet nepamirštu auksinės taisyklės - rasti už ką žmogų/reiškinį pagirti kritikuojant. Pliusų ir teigiamybių visuomet yra, tik matai dažniausiai tik tai, ką nori matyti. Pozityvistinis požiūrio kampas man reiškia platesnį vaizdą į pasaulį, dažnai atmetant ribas, ar principus, kurie atriboja nuo dalykų, suteikiančių daug džiaugsmo gyvenime.
Tada imi pastebėti, kad šiandien man ir žmonės regis labiau šypsosi ir pasaulis ne toks purvinas, nesąžiningas, neteisingas ir negražus atrodo. Na, pavyzdžiui, atsimenant mano vizitą Panevėžyje, galima būtų parašyti itin kontrastingą jo apžvalgą nuo tos, kuri yra dabar. Tačiau atmečiau bereikšmius pykčius kažkam ir suvokiau, kad laiką aš visgi praleidau tikrai puikiai, bet supratau, kad yra dalykų, kurių kitą kartą pasisaugosiu. Mielai ten šią vasarą grįžau dar kelis kartus ir tuo džiaugiuosi, o galėjo juk būti visai kitaip.
Apskritai, galbūt dėl to pozityvaus požiūrio į dalykus aš nuolat ir jaučiuosi savotiškai Laiminga arba dažnai daug laimingesnė už esančius aplink mane. Džiaugiuosi, kad mano požiūris kartkartėmis užkrečia ir kitus, nes juk sava Laime visada norisi pasidalinti su kitais. Ir tą daryti reikia. Taip atsirado mano tinklaraštis, o sykiu man nė nepastebėjus prasidėjo dideli vidiniai pokyčiai, atradimai, padėję ir šį požiūrio kampą į pasaulį tik sustiprinti.
Ir aš tikrai tikrai neretai visgi kritiškai pažvelgiu į save ir pagalvoju, kad kvailai turėtų atrodyti ta mano nuolat savaime pošaunė nuotaika kalbant tiek apie mažus, tiek apie didelius kasdienius išgyvenimus, kad aš galbūt  nebeturiu kur savęs išreikšti, tad džiaugiuos kaip mokinukė dalykais, skaičiuoju visokius pirmus kartus ir panašiai. Bet paskui suprantu, kad aš išmokau neįprastai improvizuoti įvairiausiose situacijose, kurios man atveria galybę kelių į gerus ir naudingus dalykus, reikiamose vietose sužadinti labai reikalingą fantaziją ir mane po truputį ima supti tie žmonės, kuriais galiu pasitikėti, gerbti ir rūpintis.

Ir žinot, kas mane šį vakarą labiausiai džiugina galvojant apie visa tai? Vienas iš girdėtų pasakymų, jog kartu su manimi paprasti dalykai tampa nepaprastais.
Nėra jokių burtų.

Šypsokitės.

 
Blogger design by suckmylolly.com