2011 m. birželio 27 d., pirmadienis

Apie universiteto baigimą rokenrolo stiliumi arba atitrepsėtas Manifestas

Nors nuo festivalių kurį laiką laikiausi nuošaliau, bet perskaičius "Manifesto" idėją, bei įvertinus datą nutariau pamėginti juos jaukintis iš naujo, o rokenrolas juk puiki muzika atšvęsti, jog oficialiai įgijai profesiją!

Taigi pradinės žinios apie "Manifestą":
- vienkiemis kažkur prie Raseinių;
- nesužvaigždėję grupės, keletą kurių teko girdėti menko biudžeto, bet nuoširdžiuose renginiuose;
- galingas lietuviškų filmų desantas "kluono" kino salėje;
- šalia teka mažas upeliukas, kur "gylio ne kažką";
- gandas, kad pernai buvo maloniai ne per daug žmonių ir tikrai smagu;
- įėjimo kaina nuoširdžiai solidariai nedidukė;
- iš pažiūros super draugiški organizatoriai, visaip feisbuke padedantys susirasti kaip atvykti į vienkiemį;
- papildomos informacijos ir įspūdžių iš pernai surasti sunku.

Kad ir kaip visai smagiai skambėtų, bet man ir I. tikrai sunkiai sekėsi ieškoti kompanijos! Aišku, sunkinanti aplinkybė ta, kad mes kartais savo elgesiu gąsdinam žmones. Galiausiai prie dueto prisijungė N. ir susidūrėme su kita natūralia bėda, kad iš mūsų niekas arba nevairuoja arba vairuoja klaikiai. Kadangi "Manifestas" išsidėstęs vietovėje, kuri mums buvo nežinoma, o norint komforto susitalpinti viską tik į kuprines nepavyko, tranzavimo idėją teko mesti iš galvos. Tai trumpam užmirštant mamų mokymus apie nepažįstamus žmones, mašinas ir nemokamus saldainius, teko ieškoti plano B - pakeleivių ieškančio automobilio.
Tokio didaus plano vedina 'pagavau' pakeleivių ieškančio automobilio skelbimą ir surizikavau jam parašyti, nors anas važiavo iš Vilniaus, o Vilniuje ir taip buvo sočiai žmonių be transporto į šį festivalį. Ir *fanfaros* - jaunuolis E. be didesnių prašymų sutiko sustoti prie Kauno ir surinkti damas su jų manta prie Kauno.

Praslinkus Didžiajam džiaugsmo (ašarų) Ketvirtadieniui ir juokingam išleistuvių vakarėliui su mokslo draugais, po kelių popietinio miegelio valandų pabudau nuo pilančio kaip iš kibiro lietaus lauke ir N. žinutės, kad nebevažiuos į "Manifestą". Tada greit besidairydama į lietų pro langą pasitikslinau I. ar ir ji nedezertyruos ir sulaukiau raminančio atsakymo, kad "nu nieko, draugų rasim ir dviese!". Išsyk apėmė palaima, kad trivietėje palapinėje galėsim sau vartytis kaip karalaitės ir siaubas, nes botai tai kažkur rūsy!

Sutartu laiku, katik antrąkart nulijus kaip iš kiauro kibiro, susitikimo-apsipirkimo vietoje sutikome naujus festivalio draugus, kurie išsyk pasirodė gausiai bičiuliški: po pasisveikinimo ir pradinių juokelių, kurie buvo juokingi visiems (labai geras ženklas!), draugai pasiūlė neimti to baisaus baisaus alaus, kurį ketinome pirkti iš vargo, kad kitko skardinėse nėra, ir nuvedė prie geresnio. Lentynėlėje išvydę čekišką pasididžiavimą skardinėje, vienareikšmiškai sutikome, kad buvome aklos. Alaus nešti nereikėjo, nes nauji draugai jį labai mandagiai neprašyti panešė. Mes nebūtume damos, jei nemėgintume kantrybės ir paskutinę minutę neimtume ieškoti geriausio miškų išradimo - drėgnų servetėlių, o nauji draugai, vilkdami mūsų alų, šią žinią sutiko kantriai!
Apsipirkus, alus, maistas ir drėgnos servetėlės kartu su naujais draugais nukeliavo į festivalin vykusį mašiniuką, o mes pasiimti savo mantų. Tiesą sakant, maniau, kad nieko neberasim, nes žmonės tokie paslaugūs ir mandagūs šiaip nebūna (pasaulis - sugedęs gi yra), ale klydau!

Neilgai trukus, rokenrolo vietą radome pagal nuorodas, kurias skaitėme internete: mus pasitiko vienkiemis su kukliu palapinių miesteliu prie kurio netrukus prisijungėme ir mes. Naujas draugas E. buvo malonus ir čia: kantriai remontavo mūsų pompą, o paskui ir mandagiai pūtė didįjį čiužinį nenutuokdamas, kad turime ir dar vieną. Ši naujiena pripumpavus jau du čiužinius (savo ir mūsų) jį truputį pribloškė, bet išsidavė kiek įmanoma mažiau: D jei skaitai šias eilutes, tai aš vis dar negaliu patikėti, kad gerų nepažįstamų žmonių tiesiog šiaip sau būna ir esu dėkinga už džentelmeniškumą iki galo! Nes paskutiniu metu būtent buitinis džentelmeniškumas damų kasdienybėje nyksta ne dienomis, o valandomis.
Tai va kaip maždaug viskas čia atrodė:
...ir tada viskas buvo rokenrolas: taip draugiškai, kad visi vieni kitiems šypsojosi, biotualetuose nuolat radome popieriaus, saulė švietė nuo atvažiavimo iki šeštadienio nakties, ryte buvo didelis puodas sriubos, o grupių pasirodymai sugėrė mano sveikatą ir nė vienas neliko be pakartojimo! Greta visa ko, tai nežinau kaip tai pavyko mūsų 'treneriui', bet visą penktadienio pavakarę nenuilsdama žaidžiau futbolą ir kitus žaidimus kamuoliu, nors kasdienybėje to nelabai mėgstu. O visų įdomiausia buvo tai, kad prie scenos iš pasyvaus žmogaus-medžio tapau dviejų naktų šokių rutulėliu, kuris trypė kol galiausiai nebejautė nei rankyčių nei kojyčių, nuo šypsenų ir juoko skauda žandus bei pilvą dar dabar.



Svarbu paminėti, kad tame rokenrolo tarpe teko laimė pažiūrėti keletą filmų "Manifesto" kluone:

The Best of Youth, rež. Vytautas Puidokas (2011, 24 min. 39 sek.)
Nesiseka šiandien, rež. Dovilė Šarutytė (2010, 6 min.)
Šanxai banzai!, rež. Jūratė Samulionytė (2010,25 min.)
Svetimkūnis, rež. Martynas Petrošius (2010,12 min. 40 sek.)
Tėvas, rež. Kristina Sereikaitė (2010, 13 min. 30 sek.)
Knygnešys, rež. Jonas Trukanas (2011, 34 min.)
Kryžiažodis, rež. Ieva Veiverytė (2009, 18min.)
Čeburėkų pardavėjai. rež. Tomas Bručas (2011, 26min)

ir žiauriai dėkui "Manifesto" komandai už tai, nes "Čeburėkų pardavėjai" buvo visiškas atradimas!: ) vienas įdomiausių ir patraukliausių dokumentinių filmų. Tema dokumentikai tiesiog ideali, o įgyvendinti pavyko tikrai gerai! *ploja rankytėm*



Ir dar baisiai norisi paplot "Knygnešio" komandai, nes jį jau buvo matę beveik visi kluono salės žiūrovai, kas reiškia, kad lietuvišką kiną mes noriai žiūrim, tik duokit mums jį pamatyt!

Norisi pasakyti, kad tos dvi ir pusė dienos Veitės sodyboje buvo labai nuoširdžios, geranoriškai nuostabios! Viskas viskas, ko ir tikiesi iš festivalio. Ir už tatai siunčiu virtualius paglėbesčiavimus tai šauniai komandai, kurie patys statė "Manifestą" tiesiogine to žodžio prasme! Jūs puikūs!
Be jokios abejonės savo dalį glėbesčių gauna Indrė, Romas ir Emilis, kad tas dienas buvom fantastiškai juokinga ketveriukė su puse (nes visur periodiškai dalyvavo ir kamuolys). Man atrodo, į tokį pakeleivingą automobilį subalansuotą gėriu įsėdama tik kartą gyvenime. O jis būtinai veža į gėrio burbulą!:)))

Beje, dalis nuotraukų yra Gintarės Bogucevičiūtės, kitas radau pas "Manifestą", Romą ir Tomą Stonytę. Nepykit!:)

2 komentarai (-ų):

MoneyFestas rašė...

Gerai pavarėt, mes irgi džiaugiamės. Tik kitąmet nepaleisk taip lengvai draugės N. MoneyFestas

Dovilė rašė...

Jūs irgi buvote nepakartojami kaip organizatoriai. Ir tai sakau ne šiaip, nes buvo nerealiai linksma, bet ir todėl, kad esu į organizacinius reikalus įklimpusi iki kaklo. Tokią puikią ribą tarp dalyvių ir svečių palaiko tik šauniausi. Nenusiminkit dėl nepasisekimų - jie atsipirks ateity. Nes jei praleisit nors metus, viską reikės statyti nuo nulio.

 
Blogger design by suckmylolly.com