2009 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Apie 68 žmones, kuriuos sutikau Rojuje

ĮSPĖJIMAS: Gyvenimas drauge su “Pasakomis ir legendomis” ir visomis būtybėmis man buvo toks didelis išgyvenimas, kad negaliu nurimti, kol neparašysiu bent kiek panašaus į tobulą blogo įrašo. Šiame įraše yra 1 995 žodžiai, tad skaityti smagu tik tada, kai esi tam pasirengęs. Man kaip visuomet yra super sudėtinga išreikšti jausmus raštu, bet bandau, nes labai labai norisi!

Išvykimo išvakarėse buvo labiau nei neramu širdyje dėl visokių dvejonių abejonių, pranešamų nekokių orų ir kitų dalykėlių, bet susitikus Povilą visi tie nerimai kiek nugaravo. Ačiū jam, kad padarė ratą, atvažiuodamas manęs pasiimti, ir visą kelią tempė mano nepamatuojamai sunkią D&G tašę. Už tai jam atidaviau keletą sumuštinaičių traukinyje, kur mes neblogai patriukšmavome, dalindamiesi rūpestėliais ir džiaugsmais iš kasdienybės.
Kelionė Vilniumi buvo kaip visuomet su nuotykiais – nors ir žinojau, kur mums išlipti, bet nenumačiau galimybės, jog troleibusuose ne visuomet kalba teta, pranešanti stoteles, tad sausakimšame transporte su visu bagažu užimdami maždaug 3-4 keleivių vietas vos nepražiopsojome savo kelionės tikslo.
Žalianamyje jaučiausi normaliai ir nekantriai laukiau išvykimo. Komanda pasipildė naujais žmonėmis, susipažinome su būsimais „bosais“, išklausėme saugos instruktažą, sužinojome, kad vaikų bus vos 52(!) ir kartu su galybe bagažo visose autobusiuko kertėse bei keistu vairuotojo draugu, išvykome į Zelvą. Pakeliui tyrinėjomės vieni kitus, daug kalbėjome apie tikslus, siekius ir dabartį.
Koks gi įspūdis aplankė atvykus į vietą? Toks ąąąą Rojaus kampelis, man miesto mergiotei, mažai laiko praleidžiančiai kažkur gamtoje! Poilsiavietė aplink gražuolį ežerą, smagiai atrodantys smagūs namučiai, iš vidaus buvę dar smagesni nei iš smagios išorės, galybė erdvės, mažas, mielas paplūdimys, du labai gražūs lieptai, ant kurių vaikams buvo uždrausta kelti kojytes, tyla, ramybė, gamta, saulėkaita, smagi kompanija, įsikūrimo nuotaika ir noras valgyti:) Viskas paliko nemažą įspūdį!
Kadangi ne ilsėtis, o dirbti į stovyklavietę atvykome, kibome formuotis komandą, pasitelkiant įvairius žaidimus ir bendrąsias veiklas. Jautėsi, kad seminariniai žaidimai yra baigti – su mumis nebebuvo elgiamasi kaip su mokinukais (šį skirtumą pastebėjau vos tik atvykus į stovyklą). Per dvi dienas nuveikėme tikrai nemažai: susipažinome su Zelvos galvomis, virtuvės damomis ir jų kulinariniais šedevrais (4 kartus per dieną!), visa likusia administracija (dailininke, muzikante, gydytoja), susitvarkėme ir pasiruošėme aplinką vaikų priėmimui, visą dieną pliaupiant lietui statėme būsimos programos griaučius, vėliau skirstėmės į šeimas – pagal pajautimus, norus ir charakterius, padedant viršaitei ir padėjėjai. Labai džiaugiuosi pastaruoju procesu, nes visą savaitę praleidau su išties puikiais žmonėmis! Vakarą prieš pamainos pradžią analizavome būsimus vaikus, skirstėme juos į kambarius, stengėmės sukurti teigiamą atmosferą jiems apsigyventi su mumis. Pasiruošimo metu nebuvo jokios įtampos, jaučiau paskatinimą ir palaikymą, su mumis buvo dalijamasi patirtimi. Tačiau mes tikrai buvome žiopliai ir nemažai dalykų padarėme ne taip kaip turėjome, bet visa tai mums buvo atleista, netgi neišgirdome nė pusės žodžio apie tai, ačiū tiems atlaidiems žmonėms!

Priėmimo diena man buvo Didžioji Akimirka, nes tiesiogiai susidūriau su absoliučiu chaosu. Kai pagaliau atvyko visa šeima visi dalykai, kuriuos ruošiau tiesiog dingo iš galvos, suvaldyti jaunimėlį buvo sunku, nežinojau nuo ko pradėti, visi jie man atrodė vienodi tik su skirtingais vardais, neturėjau supratimo kaip prieiti, labai jautėsi nepatyrimas kažkiek momentais išsigandau, nes vaikų juk tik 12. Berniukai tiesiog siautėjo, na o aš su jais sykiu, bandydama įvesti nors šiokias tokias taisykles, kad visi liktų su rankytėm ir kojytėm :). Ir visi liko! Tik būta daug žalių kelienių džinsų ir pirmųjų ašarų gavus kamuoliu į galvą. Ėmė ryškėti mūsų visų tiek tėvų, tiek vaikų charakteriai.Na ir kaip mano mini užrašuose parašyta: „mergaitės dievina vadovus, o berniukai nekenčia mergaičių“. Pirmasis šeimos vakaras buvo labai stiprus – vaikai įsitraukė ir domėjosi jo prasme ir buvo nuoširdūs, nors tai buvo tik pirmasis bendras vakaras.

Nepameluosiu sakydama, kad savaitė tiesiog skriete praskriejo ne tik vaikams - veiklos buvo tiek daug, kad atsiminti, ką veikėme vakar buvo sunku. Už tą nuostabią belaikę aurą labiausiai dėkoju administracijai. Visą stovyklos veiklą truputį konspektavausi savo jausmus savo paslaptingame sąsiuvinyje su lipduku-saldainiu, kurį gavau dovanų, man buvo galybė pirmų kartų, visų nuotaikos keitėsi kas porą valandų, energijos protrūkiai taip pat. Kūrybinė programa mane visą savaitę tiesiog vežė – maudžiausi pramogose, kurias susikurti ten buvo kaip du kart du paprasta. Suvaidintų personažų jau nebeskaičiuoju! Reikia bėgti – leki priekyje, reikia kurti, pasakoji kaip nuostabu yra tai daryti, rodai kaip tai paprasta, reikia žaisti kvailiausius įgrįsusius žaidimus – rodai, kokie jie vis dar yra nuostabūs, leidi kurtis paslaptis, keletą išduodi, leidi pasijusti svarbiems, garsiau už visus dainuoji ir labiausiai iš visų aplink šoki, domiesi įvairiausiais dalykais, išmanai Poltergeistus, kompiuterius, diabolus, tektonikus, rankdarbius, mamų pasiilgimus ir juos supranti, papūti visas nuoskaudas ir apkabini ką reikia. Jaučiausi hyperaktyvi - visa atiduota energija sugrįždavo su kaupu ir uždegdavo vaikus.Stebėjausi, kaip visą savaitę kėliausi su nuotaika ir pakankamu jėgų kiekiu visai dienai. Galvoju, jog tam įtakos turėjo tai, jog pati niekada nebuvau buvusi jokioje stovykloje apskritai. Tuo pačiu ir didėjo indėlis į programos kūrimą. Pradžioje prie jos kūrimo prisidėjau minimaliai, stengiausi būti maksimaliai naudinga, suprasti „Atgajos“ sistemą ir manau, jog įpusėjus savaitei įsitraukti pavyko. Džiaugiuosi, jog dienotvarkėse tikrai turėjome laiko ir sau ir kitiems, taigi, galėjau apgalvoti savo veiksmus, įsigilinti į jausmus, parašyti laiškus, visus apžiūrėti, apkabinti, palaikyti ar paprašyti palaikymo iš kitų. Didžiausia spyrį minkšton vieton gavau iš gydytojos, kuri pasirodo, gydė ir moralines ir fizines ligas. Su kiekviena diena ir kiekviena savo veikla, kuri reikalavo užsiimti su visais stovyklos vaikais paeiliui, aš vis labiau prisirišdavau prie savo šeimos slibiniukų, kasdien vis labiau žavėjausi, tyrinėjau ir mylėjau. Dėl to tarpais ir širdį paskaudėdavo ir dabar yra truputį liūdna. Žavėjausi ir ne savo slibiniukais, labai daug sužinojau ir apie kitų vaikų istorijas, gilinausi ir į jas, jei reikėjo stengiausi padėti ir pradžiuginti. Kiekvienas vaikis buvo kaip stebuklas prie kurio reikėjo rasti priėjimą, o jį suradus atsiverdavo jo patirtys ir pasauliai iš kurių daug ko išmokau ir dėl daug ko stebėjausi. Sakysit, kad tai ir taip aišku, bet čia turėčiau paaiškinti, kad vaikai iki stovyklos man buvo nesavarankiškų velnių verkšlių gauja, kuriai neturiu kantrybės! Be to, pasaulis iš kurio atėjau paskutiniu metu buvo labai komplikuotas, sunkus ir piktas dėl visokių mikroklimatų.
Kalbant apie mano santykį su vaikais, itin įsiminė jausmas, kuomet iškilo situacija, jog trūksta dviejų berniukų ir mes jų niekur aplinkui nematome, nors visa stovykla turėtų būti čia. Apibėgau kokius aštuonis garbės ratus aplink stovyklą su tokiu siaubu širdyje ir panikos išmuštu veidu, kol galop suradau juos įsimaišiusius į svetimas šeimas, kas jiems buvo visai nebūdinga, ir buvo jie buvo gerokai užsigrūdę. Tai buvo labiausiai išgąsdinęs ir sukrėtęs jausmas per kokius tris pastaruosius mano gyvenimo metus. Atradusi berniukus čiut susivaldžiau nepravirkus ir šiaip suvokiau kokie tie mažyliai man brangūs yra ir visai ne todėl, kad esi už juos atsakinga. Realiai negaliu to tos akimirkos motinystės jausmo žodžiais paaiškinti, bet tai buvo tikrai labai įspūdingas suvokimas.
Tikėjausi stovykloje išvengti Chaoso dienos, kuomet keisimės šeimomis, vaidmenimis ir panašiai, bet tai įvyko taip greitai, kad ekspromtu gavome nakvoti kitose lovose, keltis naujuose amplua, išsimušant iš vėžių ir staigiai persikūnijant į naujus kiek akmeninius personažus. Tą dieną pernešiau labai labai sunkiai. Be proto ilgėjausi savo vaikų, kažkaip neįprastai širdį skaudėjo, visą dieną neradau vietos naujame name, viduje šėliojau, išorėje stengiausi išlikti mama naujiems vaikams, paskatinti jų kūrybiškumą, nerodyti savo vidinių žvėriūkščių ir visaip suktis iš situacijos laukiant kol “mus išgelbės” (pavyzdžiui, viltingai dėliojant saldainius kiekvienam savo mažuliui ant lovos) ir viliantis naujų emocijų iš vaikų dienos pabaigoje. O tokių buvo ir labai daug, gera sugrįžti, pasijusti laukiamai. Akmenėlį nuo širdies nuridenome visi kartu savo rankutėmis.

Vienas ypatingai svarbus dalykas – stovykloje savyje prikėliau Muziką. Visos muzikinės programos dalys man buvo energijos užtaisas. Namuose visuomet stengdavausi išvengti grojimo gitara, garsesnio dainavimo už niūniavimą – o stovykloje ne tik mečiau tai iš galvos, bet ir esant reikalui griebdavausi gitaros ir bedainuodama ir šokdama visur ir visada, blitz sumąsčiau, kad esu labai kieta dainuotoja ir netgi ritmo laikytoja (nesugebu elementaraus būgnelio pamušti) ir kartu su dar dviem Džiaugsmo Princesėmis vedžiau muzikinę akademiją, kur visi grojom kuo galėjom, kuo mokėjom, išradinėjom naujas muzikytės formas ir ritmus iki užkimimo. Apskritai, mūsų kolektyvas buvo super muzikalus – visur skambėjo kokia nors melodija: prie stalo, vonioje, per susirinkimus, einant pro šalį, rengiantis miegoti,keliantis ryte, prie Laužo, po Laužo, prieš Laužą, akademijose, spektakliukuose, laisvalaikyje, naktimis, dienomis, rytais, sapnuose. Galbūt todėl ir dabar man galvoje skamba gausybė melodijų, o civilizuotos muzikos vis dar negaliu priimti.


Dievinu mažus stebuklus, o jų tarp „Pasakų ir Legendų“ radau ypatingai daug. Visa vadovų komanda buvo kaip milžiniškas Šviesulys, kuriuo žavėjausi ir kaip vienu vienetu ir kaip kiekviena dalele atskirai, apie kiekvieną iš jų kone knygą galėčiau parašyti, bet to nedarysiu, nes praktiškai viskas buvo pasakyta tiesiai į akis paskutiniąją mūsų naktį drauge. Žavėjausi viskuo, visur, visada, to paprasto gėrio kasdieniuose dalykuose buvo tiek daug aplinkui! Patirtys gauti iššūkiai, priemonės jiems įveikti, mokymasis iš to manyje kėlė Pagarbą. Buvimas kartu buvo didelė dovana – sykiu mes tikrai buvome Geroji galia. Tie keli naktiniai pasivaikščiojimai man buvo kaip stebuklingas šaltinis, iš kurio gėriau Gerumą, Ramybę ir atradau vertybes, kurių iki šiol nepastebėjau pasaulyje.

Mažas stebuklas man buvo Vakarinė Kava. Rytais nebūdavo kada apie tai galvoti, dieną taip pat, bet vakarais prieš miegą tatai buvo kažkoks fenomenalus pasimėgavimo ritualas, toks atsipalaidavimas ir išvis nelabai žinau kaip tatai paaiškinti, bet buvo ultrasiautulinga ją gerti būtent naktį :))
Gamta man buvo magija. Pamatyti žalčiai, žemuogės, gėlės, Mėnulio Halas, naktinės erdvės, debesys, pagoniškos idėjos, Jupiteris, žvaigždynai turėjo jėgos. Paslaptingas laužas, slaptos maudynės, pašnibždesiai, slepaintis nuo kerčių turinčių galybes akyčių ir ausyčių buvo toks džiaugsmelis, kurį labai miela prisiminti. Itin labai įsiminė, ir kuomet vieną iš paskutinių naktų mes sėdėjome ant liepto po šiaurės pašvaiste, kairiau stebint kylantį Jupiterį (taip taip!), kitoje pusėje regėjome pusę nakties tolumoje be pertraukos šėlstančius žaibus, gėrėme arbatą, valgėme triufeliukus, dainavome gražiausias dainas ir klausėmės gamtos šėlsmo, apsigobę sava Šviesa ir plonomis paklodėmis nuo vėjo. Buvo kažkas fantastiško:)
Kurti mažus stebuklus taip pat buvo jėga. Paskutinį vakarą mes aukcione pardavėme paslaugą keturiems kiečiausiems stovykloms vaikams: pasivaikščiojimas su krentančiomis žvaigždėmis ir arbata. Dėl prieš tai vykusio Laužo ir ko gero apskritai paskutinio vakaro idėjos, jie buvo tokie sujaudinti tų paprastučių bengališkų ugnelių, žvakelių, romantiškos nakties jausmo, termoso su vos gyva pusvandene arbata, kad net man buvo milžiniškas įspūdis, kaip tie vaikai ten mainėsi, atsivėrė, išsipasakojo ir džiaugėsi vieni kitais iki pasikūkčiojimo.
Dar negaliu pamiršti mažo stebuklo vardu Žemuogės, kuomet skaudančia galvele parlingavau prie vaikų, kuriančių programą ir man iškilmingai buvo įteikta smilga su lygiai septyniomis žemuogėmis. Niekad gyvenime nebūčiau to tikėjusis:) o ir žemuogių buvau nevalgius nuo laikų pas močiutę kaime.
Praktiškai savaitės pabaigoje Atgajietiškai krikštyjome vaikus. Tai buvo didžiausias išgyvenimas iš visų - mylimiausiosios sutartinės atlikimas man paliko neišdildomą įspūdį – jaučiau harmoniją, atsiribojimą nuo erdvės ir pilnatvę viduje. Užsibūriau ir tie kerai liko veikti dar porą parų. Apsakyti to žodžiais negaliu, bet ar gi to reikia?:) Dedu šiam dalykui patį didžiausią pliusą Visatoje, nes dalyvauti kaip krikštyjamam žmogiukui buvo viena, bet atsidurti atlikimo epicentre buvo daug daug įspūdingiau!

Stovykloje nebuvo kalendoriaus, pinigų, interneto, negyvos muzikos, laikrodis tebuvo priemonė pamatuoti, kiek laiko liko iki pietų, civilizaciją atstovavo kartais suskambantis telefonas, kaip niekad gerai girdėjosi paukščių čiulbiėjimas, visur vaidenosi žalčiai ir viskas buvo natūralu, pradedant gamta, vertybėmis, baigiant emocijomis. Kaip ir minėjau atitinkamiems žmonėms, man stovykla buvo ne nuovargis, o poilsis ir Gyvenimo Pamoka, tik nežinau kaip apie tai papasakoti.

Ir nors mūsų vaikai išsiskiriant neatrodė labai nuliūdę, jaučiu, kad savo misiją mes įvykdėme – padarėme Laimingesniais ir juos ir save. Lenkiu galvą savo šeimos galvoms, kuriomis visą laiką besąlygiškai pasitikėjau. Tikiuosi, kad šie nelaiko jokių akmenaičių širdyje ar nebando dėliotis mechanizmų kas būtų, jei būtų - mums PAVYKO, mielieji, pavyko!
O paskutinė para, praleista su komanda buvo tobula. Pirmą kartą taip nuoširdžiai sutikau Joninių rytą, nors ir patalpoje (lijo kaip visada), bet su vidinėmis šviesomis, iš kažkur dar buvusia energija, švelniomis dainomis, vėliau rytiniu lieptu, sutartinėmis, gamtos garsais, šokiais pievoje ir linksmais paskutiniais pusryčiais.

Jaučiu tokią pagarbą mūsų bendrai vienybei ir jausmui, kad visada buvai laukiamas, suprantamas. Čia daug rašyti ir nebereikia – vieni kitiems pasakėme praktiškai viską ir tai yra labai gera, nes kone kiekvienas dabar žinome kas, kaip ir kodėl. Nors išsiskyrėme tik vakar aš jau dabar jų visų be proto ilgiuosi ir tyliai dėkoju visiems man leidusiems tas dešimt dienų šitaip DŽIAUGTIS.

Vieną žiemą, o gal vasarą,
Vieną rytą, o gal vakarą,
Susitikom netikėtai, o galbūt visiems laikams

4 komentarai (-ų):

Ieva___________________________ rašė...

Smagu. Nors neįsivaizduoju kaip galima rast jėgų tokio ilgio įrašus rašyt :DDPerskaičiau ir grįžo visi prisiminimai iš stovyklų - pirmos simpatijos, dainos prie laužo, šokiai prie ežero ir baisingas paaugliškas "nenoriu namo, myliu jus visus" bliovimas kiekvieną kartą išvykstant. ACH ACH ACH... :))

Autorius rašė...

Man iš tikrųjų yra labai labai keista, kad kažkas perskaito visa tai iš pašalės, na, nesuinteresuotieji asmenys:))
paskutiniu metu baisiai negerai jaučiuos, jei nepadarau bloge ataskaitos apie kažką panašaus :} tai ir tų jėgų būna, nors, tiesą sakant, sėdžiu prie rašliavų tokių kokias 7 valandas :)

Ieva___________________________ rašė...

Skaičiau nes buv įdomu :) Deja blogo įrašo ilgis atvirkščiai proporcingas skaitytojų skaičiui :D Net ir aš kartais sulaukiu kritikos už "per ilgus" įrašus. Nu mes lietuviai ne skaitytojų tauta visgi:D Knygnešių era pasibaigus.

Autorius rašė...

Ai, o man tai smagu kažkaip ilgesni, juk blogas dėl savęs vis dėlto:)

o dėl proporcijos tai trū, faktas.

 
Blogger design by suckmylolly.com