2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Apie sėdimųjų spardymus ir laimėjimus

 Nežinau kaip Jums, bet man patinka jausmas, kad kažkam (vertai) išspardžiau sėdimąją. Kadangi esu dama, tai, kai tokį sakinį parašai ir paleidi į dienos šviesą, į galvą šauna mintis, kad tikriausiai būsiu nekokia mama. Arba tiesiog mama kailių karšėja. Dovilė - mama? Ai, čia ir sustokim su tom mamom:) Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad nuolat susiduriu su situacija, kai mane 'nurašo' todėl, kad esu mergina. Tad tas gana dažnas reikalas įrodyti, ko esi verta, tampa tam tikru iššūkiu, o vėliau pasiekus linksmų rezultatų visai ir pramoga.
 Matot, aš nemoku prašyti. Aš nemoku naudotis kitais. Moku tik subtiliai purtytis visas didesnes žuvis, kurios nori mane praryti. Taigi, norint vertai kam nors išspardyti sėdimąją, man  reikia peržengti per save. O kai sėkmingai peržengi, tai visai savimi didžiuojiesi. Va kaip šiandien.
Šiandien nuverčiau kalną.

1 komentarai (-ų):

Julius Jokūbauskas rašė...

Nu sveikinu nuvertus kalną :) Aš ir tokio būdo žmogus esu :) Retai kada paglbos prašau, o manęs dažniau padėti prašo :D

 
Blogger design by suckmylolly.com