2009 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Apie psichiatrus ir naktinius persikūnijimus į seselę

Man pačiai kartais būna keista, į kokius dalykus aš patenku.

Mane pakvietė padėti pakrikštyti būsimus psichiatrus "Atgajietiškomis" tradicijomis, o aš ėmiau ir sutikau, nieko galvoju neveikiu tą penktadienį, kodėl gi ne, o ir apie krikštynų tradicijas nemažai jau žinau:) Iš vakaro susėdę išsiaiškinome situaciją, teoriškai apžvelgėme sodybos teritoriją, pagalvojome, ką galime išpešti ir klausant pradinio plano ties fraze "<...>o tada ateina profesorius Dembinskas su sexy sesele ir<...>" aš pratrūkstu juoktis iš tokio posūkio, o kolegos manęs ir paklausė ko aš čia juokiuosi, juk turėčiau numanyti, kas ta sesele bus:D Taigi, taip aš ir tapau JA ir ėmiausi tirti mitų apie seselių galią.

Prieš atvykstant į įvykio vietą sužinojau, kad krikštyjamiesiems bus maždaug po 25 metus, nes jie jau 7 metus mokosi, o dabar pasirinko profesiją. Garsiai nuryju seilę, prisiminusi savo vaidmenį. Atvykus supratau vieną smagų faktą: aš čia jau esu buvusi. Ir taip, būtent čia spalio mėnesį įkritau į prūdą su rūbais! Patekome į privatų vakarėlį, stalai padengti, viskas papuošta, visi irgi pasipuošę, su rezidentėmis apkalbame scenarijų, apžvelgiame teritoriją, susiskirstome ir ruošdamiesi detalėms laukiame kol visi atvyks, truputį pasivaišins ir sutems. Dovilė apsirengia ir visi sako "oOooOOOoo!", nes aš nedėviu kelnių.. Padedu pasiruošti mūsų "psichiukams", visi linksmi, man šalta. Nusifotografavome atminčiai, jau nuotraukoje mėginau įsijausti į vaidmenį. Skaitytojams priminsiu, jog savo kojas pasauliui parodau maždaug kartą per porą metų, tad šis man neįprastas amplua buvo kažkas naujo.
Spėkit, kokia buvo krikštynų įžanga? Taip, Dovilė įsmuko vidun ir žavingai nusišypsojusi visiems ir paskleidusi savo kerus studentukams, padedant gerbiamiems gydytojams, surišo rankas su chalatukais, padalino žemėlapius, receptus ir išsiuntė laimės ieškoti t.y. yra superinį orientacinį pagrįstą vertybėmis ir įdomiais aktoriniais sprendimais. Jau tada manęs prašė pagydyti, pamatuoti pulsą ar tiesiog pabūti šalia;]] ak, tos seselės tikrai turi galios! Kadangi vėl turėjau pasirodyti tik pačioje pabaigoje, bet man reikėjo veiksmo, vakaro eigoje dar kelis kartus šmėstelėjau per teritoriją ir, žinoma, buvau apspista lipšnių daktariukų ir rezidentų. Vienas iš jų man pasiūlė "dopingo" (suprask, išgerti), o kitas paklausė įdomių dalykų. Pokalbis atrodė maždaug taip:
<...>
- Oooo sesutė, nepaleisim, nepaleisim! - pasigirdo iš už būrio.
- Sesele, sesele, ar galite man atsakyti į klausimą? Ar jūs ištekėjus? - linksmai išgėręs rezidentas.
- Kaip jūs čia taip prie reikalo iš karto:D negaliu aš su jumis gerbiamieji kolegos kalbėti, dirbu juk:)
- Vadinasi, netekėjus (įdėmiai rankas apžiūrėjo). Aš visai jus į žmonas norėčiau paimti. O sakykit vaikų turit?
- Ne :D
- Jis irgi ne! - įsiterpia Gydytojas. - Koks sutapimas! Manau, jūsų vaikai gražūs būtų.
- Dvynukai, - tariu aš:))
- Na, aš tai taip savo jėgom nepasitikiu (sumišo ryškiai). Tai ar suteiksit man šansą? - rezidentas neatlyžta.
- Būtinai iš karto po to, kai baigsiu pamainą, - nusišypsau aš.
<...>
Dar bent penkias minutes naktyje kalbėjomės apie mano žavesį, paslaptingą vardą, talentą gydyti, o tada aš pabėgau:D

O tada buvo gran finale! Aš su kolega Rimu, kuris buvo apsirengęs kaip dėdė rimtas gerbiamas profesorius habilituotų mokslų daktaras A. Dembinskas, sulindome į labai ankštą tuščiavidurį medį su durelėmis ir neturėjome ten kuo kvėpuoti *juokias*. Stovime ten susispaudę ir krizenam: "ką veiki? - Žaidžiu daktarus!" Už medžio stovėjo automobilis, kuris reikiamą momentą iš tamsybių erdvės kaip siaubo filme užžiebė šviesas ir paleido muziką, o tada, o tada šelmiškai turėjau iššokti aš su psichiatrų Biblija ir daug šypsotis, o paskui mane tos Biblijos autorius! Žinoma, reikiamą momentą durelės neatsivėrė, nes užstrigo, ir kažkas iš kolegų susivokė jas mums atidaryti! Iš vis, kur aš tik pasirodžiau ten visi kažkaip smagiau nusiteikdavo:D finalas buvo vykęs ir fainas, bent jau mums taip pasirodė. Šiaip apie pačias krikštynas nieko daug negaliu pasakyti, nes nemačiau, bet pasakysiu atvirai, jog taip pakrikštyta aš norėčiau būti - visą kelionę vaikštant su žemėlapiu ir lydint fakelams teko labai kantriai sekti pasaką dviems nestabiliems pacientams, išlaikyti emocinį stabilumą, pasitikrinti lankstumą, reakciją ir pereiti per rąstus į salą link tikslo ir, žinoma, po visko prisiekti vadovėlio autoriui.

Šiaip buvo labai labai smagu ir įdomu, kaip kartais tiesiog netyčia patenki į keistas avantiūras, dėl to visai džiaugiuosi savo gyvenimo būdu. Niekad dar neteko tiesiog atvažiuoti į vakarėlį, pradžiuginti jo dalyvius, tuo pačiu pasilinksminti ir išvažiuot, paliekant visus švęsti toliau :) o už gautus pinigus mes visi septyni šaunuoliai eisime pietauti!


4 komentarai (-ų):

Judita S. rašė...

ne į temą - o iš kur tu visus šituos paveikslėlius su užrašais imi a? :)

69.65.85.69 rašė...

[c]Skaitytojams priminsiu, jog savo kojas pasauliui parodau maždaug kartą per porą metų, tad šis man neįprastas amplua buvo kažkas naujo.[/c]

Praleidau metų įvykį 8/

Dovilė rašė...

Oh come on, Nida :D sveikinu, pagaliau išdrįsus mane pakomentuoti!

Džiudita, imu iš vienos svetainės, kurios dėl vagių visokių čia nesakysiu, o tai padarysiu privačiai. Va :}

Judita S. rašė...

oki poki Doviliecai ;D

 
Blogger design by suckmylolly.com