2012 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Apie atostogas Marso kanjonuose ispanišku ritmu aplankant Madridą

Hola! Bonifacijus sugrįžo iš saulėtų atostogų:)
Na, kas pasirengęs pasiutiškai ilgam fotoįrašui? Įspėju - tai tikrai netrumpa istorija apie patį tolimiausią Europos tašką, kuriame teko pabuvoti. Kaip niekada sunku apie viską rašyti, nes galvoje tiesiog siaučia žydinčio Madrido vėjai, akys teberegi Marso kanjonus, rankos jaučia Atlanto druską ir šiltutę saulę. Viskas atrodo ir taip arti ir taip truputėlį neįtikėtina, nes kuriam laikui buvau pamiršusi koks dabar mėnuo ir metų laikas. Turiu pripažinti, kad atostogų formatas nebuvo koks nors didelis rokenrolas, bet gi viskas priklauso nuo požiūrio, o pirmi kartai gyvenime juk patys smagiausi:) 

Taigi su dideliu džiaugsmu ir keistu nerimu, nes atostogos manęs beveik niekada neaplanko, kroviausi lagaminą 10 dienų nuotykiui su išjungtu mobiliuoju. Labai keistas jausmas dėti plonytes palaidines, vienintelius šortus, skrybėlę, basutes ir bandyti nuspėti, ko reikės, nes keliausi ten kur šilčiau, kai iš vakaro tau ant galvos sninga. Snigo ir paryčiais (tada pirmą kartą kėlėmės 4 val.), kai
kalendami dantimis laikėmės už įšalusių oro uosto autobusų rankenų ir pagaliau lipome į vėluojantį lenkų lėktuvą nardindami savo zomšinius batelius į patižusį sniegą. Skrydis į Varšuvą buvo labai trumpas, o 4 val. jungiamojo skrydžio laukimas prailgo. Teko net gi gvildenti didžiąsias tabu temas (politika ir pedofilai), kad tik laikas belaukiant greičiau pralėktų.  Pro langą pasimatė net keletas besikeičiančių metų laikų - nuo žiemos, iki rudeninės darganos.
Po šalto ryto dieną pradėjome pusryčiais. Tai buvo pats didžiausias puodelis kavos visoje kelionėje:
Skrydis Varšuva - Madridas buvo labai ilgas, su juokingais stiuardesais, visiems jiems davėme vardus. Aš  mėgstu skristi, todėl visokios detalės mane vaikiškai ir stebina ir linksmina kiekvienąsyk. Lenkų avialinijos LOT gana patogios, draugiškos ir neįkyrios reklamomis ir su visai mielu servisu. Pavyzdžiui, skrendant į Varšuvą trumpuoju skrydžiu (vos 40 min) gavome bandelių ir kavos, tokie dalykai tikrai maloniai stebina, nes nespėji nė mirktelėti ir jau ledžiamės.
Skraidantys LOT pietūs
O tada pro langą pasimatė Alpės. Tiesiog fantastiškas vaizdas!
Popiet nusileidome į pavasarinį Madridą. Ko gero, vienintelis iš aplankytų oro uostų (o jų kelionėje buvo 5) garsiai perspėjo, kad reikėtų saugoti savo daiktus kur bebūtum:) Kadangi skristi vėl reikės paryčiais, apsistojome Barajas priemiestyje, kuriame ir yra oro uostas. Štai ką matėme pro viešbučio langą:
Iki miesto centro teko visą valandą riedėti metro. Kelionė išėjo kaip visas nuotykis, nes teko pakeisti tris metro, kaskart ieškant reikiamų krypčių ir jausti nuolatinį praeivių dėmesį - tuo momentu buvome vieninteliai mėlynakiai šviesiaplaukiai požemiuose. Sėdi, važiuoji žiūrėdama į grindis ar sieną pro stiklą ir jauti kaip visi tiesiog virina akimis arba lengvai bado pirštais. Apskritai dėmesį jautėme kur bebūtume ne tik metro, bet ir gatvėse, oro uostuose. Dar ankstyvas pavasaris, todėl ir turistų ne tiek daug, be to, vykome iš priemiesčio, kai atvykėliai labiau linkę gyventi miesto centre.
Madride saulė ima skaisčiau šildyti tik nuo maždaug 15 val. popiet. Kadangi atvykome panašiu metu, pirmą kartą parodėme savo baltas skūras pasauliui.
Madridas man paliko tikrai didelį įspūdį. Balandžio pirmąją čia ore sklandė bundanti gamta su skaisčiai žaliuojančiais medžiais, tai labai atgaivino mintis. Tikriausiai aš miesto vaikas ir klajonės gatvėmis tarp žmonių, pigių gatvės triukų man visada turi šarmo. Visi žydintys žalieji plotai, fontanai ir ne taip stipriai nupopsėjusios gatvės su savo laisve ir neskubėjimu gyventi: aptarnauti kavinėje, žingsniuoti ar tiesiog pasyviai prašyti išmaldos miegant po vakarykščių išgertuvių. Kitaip nei Barselona ar kiti plačiau žinomi Europos miestai išsiskyrė tuo, kad miesto centre beveik vien vietiniai, čia pačiose lankomiausiose vietose įrengtos žaidimų aikštelės ir kiti atributai, kurie paprastai labiau paplitę gyvenamuosiuose rajonuose. Tai ir traukia vietinius čia leisti laisvalaikį. 
Kadangi kelionė atgal į Barajas buvo sąlyginai ilga, tai pasivaikščiojimams po vakarėjantį miestą neturėjome labai daug laiko. Štai ką pamatėme:
Kad ir koks būtų nusivalkiojęs gyvų skulptūrų triukas, bet šitas vis tiek paperka. Labai tankiai kažką taisėsi kojose, stebėjom, bet vis tiek nevisai supratom kaip tokie dalykai pasidaro :)
Metas vakarieniauti. Ieškojom tradicinės Paellos:
Radom puodelių kolekciją:
Kad ir kur Madride prisėstum, visur gausi panašų starterį. Nesvarbu, kad neužsisakei - vis tiek atneš ir įtrauks į sąskaitą. Tad belieka tik valgyti, nes mokėti vis tiek paprašys. Tiesa, šįsyk vaišino.

Artėjam prie Karaliaus rūmų:
Kai kurie pastatai niekaip netelpa į kadrą:
Tokie tie rūmai per tvorą. Irgi iš savo dydžio ir grotų siaurumo į kadrą tik perpus:
Ten pasaulio kraštas matosi:)
Futbolas prie Karaliaus rūmų:
Kai fotografavau šį kadrą pasimečiau minioje. Trumpai išsigandau, nes žmonių čia jūra. eiti atgal ar į priekį? Jei einant atgal pasirodys, jog kompanija nuėjo pirmyn atsiliksiu dar labiau, jei eisiu pirmyn, o komanda pasiliko kur nors parduotuvėje irgi negerai. Ką daryti? Telefonas viešbutyje, grįžti pati atgal nesugebėsiu - reikia pakeisti tris metro. Kadangi matau gana gerai į tolį peržvelgiau galimą atstumą ir savų nepamačiau, tuomet atsisukau atgal ir narsiai yriausi minioje, kol mano iškeltą ranką pamatė. Susitikus pamatavo pulsą :) štai tas lemtingas kadras:
O čia vakariniai šokiai SOL aikštėje:
Barajas vakarėjant:


Tiesą sakant, Madride buvau tokia laiminga ir kartu su šviežiomis braškėmis bei gana nebrangiu, bet nuostabiu vynu parsinešiau tiek daug įspūdžių, kad galėjau sau ir atgal į Vilnių skristi, bet mūsų laukė dar devynios poilsio dienos vienoje iš atostogų Kanarų salų. Po trumpučio miegelio su atgal atsuktu laikrodžiu anksti kėlėmės ir švytėjome, paskubomis pusryčiaudami oro uoste vėl visiems maloniai stebint mus mėlynakius baltaskūrius. Ispaniška tvarka oro uoste tikrai šauni - jie iš anksto sustoja į tvarkingą eilę ir be jokio mūsuose populiaraus greitojo ėjimo į Ryanair lėktuvą sau susėda. Šiaip įdomus momentas buvo tas, kad skrydžiui į Fuertventurą, buvo vien tik vieitiniai. Žvilgteli į priekį lėktuve - o ten visos galvos tamsios kaip naktis. Nuotaika vyravo panaši kaip mūsuose ilgąjį savaitgalį į pajūrį masiškai važiuojant. 
Tiesa, lėktuve nugirdau labai garsiai šaukiant man visą gyvenimą juokingu vardu buvusį "Lupe" ir nuo to laiko visas įdomesnes damas praminiau "Gvadalupėmis" :)

Sala sala... Fuerteventūra yra nedidelė ir labai "ruda". Truputį išsigandau iš viršaus nepastebėjusi žalumos. Po švelniai žalio ir žydinčio Madrido pasijutau kaip kokiame Marse. Apsistojome tolimiausiame kurortiniame Fuerteventūros miestelyje Corralejo, taigi iš oro uosto teko pervažiuoti skersai beveik visą salą ir pakeliui reljefas lengvai keitėsi - atsirado baltutėliai miesteliai, pakely viena kita palmė ir iš niekur nieko išdygo stebinusios balto balto smėlio kopos su nuostabiais paplūdimiais kaip iš kokio reklaminio atviruko. Kadangi iki tol nebuvau nieko panašaus mačius, širdis ėmė dainuoti gražiausias atostogų dainas.
Pakeliui į viešbutį ėmė plaukti SMS žinutės, jog Lietuvoje šiuo metu kasamas sniegas, kūrenami pečiai, o kaip tik tądien Madridas sulaukė anomališkos šilumos +29C. Beliko džiaugtis, jog nesame nei Lietuvoje, nei per plauką svilinančiame karštyje.
Viešbutis pasitiko rankšluosčių gulbėmi, gana žvarbiu rytu ir smagia žinia - su mumis nė vieno Rytų europiečio, viešbutis pilnas šeimų iš Didžiosios Britanijos. Vėliau dažnai pasitaikydavo, kad, kai mes prabildavom, solidariai nutildavo ir bandydavo suprast iš kur mes esam. Visi aplink lakstinėjo su šortais ir marškinėliais, o mes užsitraukėme megztinius iki pat viršaus, bet tai labai greitai praėjo, palengva teko išsirengti :) pasirodo čia toks klimatas: rytą iki 10:30 vėsoka, vėliau nuostabus oras mėgautis saulės voniomis, maždaug 18:00 ima slinkti kone lietaus debesys (bet palyja nebent simboliškai), o ties 19 val. pasislepia šiluma ir tenka vėl apsirengti daugiau.
Baltaskūris įsiamžino pirmąją dieną. Šiaip būtent Fuerteventūra buvo viena iš nedaugelio vietų kur nesijaučiau vieniša balčiausia skūra mieste. Kadangi su mumis atostogavo galybė britų, kurie genetiškai tokia dinamiška "ryža" baltaskūrių tauta, tai draugiškai solidarizavomės.
Jau tą pačią pirmą dieną supratau, kad veikiausiai kas antras sutiktasis čia atsilieptų šaukiamas Collinu, Džeimiu ar dar kuriuo britišku velniu. Anglai nors ir drūti nors pusę viešbučio siųsk į "šok ir lieknėk", bet mano nuostabai iš tiesų supermandagūs žmonės. Nors turiu pripažinti, jog keletui iš jų tikrai galiojo mūsų viešajame transporte veikiantis dėsnis "kuo aš vyresnis, tuo sau daugiau leidžiu". Savaitę praleistą Marso kanjonuose tikrai būtų galima vadinti labai  britiška sanatorija.

Apie "viskas įskaičiuota"
Kalbant apie rėžimą "viskas įskaičiuota" (o taip, būtent taip atostogavome), tai norisi pasakyti, jog tai reikia išmėginti. Baikit čia raukytis - ne visi kurortai tokie kaip Turkijoje ar kitur, kur siautėja rusai. Viskas įskaičiuota reiškia, kad kas rytą keliesi su žadintuvu ir gyveni pagal trijų (kai kuriems anglų keistuoliams reikėjo ir daugiau) kartų mitybos rėžimą. Teko atsipalaiduoti nuo minties, ką šiandien gaminti, kur eiti pietų, kaip sutaupyti maistui -  racionas skaniai keitėsi savaime. Taip jau antrą dieną praradau bet kokį alkio ar su juo susijusio proceso jausmą. "Nori valgyt?" - "Nežinau" ir taip visą savaitę:)
Tūlas tokių rėžimų mėgėjas paklaustų "tai gerai pagėrėt anę???", tai galiu atsakyt, kad gerai nepagėrėm, nes kažkaip ne to atvažiavom:) taurė namų vyno su puikia vietine žuvimi ar skania vakariene buvo mūsų kompanijos tradicija. Kadangi laikrodis atsisuko dviem valandomis atgal, tai anksti pavargdavom ir be lėbavimų.
Viskas įskaičiuota daina, kurią labai mėgo vietiniai muzikantai:


Viešbutis: pramogos ir buitis
Viešbutis turėjo tiesiog bepročius 'enterteinerius', kurie mokėjo absoliučiai viską:  ir šoko, ir dainavo kiaurą parą nenustodami šypsotis ir strikinėti. Thomas Cook, kurią atstovauja, turėtų didžiuotis. Stebėjausi ir stebėjausi. Tik baisiai rėkdavo į mikrofonus nuolat, tai pradžioje labai sunku buvo suprasti ką šneka, paskui kažkaip išsiartkuliuodavo ir maloniai mėgdžiodavom dalykus. Šiaip programa viešbutyje buvo gana stipri - vieną vakarą stebėjome ganėtinai rimtą mago šou. Magas buvo toks stambus baikeris su asistente, kuri bent aštuonias sukneles burtais pakeitė ir nors visi triukai klasikiniai, bet vis tiek net ir iš taip arti niekaip iki dabar negaliu suprast kur jie po galais deda tą visą narvelį su balandžiais!
Britai šiaip yra bepročiai. Jiems geriausia pramoga buvo žaisti bingo iš pinigų. Pradžioj galvojau, kad ten kokie trys tik žaidžia visoj salėj, nes gi taip nuobodu klausytis skaičių ir lydimų nejuokingų pokštų, bet kai paklausė kas šįvakar su mumis žaidžia ir pamačiau 80% stalų, negalėjau patikėt. Ir taip visą savaitę.
Užtai Gvadalupės kambarinės buvo beviltiškos. Tik tvarkingai užklodavo lovas ir išnešdavo šiukšles, o vieną dieną begėdiškai išvis visam apartamentų kvartale nepasirodė. Nors norisi jas suprasti kažkaip vis tiek - kompleksas buvo milžiniškas, bet tik vieno rankšluosčių ir patalynės pakeitimo savaitėje vis tiek atleisti negaliu.
Barmenai ir padavėjai atrodo, kad nemiegodavo ir nesėdėdavo niekada. Kadangi pati dirbau vieną sezoną aš juos labai užjaučiau ir laikiausi labai pagarbių tvarkos, kurios norėtum dirbdamas, principų. Chebra suvažiavus iš Brazilijos buvo. Paskutinę dieną vienas toks Pedras įsidrąsino manęs paklausti iš kur esu. Lietuvą palydėjo supratinga tyla, bet už dievišką paskutinio vakaro Blue Hawaii aš jam atleidžiu.



Šiaip tikrai neįprasta buvo tiesiog gulėti ir į mėlyną dangų pro palmę žiūrėti, bet prie tokių dalykų tikrai galima priprasti, ypač kai atostogas ta tikrąja šio laikotarpio prasme be jokių nuodėmingų užklasinių veiklų (kokias šią paskutinę dieną prieš darbą veikiu) sau leidi ne taip ir dažnai. Ties savaitės viduriu nuoširdžiai pamiršau kokia šiandien savaitės diena, koks mėnuo ir metų laikas - organizmui buvo lengvas sukrėtimas. Tokie dalykai į naudą, atostogos visame kame tai vadinasi.
Eikime pasižmonėti:
Taip nutinka palmėms sausose salose, kai jų nelaisto:
Čia buvo viešbutis
Corralejo
Labas rytas trečią dieną, kai labai nuoširdžiai ėmė pilti lietus. Labai gerai, kad būtent šią dieną nutarėme pasivėžinti po salą - lindėti kambaryje būtų buvę liūdniau. Turiu pasakyti, kad kambariuose televizija buvo mokama, bet už 10 eurų galėjome gauti TV pultelį (!!!) ir žiūrėti du nemokamus kanalus - kažką nuolat liūdno vokiško ir Eurosportą. Pastarąjį vis žiūrėdavom ir tapom neįtikėtinų sportų fanai ir žinovai: uoliai rytą iki tradicinio saulės išlindimo stebėjome Kerlingo pirmenybes, vėliau dviračių sprintą ir persekiojimą (netikėtai sirgome už S. Krupeckaitę, kai ji apmaudžiai gavo sidabro medalį), vėliau žiūrėjome moterų teniso turnyrą su seserimis Williams, o prieš miegą mus juokindavo Wrestlingas ir golfas.  Niekad nebūčiau pagalvojus koks tas sportas ir juokingas ir įdomus gali būti. Jau beveik galiu eit į Top Sportą statyt :)) Bet grįžkim prie mūsų ekskursijos:
Tokie štai Marso kanjonai horizontuose:
Čia yra tikrų tikriausias debesis:
Lygiai 10:30 ir vėl giedra lyg nieko nebūta.
Vienintelė ir esminė salos pramoga:
Dykynėje visai įvairus kaktusų parkas.
Čia turėjo būti mano nuotrauka mamai:
Žiūrėjom į laukinius vanagėlius

Žinau žinau, kad gyvūnų nuotraukos velniškai užknisa, nes zoologijos soduose gali fotkinti nesustodamas visą dieną (gyvūnai kaip ir daiktai kitaip nei žmonės yra visai neaikštingi) ir galiausiai viskas įdomu tik tau pačiam, bet negaliu neįdėti keleto linksmumų. Pavyzdžiui, anglų ir vokiečių vaikų dėmesiui buvo KARVĖ garde. Kad žinotų, kad pienas ne iš parduotuvės atsiranda.
Ir aišku juokingiausi "žiurkuitę" visatoje - Surikatos:)
Scena iš filmo "Liūtas karalius. Sugrįžimas"
Šią nuotrauką įdedu atminčiai sau pačiai. Stebėkite kampe sėdinčią senjorų porą. Senolė buvo išties sena (kaip aš sakau, atrodo tuoj mirs). Čia stebėjome reptilijų šou ir labai charizmatiški dresuotojai buvo tiek juokingai įžūlūs, kad žiauriai juokingai ir įžūliai su gyvate vis gąsdino tą močiutę, kuri iš išgasčio niekur negalėjo pabėgti, nes ir taip sėdėjo pačiame kampe. Scena buvo verta video kameros.
Gana čia tų gyvūnų, varom pakrante atgal į Corralejo:
Vieną iš rytų aplankėme ir netoliese buvusią varpinę, nuo kurios galėjome pasižiūrėti į viską iš aukščiau:
Pasaulis juk mažytis nereikia čia dažytis, kaip sakė Beata.
Atėjo diena, kai išsinuomojom dviračius. Iš pažiūros šie buvo šauniai prižiūrimi vietinių baikerių, kurie už 10 EUR mums išnuomojo dvirates priemones, davė spynas ir dar siūlė šalmus, bet teisybė ta, kad turistai mėgsta važinėtis po sūrų vandenį ir šie lengvai parūdija dėl to. Šiaip ar taip, nenuskilo taip ne man, o serui Tomui, man tik sėdimąją klaikiai nuspaudė ir aišku nudegiau nugarą kaip kokia Simona Krupeckaitė ir dabar galiu didžiuotis maikės įdegiu. Va ką matėm ralinėdami apylinkėm:
Lanzarotėje lyja, o čia ne!
Termometras apgavikas. Iš tiesų tik +24C.
Taip va draskėmės po suplūktą smėlį, kurį čia labai mėgsta bėgikai.
Labas Atlantui! Nepraleidau progos išsimaudyti. Tiesą sakant, tikėjausi, kad bus kaip Baltijos jūroj liepos mėnesį. Na žinote, šalta, bet vis tiek maudaisi, nes jau atvažiavai ir ties pusiaukele galvoji, eit į krantą, ar eiti narsiai pirmyn, o tada tave užpila banga ir tu nebeturi kitos išeities, tik maudytis uoliai toliau. Tai va, čia keistai buvo vanduo ne šaltas, bet maloniai vėsus, bridau ir negalėjau nustot kaimietiškai stebėtis koks nuostabus šitas vanduo.
O dabar moteriškai pakalbėkim apie saulės vonias ir pomėgius degintis pusnuogėms. Iki šiol kraupiai nesuprasdavau šito polinkio ir paplitusio posakio, kad va Ispanijoj tai mielai sau deginies nuogai. Na aš žinau, kad čionykštės mielai tai daro masiškai pradedant Barselona, baigiant salomis. Bet rimtai! Čia plikinėjo ir ruonės britės ir vietinės ir net aš - kompleksų maišas, kaip iš giedro dangaus ėmiau ir pagalvojau, kad kodėl gi ne kada nors ateity. Kažkokia gera čia aura tam plikinėjimui.

Namų palmės ir nendrių stogai moja šakelėmis link šaltų gėrimų barelio:
Baseinui nenaudojamas chloras, tiesiog vanduo sūrus iš Atlanto.
Einam pažiūrėt naktinio gyvenimo. Egzotinė naktis. Juokauju.
Išmoninga banglentininkų ir kaituotojų mokykla
Ieškojom klubelio kokio nors, bet neradom. Čia labai tokia šeimyniška britų sala/miestelis, jaunimas labiau lekia į Ibizą, o homoseksualūs vakarėlių liūtai į Gran Kanariją. Dėl to viešbuty nesigirdėjo jokių "kamatūzų" tik geriausi britų hitai su Colplay, Maroon 5, RHCP, Jason Mraz ir daug daug daug kitų geresnių alternatyvų už betką, kad skleidžia žemuosius dažnius. Lygiai taip ir dauguma barų įrengti britiška dvasia su gyvomis roko grupėmis ir pintomis alaus. Tai teliko viename iš jų sustoti ir trumpai pasiklausyti.
Tiek to fotoreportažo iš salos. Laukia dar trys skrydžiai iki namų. Labas ankstyvas rytas oro uostui ir vėl. Tik nebeatrodom tokie baltaskūriai, tai ir nebešnairuoja į mus visi taip.
Fuerteventūra turi fantastišką oro uostą su vaizdu į vandenyną kylant saulei. Va čia tai penkių žvaigždučių lėktuvo laukimas :)
Dar viena diena Madride. Velykos. Iš tiesų dėl to labai neliūdėjau, net gi labai nudžiugau, nes dar liko daugybė vietų, kurių neapžiūrėjome atidžiau. Barajas stogai ir balkonai:
Velykų pietūs. Ispanai nelabai linkę kalbėti angliškai, taigi kai padavėjas kažką uoliai ispaniškai murmėjo po nosimi, o aš jam norėjau padėti supratau ką reiškia "caliente" - ir nusideginau pirštus taip, kad dar dabar atsimenu. Bet pirmas mano gyvenime valgytas vidutiniškai keptas kepsniukas buvo tiesiog nuostabus. Nepykit, bičiuliai vegetarai.
Dar viena valandėlė metro ir neriam į miesto šurmulį:
Kadangi skridom kirsdami klimato zoną (būna šiokia tokia 5-7 min turbulencija), tai atsiliepė spaudimui, kuris smarkiai nukrito, sukeldamas galvos skausmą ir reikėjo priešnuodžių:
Galvojom kirsim kelią į parką. Tingisi lipti į kalną, o čia tvora, žmonės būriuojasi. Keista, kad į parką įėjimas mokamas, bet ai velniop su ISIC'ais tik pusantro euro. Atstovim tą eilę ir patenkam į botanikos sodą, kuris pasirodo ne tik, kad praktiškai nežaliuoja ir nežydi, bet ir su parku nesusijungęs.Tai ieškojom pramogų viduj, oranžerijoj visi kaktusai buvo matyti, palmės irgi, bet bent jau tualetas nemokamas :))
Baigėsi žiedai
Temperatūra karšta-šalta-karšta-šalta-karšta-šalta-karšta
Pati šauniausia gatvė mieste
Čia ir prisėdom. Vėl gavom užkandžių. Šįsyk mokėjom už juos. Bet už tai atėjo gatvės akordeonistas ir tikrai klasiškai pagrojo. Nefotografavau jo, nes būtų paprašęs eurų, o visus smulkius atidavėm padavėjui. Buvau skrudžas per prievartą, nes grojo tikrai puikiai.
Manifestas. Mėgsta anie protestuoti. Pavyzdžiui, kai nusileidom Madride kurį laiką negalėjom išeiti iš lėktuvo, nes techninis personalas surengė eilinį sabotažą ir tiesiog atsisakė privežti "alkūnę" prie lėktuvo. Penkiolika minučių laukėm kol kas nors suras ir priveš laiptus.
Velykinis religinis fanatikas
Ir dar viena ilga kelionė atgal į Barajas prieš dar vieną atsuktos valandos sutrumpintą naktį ir rytinį skrydį namo.

Nori nenori pagalvoji, kad nors ir be šeimos, bet Velykos lėktuvuose buvo visai smagios :) Kabinu medalį visiems, kurie turėjo ūpo viską skaityti ir žiūrėti iki galo.
O dabar einu miegoti, keltis, valgyti, niūniuoti, strikinėti ir liūdnai kėblinti su "Gatvės muzikos diena Kaune". Rytoj ir vėl darbo diena. Iki kitų atostogų.
 

Jau turiu planų.

2 komentarai (-ų):

Sandra rašė...

Suskaiciau visa!!! Nerealiai smagi istorija, labai lengvai skaitesi ir tikrai pasidare baisiai pavydu atostogu :) As ispanija planuoju aplankyti birzelio pabaigoj :) Galejo nuotraukos paciam irase didesnes but, kad nereiketu spaust ir didintis kad pamatyt detales, bet komentarai tai superiniai :)) Nors didesnes nuotraukas butu apkrovusios puslapi ir reiketu laukt pusvalandi kol galetum pradet skaityt :)) Bet kokiu atveju, saunuole ir aciu uz ispudzius :)

Sandra
Organizuoju konkursą 100$ kuponui shopbop.com parduotuvėje laimėti! - Kur mano raktai?

Dovilė rašė...

Sveika!
Ačiū, negalėjau nurimt, kol visko nesurašiau esant šiltoms mintims:) Kur link keliausi?

Su nuotraukom čia yra taip todėl, kad mano blogo dizainas gana siauras, tai čia maksimalus dydis, kuris įtelpa. Faina, kai kas nors nori jas apžiūrinėti atidžiau, nes šiaip įprastai tik permetama akim - ilgi dienoraščiai kaip ir gyvūnų nuotraukos iš zoo užknisa:}

 
Blogger design by suckmylolly.com