2009 m. birželio 13 d., šeštadienis

Nuotykiai Dzūkijos miškuose

Išdidžiai pareiškiu, kad vakar, 2009 metų birželio 11-ą dieną, aš, būdama dvidešimties, neblogos sveikatos būklės ir geros nuotaikos, pirmą kartą plaukiau baidare Ūlos upe!
Tiesą sakant, iš pradžių draugauti su baidare ir madam M. joje sekėsi sunkiai - nei į priekį, nei atgal, desperatiškas makalavimasis upėje, kelnytės darėsi vis šlapesnės ir šlapesnės, pastangos vis didesnės - dvi individualistės sėdi baidarėje ir stengiasi tapti komanda bei suprasti, ką tas irklas daro:)) "Ar matai kaip gražu?" "Ne, negaliu žiūrėt, stengiuos irkluot!" - BOOM. Didus uždavinys buvo suprasti ką reiškia "kairė" ar irklas kairys, ar į kairę reik plaukt su dešiniu irklu. Manau, jog po kokių dešimties sudėtingai susiklosčiusių užkliuvimų ir apsisukimų mes supratom, kaip reikia irkluoti, kad įsirėžtumėm į kliūtį ne priekiu, o šonu! Užsispyrėlės susitramdė pačios, pusiau juokais, pusiau rimtais nutarę, kad geresnio team buildingo turbūt nebūna. Pasivyti kitus buvo beprasmiška, tad stengėmės mėgautis kelione rėkdamos kareivišką skanduotę "Mano batai buvo du", seną gerą jūreivišką dainą "Mėnesiena" ir kitas linksmas dainas tinkamas plaukti. "Turiu laivelį mažą/ plonų plonų lentučių/ jį man padarė tėtis,/ kad jūūūūūrininku būūūčiau!" - SUK Į DEŠINĘĘ!

Kelias akimirkas jaučiausi kaip atsidūrusi filme "Aš esi tu", kai pagrindinis herojus irklavo miške - tokie panašūs vaizdai, tokia tyla ir ramybė aplink, tylūs vandens garsai, paukščiai, uodai, maloni žaluma aplinkui, viskas buvo nauja, kelė susižavėjimą, jaudulį ir šiaip labai labai atitrūkau nuo civilizuotų rūpesčių, nes visas pašalines mintis vijo pirmojo irklo stebėjimas ir galvojimas apie plaukimo techniką. Man tai buvo malonu.

Tačiau antroji trąsos dalis po sočių pietų prie ežero buvo kiek kitokia, kuomet ėmė jaustis, kad rankytės ima pastebimai silpti, Perkūnas kažkur netoliese smaginasi, ir kad mes vėl imame atsilikti nuo visų, nors ir plaukiame stabiliai, sutartinai. Priplaukus užtvanką, kur reikėjo persinešti baidares, ėmė lyti lietus. Smarkiai smarkiai!:) Tai mums, nuotykių medžiotojams, pasirodė visai Jėėėė, tad užsimetę lietpaltaičius, vienus iš stilingiausių šios vasaros aksesuarų, plaukėme toliau. Jausmas buvo geresnis nei maudynių ežere lyjant - maudynės baidarėje daug daug smagiau!
Tik ne taip smagu yra, kai pastebimai išsenka jėgos, o trąsos pabaiga akivaizdžiai yra per toli, kad įveiktum su šypsena, bet to, turbūt, ir reikėjo tikėtis. Aplink nė baidarės... medžių vandeny vis daugiau ir daugiau... tave apima sarkastiškos idėjos, visos kliūtys, beje, sudėtingėjančios, tampa "bebrų užtvankomis" arba "nu kas čia dabar" (kai supranti, kad niekaip nepraplauksi), gražūs šlaitai "ir vėl kalnas", įstrigimai "nu fak nu", posūkiai "nu kodėl" ir kitos proceso dalys įgauna savaip šaunius vardus. Poroj vietų mintyse labai norėjosi pasiduoti, bet kadangi nežinai kur esi, kiek dar liko, aplinkui nė baidarės ar žmogaus ir nėra kur dingt, ne irkluoji, o graibstai vandenį toliau! Madam M. priekyje dainavo baidarės dainas, o aš tuo tarpu tylėdama stengiausi. Paskui abi pasikeikėm, paburbėjom, paplūduriavom ir plaukėm toliau dar porą ilgų kilometrų, kol išvydom jau supkuotas visų baidares ir šiek tiek piktdžiugiškas kolegų šypsenas:)

Finiše pasijautė kaip labai pavargau:) Manau, kad panašiai nusikalė ir madam M., kuriai labai dėkoju už kantrybę ir gerą nuotaiką baidarėje. Mes ĮVEIKĖM! :)
Po viso plaukimo apturėjom labai mielo laiko jaukioje stovykloje, kur visi buvo vištos kepimo, UNO ir tarpusavio santykių ekspertai. Kažkaip nedaug tenka taip stovyklauti ir nedažnai taip smagiai pasibūti prie laužo, ypač kylant ultra tirštam rūkui. Tik man tikrai visai nebiškį skaudėjo rankas, todėl teko vykt namo nelaukus ryto su ankstyvuoju ekipažu.
Apie pačią kelionę namo tikrai galėčiau romaną parašyti, nes tas rūkas man paliko neišdildomų įspūdžių ir keistų jausmų, bet tai nebesisieja su šio dienoraščio pavadinimu, tad gal kada nors, kitomis aplinkybėmis.

Iš esmės, kaip ten bebūtų, man išvyka ir plaukimas LABAI patiko ir nors po to galvojau, kad jei kartoti, tai gal negreitai, dabar manau, kad visai leisčiaus dar sykį pasitaikius progai! Tai buvo puiki iškrova, moralinis poilsis ir tiesiog vienas iš naudingų išbandymų, į kuriuos visą šią vasarą leidžiuosi.
Jaučiuos dėkinga kelionės organizatoriams, kiek labiau nei jiems mano baidarės draugei - panelei Puikuolei ir Martynui, kad šitaip pasiaukojančiai vairavo pusę nakties.
Turiu ką prisiminti!

2 komentarai (-ų):

Darius Gerulis rašė...

nepajutot smagumo važiuoti bent tris dienas ir kasdien irkluoti tris dienas, kai rankytes jau po pirmos dienos skauda :)

Autorius rašė...

O, kas gi čia! :)

Aš tai puikiai žinojau, kad man panašiai bus:} ir į trijų dienų žygį nesileisčiau tiesiog, puikiai išmanau savo fizinę formą:)

 
Blogger design by suckmylolly.com