2010 m. lapkričio 28 d., sekmadienis

Lediniam sezonui prasidėjus


Na ką gi, pagaliau pagaliau sulaukiau laiko, kai matant bepravažiuojantį troleibusą nebesivarginu į jį suspėti, nes ir taip eiti gatve tas pats kaip mokytis važiuoti riedučiais. Slenki sau kaip ieškodama pamesto lito, nors iš tiesų tai ieškai kaip čia išsilaikyti ant kojų. Paslapčia.
Paskutiniu metu vis padiskutuoju su žmonėmis kur kas gėdingiau yra išsitiesę viešoje vietoje. Pasirodo, tai nutinka visiems! Pavyzdžiui aš iki šiol turiu tokią mini baimę eiti į viešąją biblioteką, nes esu ten labai viešai nelabai grakščiai išsitiesus lygioje vietoje bebėgant su knyga. Neatmenu nei ko bėgau, nei kokia knyga. O žalią guzą ir gėdą atsimenu.
Išvis tie dribaliojimai visada ištinka netikėtai ir kuo oriau bandai laikytis, tuo juokingiau atrodai. Ir niekad negali suplanuot kaip čia neapsijuokt, nes niekada nežinai kada nugriūsi, kaip apgailėtinai nugriūsi ir kiek žmonių tai pamatys.

Keletas nepatogių kasdienių griuvimo situacijų:
Kai nukrenti, susižeidi, bet apsimeti, kad nieko čia tokio, nė nepajutai, nors tau alkūnėmis srūva kraujas.
Kai nugriūni lygioje vietoje iš niekur nieko;
Kai idiotiškai nugriūni priešais žmogų, kuriam simpatizuoji ir bandai atrodyti itin šauniai;
Kai nugriūni pats sau vienas, kai niekas nemato ir susinepatogini kaip mažas vaikas;
Kai nugriūni ir sėkmingai išlieki kietas, bet prakirsti džinsai ir kruvini delniukai tave išduoda;
Kai nugriūni skubėdamas į viešąjį transportą, o šis pastebi tavo nelaimę ir pastangas ir vis tiek nesustoja;
Kai džiugiai sveikinant dieną išeini į lauką ir pasaulis tau pakiša koją, nes vakar pašalo!

Negėdingos griuvimo situacijos:
Kai Lietuvoje visuotinė plikšala ir gali nugriūti bet kas, bet kada ir bet kur, o automobiliai beveik neturi stabdžių; Tuomet priėjau prie išvados, jog juoktis negarbinga!

Kai buvau maža galvojau, kad kai užaugsiu tai jau negriuvinėsiu, ir su kiekvienais metais stengdavaus 'suaugt' t.y. kuo mažiau kartų nusiverst per žiemą. Bet nedaug kas pasikeitė - retkarčiais vis dar nelaikau pusiausvyros rizikingais momentais ir savo džiaugsmui suprantu, kad ne aš viena tokia netobula pasauly, nes žmonės žiemą griūna. O iš tiesų viską labiausiai sureikšmina tik patys sau:}

3 komentarai (-ų):

Viktorija rašė...

Jetau, nieko negaliu sau padaryti, bet juokiausi:D
taip ir būna su tuo plikledžiu..
kaip gyveni?:]

Dovilė rašė...

Labas, Vika!

Nieko tokio, kad juokeis - kiti pasijuoks kai nugriūsi:}

Su kalneliais ir pakalnėm gyvenu. Kartais pagalvoju kaip čia tave puodeliui kavos pakvietus, bet kažkaip vis susinepatoginu. :)

Viktorija rašė...

Nereikia nepatogintis:)) Beje, aš tau FB žinutę palikau;)

 
Blogger design by suckmylolly.com