2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Apie raganystes

Aš tikrai nesu dovanėlė. Aš raganų kraujo. Ir tai paskutiniu metu ėmė pastebėti kiti, nes man einant gatve šėšėlyje atvaizduojasi sulinkusi, raukšlėta ir karpuota ragana, o kai kalbu varlės ir gyvatės lenda iš burnos. Kartais.
Pavasariai man darbymetis. Neseniai supratau, jog sulig kiekvienu kultūriniu projektu ar projektėliu, kurio imuosi, darausi vis bjauresnė rinkos žaidėja. Kuo giliau aš įlendu, tuo labiau man stengiamasi lipti ant galvos, nes atrodau niekam nežinoma, nepatyrusi, galbūt naivi (žinau žinau, kad aš "gero" veido), tad tenka įsitaisyti šluotą "šalinkenkėjus3000", aišku, už projektų pinigus(!), nekitaip. Šitas nekomercinis 'verslas' mane verčia nejautria, reiklia pabaisa. Baisoka tai suvokti, nes viskas tik iš gražių idėjų ir noro praturtinti miestą.

Bet kad ir kaip ten glitu bebūtų, gera žinoti, jog nepaisant mano keliamų uraganų ir cunamių, yra palaikančių žmonių, vadinančių mane ne ragana, o Miško Dvasia.

Aistės Laisonaitės nuotr.
Savikritika veda prie tobulėjimo. Tereikia tik apsidairyti aplinkui.

1 komentarai (-ų):

Nešališka stebėtoja rašė...

Et, juk mes visos raganos ir tai tik daro gyvenimą įdomesniu :)

 
Blogger design by suckmylolly.com