2012 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Trys nepamirštamos dienos Berlyne. I dalis.


Viskas prasidėjo kaip visuomet netyčia - susiklosčius tobuloms atsitiktinėms aplinkybėms, nusipirkau neplanuotą bilietą į nuotykius. Kai prieš porą mėnesių teko pasiimti atostogas tiesiog dūrus pirštu į kalendorių, sėdėti namie ir tik eiti į paskaitas kažkaip nuobodu pasirodė. Teko mesti ką tik prasidėjusį semestrą  (už tai aš dar atsiimsiu, aišku) ir, prisijungus prie kompanijos, leistis į kelionę.
Šio rugsėjo nuotykiu tapo bilietas į (man) super grupės Beirut koncertą Berlyne. Tai sykiu buvo ir antrasis šių metų sugrįžimas: liepą džiaugiausi užbaigusi reikalą su Eifeliu, o dabar gavau progą nutraukti tais pačiais 2009 m. trumputės viešnagės metu visiškai nesuprasto Berlyno šydą. Atmintyje liko baisiai pilko, niūraus ir žiauriai nepatrauklaus miesto įspūdis.
Tiesą pasakius, Berlynas iš tikrųjų ir nėra gražus miestas, dabar stebėčiausi, jei anuomet būtų pasirodę kitaip. Rimtai, jis yra negražus ir visi nauji dangoraižiai šio įvaizdžio tikrai nepakeis. Bet tuo pačiu Vokietijos sostinė yra nerealiai patraukli ne turistiniais objektais besišypsančiais iš katalogų, o gyvenimo ritmu ir žavingomis istorijos persmelktomis liberalaus miestietiško gyvenimo detalėmis. Labai džiaugiuosi, jog leidomės į kelionę penkiese ir pasirinkome kitokį pažinties su sostine formatą.

Spėju, kad jau pusė Lietuvos spėjo pasinaudoti autobusų bilietų akcija, kuri atvėrė pigius kelius į Vokietiją, tai nieko čia mandro, kad mes irgi ja naudojomės. Aišku, keturiolika valandų kelionės autobusu žavingai tikrai neskambėjo, bet nieko nepadarysi - tokių pigių tiesioginių skrydžių šiuo metu nėra. Naujutėlis autobusas su visais XXI amžiaus patogumais pačiame patogumų žydėjime kelionės trukmę tikrai ženkliai sušvelnino. Užmigti man padėjo realybės dokumentika 'Žmogus prieš gamtą' su darinėjamais gyvačių viduriais ir kitais triukais. Naktį besimuistant ant sėdynių kilo mintis kam nors pasiūlyti surengti fotoparodą pavadinimu 'Naktis autobuse' - tokios stulbinančios yra keleivių miego pozos.
Po greitai pralėkusios nakties, 7 val. ryte jau mankštinome kojeles Berlyno autobusų stotyje. Valgydami paskutines gėrybes iš namų aptarinėjome planus. Kadangi keliavome penkiese ir rinkomės nakvoti pas gerus žmones iš couchsurfing projekto, teko pasidalinti į dvi dalis. Nakvynės vietos buvo radikaliai skirtingose miesto dalyse. Išsiaiškinę kur kam keliauti patraukėme į skirtingas puses namų ieškoti.

Laikini mūsų trijulės namučiai buvo įsikūrę gana mielame gyvenamajame rajone. Valandėlę kikenome po langais, mat mus priėmęs Martinas maloniai prašė užsukti po devintos valandos. Miegas - dalykas šventas, tad nesistebėjome, jog duris jis pravėrė tik po trečio skambučio. Prisėdome arbatos ir susipažinome. Vaikinas visai neseniai įsikėlė, nes vos prieš porą savaičių sugrįžo gyventi į Berlyną. Prieš tai metus gyveno ir pagal mainų programą mokėsi matematikos Stambule. Taip beplepant, buto savininkui atvežė įsigytą sofutę (tuo pačiu ir vietą miegoti) ir vienas iš nešikų netikėtai prabilo į mus lietuviškai. Vaikinas iš Pakruojo r. keliais sakiniais mums nupiešė labai spalvotą jo naujo gyvenimo Vokietijoje portretą (25-50 EUR per dieną!) ir tik iš trečio karto suprato, jog mes turistauti, o ne dirbti atvykome.

Po pusryčių jautėmės dėkingi už viską, tad paprašyti atnešėme į kambarį dar baldų ir mielai valandėlę pažaidėme lego su būsimos lentynos konstrucijomis. Po to gavome  patarimų kur ir kaip įdomiau keliauti (nes Berlyne neegzistuoja vienas miesto centras, čia daug nedidelių centriukų), sutarėme susitikti vakarinio kebabo ir, jei pavyks gauti bilietą, eiti į Beirut koncertą drauge. Palikome Martiną mokytis matematikos (tai uoliai darė visas 3 dienas) ir iškeliavome Potsdamer Platz ir draugų ieškoti.
 Kol pastarieji nevokiškai valandą vėlavo, mes ilgai ginčijomės, ar tikrai ta nedidukė erdvė tarp dangoraižių yra aikštė (Platz), ir stebėjome net dvi reklamines akcijas: labdaringos kampanijos šokančio video klipo filmavimą ir bučiniais apipintą VolksWagen foto kampaniją, kurios nuotraukos publikuojamos milžiniškame ekrane. Ko gi nesusiteršus, jei tik kartą turi tokią galimybę, tai pasimaivėm ir mes. Va koks rezultatas:

Šalia buvę ryškūs akį traukiantys Berlyno vamzdynai
Nutarėme pasinaudoti galimybe nemokamai apsilankyti ant Reichstago kupolo, tad po fotosesijos ir pagaliau įvykusio susitikimo su savais, palengva plevenome sau registruotis rytojaus vizitui. Pakeliui pastebėjome, kad čia skaičiais ženklinami medžiai. Juokavome, matyt, kad būtų lengviau žmonai pranešti, prie kurio numerio parvirtęs vyras guli. Vėliau paaiškėjo, tai daroma dėl patogumo nustatyti tikslią vietovę, pavyzdžiui, jei reikia leidimo kokiam nors laikinam statiniui viduryje kokio nors parko.
61
Apskritai, pirmosios dienos vaikštynės buvo iiiilgos iiilgos, kojų skausmas mus lydėjo likusias dienas. Vėliau mus priėmę vokiečiai tik galvomis kraipė išvydę pirmosios dienos maršrutą. Labiausiai tądien stebino mieste vyraujanti stilistinė netvarka - sena ir nauja čia klijuojasi be jokių taisyklių taip sudarant labai keistą, kartais purvinoką peizažą. Bet kuo toliau nuo visų katedrų - tuo įdomesni vaizdai akyse prasideda, architektūra keičiasi labai labai greitai, keičiasi ir šurmulys, žmonės. Akimirką net pasijaučiau kaip sugrįžusi į Madridą, o nespėjus net atsipeikėti, už kelių šimtų metrų vėl sugrįžau istorijos paženklintą Berlyną. Vaikštinėjimai:

 Seniai nesimatėm:

 
 
 
 
Neskanus alus :)
Tobula puta!

Su įvairiais linksmais sustojimais, paukštelių dovanomis, laipiojimais kur negalima, tualetų medžiokle, dviračių eismo įvykiais ir kitais šauniais atributais, pavakarę atvykome netoli Columbia Halle, kur netrukus turėjo prasidėti Beirut koncertas. Susitikę savo naują draugą ir globėją Martiną ir pavakarieniavę pagal sutartą kebabų planą, susipažinome su pigiausiu alumi erdvėje, kurį vėliau vadinome Šterny arba Šterniuku. Reikia pripažinti, kad akiai buvo keistoka matyti liberalų alų praeivių rankose tiesiog laukiant žalios šviesoforo šviesos ir panašiai, bet labai greitai savaime solidarizuojiesi, ypač prie koncerto vietos.

Pakeliui į C-Hallę žmonės būriavosi su plakatais – tiek daug buvo norinčių patekti į seniai išparduotą koncertą, taigi, Martinas liko be koncerto, bet kaip rytojaus ryto istorijos bylojo, tą vakarą šauniai praleido vis tiek :)

Koncerte buvo visko. Ir draugių alpulių su išmelstais sugrįžimais į salę pro VIP duris, ir aplinkinių rūkymo uždaroje patalpoje, nes grūstis iki lauko vargina, ir brangaus alaus, ir nuovargio kojose, ir marichuanos kvapų, ir galantiškų pakartojimų, ir daug daug visko. Muzikinė vakaro dalis buvo puiki, to buvo verta laukti tuos porą mėnesių ir keliauti tokį kelią. Jėgų leistis į tolimesnius naktinius nuotykius nebeliko, tad dainuojančiomis širdimis traukėme namo. Kaip istorija vėliau paženklino, ir gerai, nes namus laimingi pasiekėme tik po dviejų valandų klaidžiojimų po U-bahn ir R-bahn tuneliais.  O galvoje grojo Vagabond:
  

Viešasis transportas  
Berlyne jis įtraukia ir nejučia tampi painios sistemos dalimi. Labai didelę dalį kelionės po miestą laiko praleidome tuneliuose ir stotyse. Nebesistebėjau tuo, nes kuomet pirmąkart lankiau Berlyną, taip pat pusdienį  sugaišome transporte. Laikas iki reikalingos vietos skaičiuojamas pusvalandžiais. Norint pamatyti miestą, privalai išeiti už centrinės dalies, taigi, tenka eiti, klysti, tikslintis, stebėtis ir šokinėti iš traukinio į traukinį / metro / autobusą. Dėl šios priežasties kantriai laukėme vieni kitų susitikimo taškuose, į kuriuos keliavome iš skirtingų miesto galų. Vienkartinio bilietėlio kaina 2.40 EUR. Tai brangoka, tad po ilgų diskusijų pietų Berlyno trijulė nutarėme rizikuoti ir bilietus pirkti tik ilgiausių kelionių metu. Bičiuliai vokiečiai kinkavo galvomis ir teigė, esą dabar tai labai rizikinga dėl intensyvios ir neatlaidžios kontrolės ir pan. Paskutinę naktį aš ir draugė Agnė sapnavome košmarus su kontrolieriais, tad besileisdamos į kelią, solidariai bilietus pirkom ir žymėjom. Bet kontrolės per tris dienas taip ir nesutikome.

Žmonės
 Labai paslaugūs (išskyrus koncerto salę kovoje už būvį). Beveik visi nė nemirktelėję gali padėti susigaudyti bet kurioje transporto mazgo vietoje. Net jei nežinos, bent pabandys, pasiūlys iki vietos keliauti drauge ar pan. Nepriklausomai nuo amžiaus - puikiai kalba angliškai, tad susikalbėti nebuvo jokių problemų. Žinoma, turkų ten taip labai labai daug, bet jų dėka krautuvėlėse vis įsigydavome ką nors naudingo jėgoms atgauti.
 
Mus priėmę vaikinai yra verti atskiros istorijos. Netikėtai abu - vardu Martin. Vienas iš Šaurės, kitas - iš Pietų Berlyno. Vienas uolus matematikas, kitas - operatorius/prodiuseris. Vienas ką tik grįžo iš Stambulo, kitas - iš klajonių Vietname. Abu - be galo šilti ir išsilavinę žmonės, mūsų viešnagę pavertę nepamirštama.
Mano kompanijos dalies globėjas matematikas Martinas vis dar klajojo po Stambulą muzika, pasakojimais, savo vietos naujuose namuose ieškančiais daiktais, net ruoštais pusryčiais. Jis buvo mūsų pavakarių ir vakarų bičiulis, visada prisijungdavęs po to, kai išstudijuodavo savo dienos matematikos užduotis. Martinas pasižymėjo vokišku preciziškumu dalykuose. Puikus pašnekovas atvira širdimi, smaguolis vakarėlių kompanjonas, mūsų laikrodis ir kelionių keistais viešojo transporto labirintais strategas.
 Kitas Martinas man mažiau pažįstamas. Bet pasirodė labai kūrybiškas, smalsus žmogus, linkęs pastebėti net mažiausius dalykus, džiaugtis jais, galintis kalbėti bet kuria tema, sudominti bet kokį žmogų. Jis buvo antrosios dienos kultūrinės programos kūrėjas. Apie ją labai norisi parašyti plačiau, taigi, teks visa tai pasaugoti kitai daliai..

0 komentarai (-ų):

 
Blogger design by suckmylolly.com